Rinkimai Turkmėnijos vadovo postui užimti paskelbti vasario 11 d. Turkmėnbašio įpėdiniu jau įvardytas dabartinis laikinai valstybės vadovo pareigas einantis 49 m. Kurbankulis Berdymuchamedovas. Centrinės rinkimų komisijos vadovas Muratas Karyevas balsavimą dėl prezidento posto jau pavadino formalumu.
Vienas iš opozicijos atstovų, Švedijoje gyvenantis Parachadas Yklymovas mano, kad visi penki kandidatai į prezidentus tėra dekoratyvinės figūros, o realią valdžią Turkmėnijoje šiandien turi šešėlyje likęs S. Nijazovo saugumo tarnybos viršininkas Akmaduras Redžepovas. Vienas užsienio diplomatų Ašchabade irgi įsitikinęs, kad dėl įpėdinio pirmiausia tarėsi Turkmėnijos jėgos struktūrų vadovai.
Įvykiai Turkmėnijoje paskatino svarstymus apie Vidurio Azijos šalių valdymo stilių ir valdžios struktūrą, kurią lemia negailestingi galingiausių tų šalių klanų santykiai. Scenarijai panašūs, bet ir šiek tiek skiriasi: laimi ir ilgam įsitvirtina tas, kuris sugeba neutralizuoti konkurentus. Bet konkurentus tenka nuolat akylai stebėti, kontroliuoti ir niekuo nepasitikėti. Vienvaldžiam autoritarui nebūtinai pavyksta sklandžiai parinkti įpėdinį, ir politiniai sukrėtimai kai kada gali įgyti drastiškų formų, kaip kad įvyko Uzbekijos mieste Andižane.
Pirmoji pusė – BBC bendradarbio, uzbekų rašytojo ir žurnalisto Hamido Ismailovo straipsnis „Turkmėnbašis“ iš Amerikos žurnalo „The Wall Street Journal“
„Kai pirmą kartą akis į akį susitikau su S. Nijazovu Islamo konferencijos posėdyje Teherane 1997-aisiais, buvau paruošęs jam griežtą klausimą. Bet staiga aš įdėmiai įsižiūrėjau į Turkmėnijos prezidento plaukus. Jie buvo neseniai dažyti ir rudi tarsi kokio panko! Nepamenu, kokį klausimą pateikiau po šio atradimo ir ką S. Nijazovas atsakė. Kitą kartą sutikau jį per spaudos konferenciją kažkokiame Vidurio Azijos forume. Šį kartą jo plaukai atrodė neįtikėtinai juodi. Ir apie šį susitikimą daugiau nieko negaliu prisiminti.
Metų pabaigoje miręs Turkmėnbašis buvo ekscentriškas vadovas, net jei vertintume pagal Vidurio Azijos standartus. Siekdamas ugdyti turkmėnų mentalitetą, jis parašė „Ruchnamą“ – istorijos, tautosakos ir pseudofilosofinių sentencijų mišinį, turėjusį konkuruoti su Koranu. Turkmėnijoje sausis buvo pavadintas Turkmėnbašio, o balandis – jo motinos vardu. Ašchabade gatvių pavadinimus jis pakeitė numeriais, o daugelį infekcinių ligų, tokių kaip AIDS ar cholera, paskelbė už įstatymo ribų. Jis įsakė užsieniečiams mokėti po 50 tūkst. dolerių už santuoką su turkmėnų merginomis ir pastatė didžiausią Vidurio Azijoje mečetę, kuri dažniausiai būna pustuštė. Be to, planavo dykumoje pastatyti ledo rūmus.
Turkmėnų patarlė sako: „Paukštis kartoja tai, ką mato lizde“. S. Nijazovas Antrajame pasauliniame kare neteko tėvo, o per 1948-ųjų žemės drebėjimą Ašchabade – motinos. Kaip ir kai kurių kitų Vidurio Azijos šalių vadovai, jis buvo auklėjamas vaikų namuose. Rūstus gyvenimas pokariu vaikų namuose žiauriai mokė tokius kaip S. Nijazovas išgyvenimo įgūdžių. Į politiką jie atėjo labai užgrūdinti.
Nuo pasaulio izoliuotoje savo respublikoje S. Nijazovas meistriškai sukūrė tokį savo asmenybės kultą, kuris Josifą Staliną ar Leonidą Brežnevą priverstų pažaliuoti iš pavydo. Jo vardu Turkmėnijoje pavadintas mėnulio krateris ir asteroidas, jo eilės iškaltos mečečių sienose. Jis vienu rankos mostu įgyvendino Nikitos Chruščiovo priesaką: nemokama elektra, vanduo ir druska visiems gyventojams iki 2030-ųjų!
Užhipnotizuotas šio žmogaus keistenybių, išorinis pasaulis nedaug dėmesio skyrė tamsiosioms Turkmėnijos gyvenimo pusėms. Joje pradingdavo nepriklausomai drįsę galvoti politikai ir žurnalistai. Buvęs ministras pirmininkas Borisas Šichmuradovas sėdi kalėjime, apie jo likimą nieko nežinoma. Birželį sulaikyta radijo „Svoboda“ korespondentė Ogulsapar Muradova – rugsėjį šeimai grąžintas jos lavonas.
