Tada kilo šioks toks ažiotažas, atsirado nemažai smerkiančių konstituciją ratifikavusias šalis – tarp jų ir Lietuvą – kad padarė tą skubotai, skatinamos vien politinės konjunktūros.
Kad Konstitucija įsigaliotų, ją turi ratifikuoti visos Bendrijos narės. Prancūzams ir olandams balsavus prieš, ratifikavimas įstrigo. Didžioji Britanija, Danija, Portugalija, Lenkija ir Airija atidėjo referendumus ateičiai, abejodamos, ar pavyks laimėti gyventojų pritarimą. Tarp kitko, Olandija ir Prancūzija teisiškai neprivalėjo rengti referendumų, bet dėl politinių priežasčių nusprendė juos surengti. Na, pavyko taip, kaip pavyko.
Vis dėlto šioje „konstitucinėje tyloje“ reikalai pamažu judėjo į priekį. Tarkime, jau po fiasko Prancūzijoje ir Olandijoje jai pritarė Malta bei Liuksemburgas. O šių metų gruodžio pradžioje prie ES konstituciją ratifikavusių valstybių prisijungė Suomija. Tą ji padarė likus keturioms savaitėms iki jos pirmininkavimo ES pabaigos.
Po pernykščių aistrų kalbos apie ES konstituciją buvo aprimusios, visi ją primiršo, politikams nusprendus, kad reikia pertraukos apmąstymams. Tikėtina, kad jos bus atnaujintos, ir ši kontraversiška garbė gali tekti Vokietijai, nuo Naujųjų perimančiai pirmininkavimą Bendrijai. Šiaip ar taip aukščiausi Vokietijos pareigūnai pareiškė, kad šalis įsipareigoja ieškoti Konstitucijos problemos sprendimo. Tikimasi, jog ateinančią vasarą Vokietija pateiks ataskaitą apie tai, kokios yra Konstitucijos priėmimo galimybės.
Susitikime Briuselyje Lietuvos prezidentas Vladas Adamkus irgi ragino išjudinti žlugusią Europos Sąjungos konstituciją iš mirties taško, tačiau teigė, kad radikaliems jos pakeitimams nepritartų. Na, mes, lietuviai, kitaip kalbėti vargu ar galime, mat esame ES konstitucijos ratifikavimo čempionai – ratifikavome konstitucinę sutartį 2004-ųjų lapkritį ir esame pirmąja tai padariusia ES valstybe.
Kalbos, vienokie ar kitokie svarstymai, pareiškimai dėl ES konstitucijos ateities – ne vien kaip išeities paieškos, bet ir kaip politinės reklamos, galimybės pasirodyti įrankis – niekada ir nebuvo nutilę.
Įtakingas britų liberalas demokratas Andrew Duffas spalio viduryje pareiškė, kad ES reikėtų pažeminti rangu tas valstybes nares, kurios nepritaria įstrigusiai bloko konstitucijai, ir priskirti jas "asocijuotųjų narių" grupei.
Žiniasklaidos teigimu, Europos Parlamento ekspertas konstitucijos klausimais pasiūlė "asocijuotųjų narių" statusą vietoj visiškos narystės teikti naujoms narėms – taip esą būtų apraminti visuomenės nuogąstavimai dėl plėtros ir galbūt vis dėlto laimėtas rinkėjų pritarimas Konstitucijai.
Veikiausiai tai utopinis siūlymas. Vien todėl, kad jį įgyvendinus nesitaikstantys pirmeiviai prancūzai ir olandai (ne tik jie) su Juodkalnija ar Albanija atsidurtų paskutinėse tik „asocijuotųjų“ gretose. Sunkiai tikėtina. Vis dėlto pono A. Duffo siūloma asocijuotosios narystės idėja bus minima rekomendacijose, kurias nuo sausio 1-osios ES pirmininkausiančiai Vokietijai žada pateikti Europos Parlamentas.
Paryžiuje įsikūrusio analitinio centro „Notre Europe“ paskelbtame pranešime A.Duffas taip pat atmetė idėją pagrindines ES institucines reformas surašyti į vadinamąją mini sutartį ir atiduoti ją skubiai ratifikuoti parlamentams, kaip siūlo vienas pretendentų Prancūzijos prezidento rinkimuose Nicolas Sarkozy bei Italijos ministras pirmininkas Romanas Prodi.
Nicos sutartis, kuria vadovaujantis šiuo metu valdoma ES, numato, jog 2007 metų sausio 1-ąją prisijungus Rumunijai ir Bulgarijai, tolesnė plėtra be bloko institucijų reformos taps neįmanoma.
Tačiau dėl narystės jau derasi Kroatija ir Turkija. Be to, ES yra pažadėjusi priimti visas Vakarų Balkanų šalis, todėl būtina sureguliuoti gremėzdišką balsavimo sistemą ir vykdomosios bloko institucijos - Europos Komisijos (EK) - sudarymo principus.
Nepaisant paskutinio ES šalių vadovų susitikimo atsargaus optimizmo, tolesnės plėtros perspektyvos neatrodo aiškios. Užsimenama apie "plėtros nuovargį", kurio ženklų radosi, priėmus į bloką 10 naujų narių, ir padaugėjo, kai kilo nesutarimai dėl institucinių reformų bei derybose su Turkija vis kylančių keblumų.
Nors ES tvirtina, kad kelias Turkijos narystei liko atviras, problemų šiai musulmoniškai valstybei, regis, netrūks. Turkijos siekis tapti ES nare buvo vienas veiksnių pernai Prancūzijos ir Olandijos rinkėjams per referendumus atmetant Europos konstituciją (ją priėmus, būtų galima reformuoti bloko institucijas, o tai leistų priimti naujas nares. Taigi viskas susiję).
Nors pripažįstama, kad ligšiolinė ES plėtra buvo sėkminga tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu, EK veikiausiai norėdama apsidrausti primygtinai siūlo, kad naujų šalių priėmimą į Bendriją būtinai palaikytų visuomenė. EK pirmininkas Jose Manuelis Barrosas paskutiniame susitikime ragino ES šalių lyderius pasirūpinti, kad visuomenės nuomonė Bendrijos plėtrai jų šalyse būtų palankesnė.
Na, kalbant tiesiai, Turkijos atveju tai reikštų, kad Turkija ir galbūt (!) Prancūzijos politinis elitas turėtų įtikinėti prancūzus nesipriešinti ES konstitucijos ratifikavimui ir Turkijos priėmimui (kada nors) į ES.
Kitaip veikiausiai ir neįmanoma. Nesvarbu, ES konstitucijos ratifikavimas ar Bendrijos plėtra – pradinę euforiją keičia gana skausminga priežasčių ir pasekmių refleksija (rumunai, nepaisant to, kad dar tik bus ES, vos sužinoję apie teigiamą sprendimą buvo pradėję dalinti ES vizas moldavams). ES kai kada kritikuojama dėl gremėzdiškų biurokratinių procedūrų, trypčiojimo vietoje, bet Bendrijos vežimas turbūt juda tokiu tempu, kokiu ir gali judėti. Marga jo publika, visi turi ką pasakyti, kai kada kompromiso tenka ieškoti ilgai. Bet visa tai nebūtinai yra trūkumas.