Ą.Bagdonas: Europa ir armėnų „genocidas“

Kaip bežiūrėtume, Europos parlamento pareiškimas, kad norėdama įstoti į Europos Sąjungą Turkija turės pripažinti 1915 m. armėnų „genocidą“, yra keistas, paradoksalus ir todėl vertas dėmesio.

Nacionalinės istorijos įvertinimas ir perrašymas iki šiol nebuvo narystės sąlyga – vargu, ar šiandien Sąjungoje matytume tiek valstybių, jei iš visų būtų buvę pareikalauta „pripažinti savo praeitį“.

Pamėginkite įsivaizduoti, kas būtų, jei Europos parlamentas rytoj pareikštų, jog norėdama toliau būti Europos Sąjungoje Prancūzija turi nedviprasmiškai pasmerkti savo kolonijinę skerdimo ir kankinimų politiką Alžyre; Didžioji Britanija – pripažinti prekybą vergais nusikaltimu žmonijai, o Ispanija – atgailauti už „genocidą“ Pietų Amerikoje, kurio metu vienaip ar kitaip išžudyta apie 80 milijonų vietinių gyventojų, ir taip toliau. Būtų labai gražu. Bet tuomet Sąjungoje beliktų gal tik Vokietija, kuri už viską jau atsiprašė ir susimokėjo, nors vis dar dvejoja, ar gali vokiečiai imtis taikdariškų misijų Libane (o ką jei prireiks šauti į žydus).

Akivaizdu, kad Turkijai yra keliami išimtiniai reikalavimai. Armėnų „genocidas“ čia irgi tam tikra išimtis, nes net 22 valstybės (tarp jų ir Lietuva) rado reikalą jo faktą pripažinti įstatymais. Kodėl „genocido“ nenori pripažinti Turkija dar galima suprasti, nors sunku pateisinti. Dabartinė Turkijos valstybė remiasi tam tikra rožinėmis spalvomis tapomų Pirmojo Pasaulinio karo įvykių istorine interpretacija. Jau dabar trapią pusiausvyrą tarp sekuliarinę valstybę remiančių kemalistų (respubliką įkūrusio Atatiurko pasekėjų) ir islamistų turi palaikyti kariuomenė. Būgštaujama, kad perrašius istoriją taip, kaip nori armėnai, būtų pasikasta po valstybę klijuojančios ideologijos pamatais, o po to pasikeistų ir politinių jėgų santykis.

Kita vertus, Turkijos istorikai teigia, kad tuo pačiu metu, kai Rusijos karinių veiksmų, pilietinio karo ir gyventojų perkėlimų metu žuvo apie 600 000 armėnų, Anatolijoje ir Kaukaze gyvybės neteko ir beveik 2,5 milijonų musulmonų (dėl tikslaus aukų skaičiaus niekas nesutaria). Istorikams besiginčijant dėl to, kas nukentėjo labiau ir kas kaltesnis, joks politikas nesutiks paskelbti savo valstybę įvykdžius patį baisiausią įmanomą nusikaltimą - genocidą.

Kur kas įdomesnis yra klausimas, kodėl tiek daug valstybių nusprendė istoriją rašyti įstatymais ir parlamentų deklaracijomis, ir kodėl į šį procesą vis garsiau įsitraukia Europos Sąjungos politikai. Dažniausiai aiškinama, kad tai politiškai įtakingos armėnų diasporos darbo vaisius. Kitaip tariant, pavyzdžiui, Prancūzijos politikams gal ir nerūpėtų priimti armėnų „genocido“ neigimą kriminalizuojantį įstatymą, jei nesinorėtų įtikti gausiems Prancūzijos armėnams. Tačiau nors diaspora atlieka svarbų vaidmenį, vargu ar jis čia yra lemiamas. Nepaisant nuolatinių didžiulės armėnų bendruomenės Jungtinėse Valstijose pastangų, ten niekaip nepavyksta priimti „genocidą“ pripažįstantį įstatymą.

Be to, yra valstybių, kur armėnų palyginti nedaug, tačiau įstatymas vis tik „prastumiamas“. Kažin ar tarp mūsų Seimo narių atsirastų nors trys, kurie sugebėtų nesipainiodami paaiškinti, kada vyko armėnų žudymai ir kodėl vyksta ginčai, ar galima juos vadinti genocidu. Lietuvoje užteko prieš balsavimą surengti parodą ir nuo kraupių archyvinių vaizdų apklaikę Seimo nariai be jokių diskusijų priėmė reikiamą rezoliuciją.

Jei diasporos pastangos nėra lemiamas veiksnys, tai tada kas? Man regis, kad tai Europos Sąjungą kamuojanti tapatybės problema. Viena vertus, gimusi kaip tam tikra anti-Holokausto forma, Europos Sąjunga išugdė kelias kartas politikų, kurie alergiški genocido neigimui. Galima reikalą aiškinti psichoanalizės terminais, o galima ir paprasčiau: Europa Turkijoje atpažįsta alternatyvų savo raidos kelią ir jį atmeta. Kita vertus, „genocido“ idėja leidžia simboliškai nubrėžti išorines ES sienas – Europa baigiasi ten, kur prasideda radikalaus blogio erdvė. Kai kuriems ta siena savaime aiški – Europa baigiasi ten, kur prasideda musulmonų pasaulis, tačiau daugumai europiečių toks atskyrimas nepriimtinas (kitaip nereikėtų popiežiui taip stengtis). Todėl iš Turkijos reikalaujama pasirinkti: pripažinti armėnų „genocidą“ ir taip tapti Europos dalimi, arba dar kartą atsisveikinti su viltimi įstoti į Europos Sąjungą.

Paradoksalu tai, kad kolektyvinės kaltės idėja, kuri pagrindžia ryšį tarp dabartinės Turkijos ir saujelės žiaurumus vykdžiusių išsigimėlių Osmanų imperijos saulėlydžio metais yra artimesnė tai minties stovyklai, iš kurios ir kyla visokie genocidai. Reikalaudama pripažinti armėnų „genocidą“, Europos Sąjunga ne skatina, o žlugdo liberalios minties vystymąsi Turkijoje. Reformų galima reikalauti, tačiau pokyčiai mąstyme neateina per parlamentų rezoliucijas. Europa, kuri pavargo ar nebemato prasmės diskutuoti ir ėmėsi įtvirtinti istoriją įstatymuose, turėtų suprasti, kad neapgalvotas, grubus spaudimas tik sustiprins neigimo kultūrą Turkijoje.