Anksčiau pataikavę Kremliui, Vidurio Azijos respublikų vadukai staiga tapo visagaliais valdovais. Be abejo, tai paveikė jų mąstymą. Nori tapti prezidentu iki gyvos galvos? Prašom. Nori visos tautos gamtos turtus paversti savo nuosavybe? Jokių problemų! Nori sukurti valdančiąją šeimos dinastiją? Galima.
Turkmėnbašis spaudė savo tautą, todėl baimė ir nepasitikėjimas iškart nepasitrauks jam išėjus. Prieš keletą metų nutariau aplankyti milžinišką Turkmėnbašio vardu pavadintą mečetę. Iki jos per nenusakomą karštį teko važiuoti mašina. Staiga nežinia iš kur mūsų kelyje atsirado tūkstančiai mokinių, atvežtų kariškais sunkvežimiais. Negailestingai plieskiant saulei, jie stovėjo abipus kelio su gėlėmis rankose. Nepaisant situacijos absurdiškumo, vaikai atrodė linksmi ir patenkinti. „Kokia nors užsienio delegacija?“ – paklausiau. „Ne, tai jis važiuoja pietauti“, – guviai atsakė vairuotojas.
Per laidotuves šio žmogaus kūną tuo pačiu maršrutu vežė į mauzoliejų šalia didžiausios Vidurio Azijoje mečetės. Abipus kelio stovėjo eilės rūsčių ginkluotų kareivių. Monolitinės ir beveidės eilės. „O juk tie patys mokiniai...“ – nevalingai pagalvojau“.
Antroji pusė – radijo „Svoboda“ publikacija „Islamas Karimovas siekia išlaikyti pusiausvyrą tarp klanų, kurie sudaro šalies elitą“
„Neseniai politiniame Uzbekijos peizaže įvyko nemažų pasikeitimų. Dauguma stebėtojų pastebi, kad prezidentas I. Karimovas prieš kurį laiką turėjo galimybę pakirsti politinę ir ekonominę įtakingiausių Uzbekijos klanų galią.
Londono centro „Chatham House“ analitikas Jamesas Nixey teigia, kad kieta Uzbekijos prezidento valdžia ir dažni Vyriausybės kaitaliojimai neleidžia kitiems politikams įgyti populiarumo visuomenėje. Analitiko teigimu, toks valdymo būdas leidžia egzistuoti I. Karimovo režimui, kol jis pats gyvas.
Buvęs Didžiosios Britanijos ambasadorius Taškente ir atviras I. Karimovo režimo kritikas Kraigas Murray teigia, kad esama žmonių, kurie pasiruošę jėga nuversti Uzbekijos prezidentą. Jo teigimu, tokių atsirastų kone visose jėgos struktūrose. Tačiau, prieš imantis bet kokių veiksmų, būtina labai rūpestingai pasiruošti, nes niekas nenori, kad pasikartotų Andižano įvykiai.
Vienas pirmųjų iššūkį I. Karimovui metė žinomas politinis veikėjas ir buvęs jo auklėtojas vadinamajame Samarkando klane Ismoilas Džurabekovas. Bet I. Džurabekovo karjera nutrūko, kai jis 2004-aisiais buvo atleistas iš prezidento patarėjo pareigų.
Samarkando klanui teko iškęsti ir kitą smūgį – jo atstovui vidaus reikalų ministrui Zokurui Almatovui 2005-aisiais teko atsistatydinti neva dėl prastos sveikatos. Z. Almatovui iki tol pavyko ilgiausiai išsilaikyti Vyriausybėje ir pelnyti Uzbekijos policijos paramą.
Vėliau, 2005-ųjų lapkritį privertęs atsistatydinti gynybos ministrą Kadyrą Guliamovą, I. Karimovas susilpnino vadinamąjį Taškento klaną. K. Guliamovas atstatydintas netrukus po to, kai iš prezidento patarėjo posto nuverstas jo giminaitis ir buvęs Taškento klano lyderis Timoras Alimovas. Po pusmečio buvęs ministras buvo teisiamas už uždarų durų ir gavo lygtinę bausmę.
K. Muray teigimu, realią valdžią turinčių žmonių Uzbekijoje vis mažėja. Anot buvusio ambasadoriaus, jų skaičių I. Karimovas vis mažina iki savo šeimos narių. Taip pat esama nemažai žmonių, kurie prieš keletą metų buvo labai artimi Uzbekijos prezidentui, o dabar yra išmesti iš sistemos.
Nepriklausomo Taškento sociologo Bahodiro Musajevo teigimu, I. Karimovas šiuo metu yra tapęs absoliučiai vienišas. Jei pablogėtų jo sveikata, šeima veikiausiai būtų sudraskyta į gabalus“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).