Kaip sakoma, sutaupytume aibę pinigų, o tie žudikai nors ir uždaryti, nebegalėtų džiaugtis saulės spinduliais ir viltimi, jog gal už gerą elgesį bus paleisti namo, atlikę humaniškoje europietiškoje „auklėjimo“ įstaigoje bent pusę bausmės. Bet išsigandau savo jau minėtų netašytų emocijų. Gal tik aš vienas taip mąstau?

Paėmiau į rankas statistiką. Pasirodo – ne vienas toks esu. Vokietijos žurnalas „Stern“, atlikęs apklausą, sužinojo, jog 50 proc. vokiečių pasisakė už mirties bausmę (39 proc. prieš) S. Husseinui. Praeitų metų gruodžio mėnesį prancūzų laikraštis „Le Mond“, atlikęs apklausą, informuoja, kad už mirties bausmę pasisakė 82 proc. amerikiečių, 51 proc. ispanų, 58 proc. prancūzų ir 69 proc. britų.

Tuo tarpu Europos Sąjungos užsienio reikalų ministro J.Solanos atstovė spaudai paskelbė pranešimą, kuriame skaitome, kad „ES smerkia S. Husseino nusikaltimus ir mirties bausmę jam“. Mirties bausmę, pasak laikraščio „International Herald Tribune“, pasmerkė Vatikanas, Belgijos, Olandijos ir Vokietijos valstybių atstovai įvardinę mirties bausmę „barbariška“. Dar vienas aiškus prieštaravimo tarp norimo ir esamo pavyzdys.

Šiame straipsnyje nesigilinsiu į S. Husseino „teismo“ detales, tik sutiksiu su teigiančiais, kad S. Husseinas turėjo būti teisiamas Hagoje. Tai svarbu, bet apie tai – vėliau. Apskritai, tai šiame pavyzdyje – kalbant apie mirties bausmei Taip ar Ne - reikėtų paliesti tokias temas kaip moralę, religiją, teisę ir politiką.

Arkadijus Vinokuras:
Dvigubi standartai ir yra tie laiptai, vedantys gilyn į moralinį nihilizmą. Bet ar iš tiesų buitinė žmogžudystė yra viena, o valstybės vykdoma – kita?

Judaizmas pateikė pasauliui dekalogą – moralinių tarpusavio santykių nuostatų dešimtuką. Viena jų nurodo: „Nežudyk!“. Ypač ryškus tokios moralinės nuostatos pavyzdys Biblijoje, Senajame Testamente yra pasakojimas apie Abraomą ir jo sūnų Izaoką. Dievas Abraomui liepia paaukoti jam savo sūnų Izaoką, idant Abraomas tuo įrodytų savo meilę ir tikėjimą Juo. Bet pakėlus Abraomui peilį virš Izaoko, Dievas sustabdo Abraomą ir liepia jam paaukoti ėriuką.

Taigi, moralinė nuostata neaukoti žmogaus tuo metu buvo išties revoliucinė. Neveltui žydai sako, kad išgelbėjus vieną žmogų, išgelbėji pasaulį. Tačiau, kaip ir daug kas religijoje, atsiranda ir kita, visiems žinoma nuostata: „akis už akį, dantis už dantį“. Ši nuostata yra teisinė nuostata. Bausmės nuostata. Tame tarpe ir mirties bausmės. Ir krikščionybėje teigiančioje meilę artimui: „jeigu tau kerta per kairį skruostą, atsuk dešinį“, bausmės ir mirties bausmės aspektas kito labai lėtai. Tas pat islame. Taigi, sankirtoje tarp moralinės ir juridinės nuostatos mes bandome intelektualiai sukurti kažkokį mutantą, kurį įvardinčiau kaip moralią amoralią bausmę mirtimi. JAV tokia bausmė galioja, nors jau daugelyje valstijų jai įvestas moratoriumas arba ji visai atšaukta. Mat ne vienas pavyzdys yra parodęs, kad mirtimi nubaustas žmogus, pasirodo, nebuvo kaltas.

Jeigu sutinkame, kad nuostata „Nežudyk!“ yra moraliai teisinga, ką savo buityje bemanytumėm (sutiktumėme su mirties bausme), valstybės, siekiančios įprasminti humanistines moralines nuostatas, lygmenyje mirties bausmės pripažinti negalima. Įdomu, kad Europos valstybių atstovų pasipiktinimas mirties bausme (krokodilo ašaros politiniais sumetimais?) daugiau liečia jos atlikimo nepadorumą, negarbingumą. Nors moralės kontekste žodis padorus, garbingas, kalbant apie mirties bausmę, skamba tikrai ne vietoje.

Bet ar galima padoriai ir su pagarba nužudyti kraugerį, sudeginusį tūkstančius vaikų, senelių, moterų gyvų? Nemanau, kad kariant nacių korifėjus, kam nors kilo mintis juos gerbti. (Gaila, kad komunistų korifėjai išvengė tokios bausmės). Bet čia ir vėl kalba emocijos. Civilizuotoje valstybėje padorumu ir pagarba įstatymams turi vadovautis valstybės teismo institucija. Mes turime tuo tikėti. Turime šito reikalauti.

Pagarbos susilaukė Niurnbergo teismas. Vėliau Hagos teismas. Todėl ir reikėjo S. Husseiną pristatyti tarptautiniam tribunolui. Butų išlaikyta pagarba pačiai bausmės institucijai. O mirties bausmė? Laisvės atėmimas ir yra pati skaudžiausia bausmė. Būti palaidotam gyvam iki grabo lentos.

Politinis veiksnys čia, žinoma, iškyla į pirmą planą. Akivaizdi dvigubų standartų politika. Todėl moraliai politikai ir moraliam teismo sprendimui vietos būti negalėjo. Pamenat, kai Rumunijos diktatorius Čeučesku ir jo žmona buvo sušaudyti prie skersgatvio sienos? Negirdėjau nei vieno ES atstovo pasipiktinimo pilnų žodžių.

Dvigubi standartai ir yra tie laiptai, vedantys gilyn į moralinį nihilizmą. Bet ar iš tiesų buitinė žmogžudystė yra viena, o valstybės vykdoma – kita? Žmogžudys yra žmogžudys, tik mąstai kitokie. Mane patį mirties bausmės diktatoriams žudikams šauksmas manyje varo į abejonių kampą. Nors laikau save civilizuotu ir humanišku. Kas sakė, kad būti moraliu yra lengva?