Iš mūsų istorijos

Su broliais latviais esam gyvenę vienoje valstybėje nė kiek ne mažiau, nei su kaimynais slavais, tik tas bendras buvimas dar neaktualizuotas, kaip baltarusių ar ukrainiečių atveju. Be to, latvių istoriografijoje šis laikotarpis tradiciškai vadinamas lenkmečiu (poļu laiki). Taip yra dar ir todėl, kad latvių (ir pietų estų) žemių prijungimas prie LDK vyko Liublino unijos priešaušryje; lenkų šaltiniuose prijungtosios žemės vadintos Inflanty (iškraipytas Livland pavadinimas), o po karo su švedais (1600-1629) Respublikai likusi Latgala gavo pažyminį Inflanty Polskie.

Istorinėse diskusijose taip pat akcentuojama, kad LDK klestėjimo laikais gal net 80% jos gyventojų sudarė slavai. Tai irgi ne visai tiesa. Vytauto laikų LDK gyveno trys pagrindiniai etnosai: vakarinėje dalyje – baltai, vidurinėje – slavai, pietryčiuose (prie Juodosios jūros) – klajokliai totoriai. Santykis baltų naudai pasikeitė Žygimanto Augusto laikais, kai 1561 m. prie Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės prisijungė latvių gyvenamos žemės, t.y. Vidžemė, Latgala ir vasalinė Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystė, o Ukrainą iš LDK netrukus atėmė lenkai. Latgala išbuvo LDK (nuo 1569 m. – Abiejų Tautų Respublikos) sudėtyje iki Pirmojo Respublikos padalijimo, t.y. net 211 m. Buvimas LDK padėjo latgaliečiams likti katalikais, gauti iš Vilniaus rašto tradiciją, skatino didesnius kalbos savitumus. Viso to pagrindu dabar dalis latgaliečių linkę save laikyti net atskira baltų tauta.

O Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystė vasalės teisėmis mums priklausė iki pat 1795 m. Tai ilgiau nei Ukraina.

Pasienis

Lietuvos siena su Latvija yra seniausia, nusistovėjusi (be mažų išimčių) dar LDK ir Livonijos laikais. Siena ėjo per kuršių, žiemgalių ir sėlių žemes – šios baltų tautos maždaug II tūkstantmečio viduryje buvo asimiliuotos lietuvių pietuose ir latvių (latgalių) šiaurėje. Vadinasi, ir gyventojų ryšiai abipus šios sienos siekia dar anų tautų laikus. Nebuvo nutrūkę jie ir Kuršo kunigaikštystės laikais (1561-1795), sėkmingai bendrauta ir vėliau, kai siena skyrė carines Kuršo ir Kauno gubernijas.

1918 m. susikūrus Lietuvos ir Latvijos respublikoms bei 1921 m. nustačius valstybinę sieną, pradėta rūpintis, kad pasienio gyventojų kontaktai nebūtų varžomi. Tuo tikslu 1924 m. abi šalys pasirašė mokyklų konvenciją, taip pat sutartį, leidusią laisvai bendrauti piliečiams, gyvenantiems iki 10 km nuo sienos. 1925 m. pasirašyta sutartis dėl laivininkystės ir sielių plukdymo Dauguva, Nemunėliu, Mūša, Lielupe, Vadakstimi ir Bartuva.

Pasienio gyventojų nenutrūkstami kontaktai lėmė tai, kad abipus sienos iki šiol gyvenama mišriai: pietų Latvijoje palei Lietuvos sieną daug kur galima rasti lietuviškų kaimų (tiesa, dalis jų Latvijos teritorijoje atsidūrė dėl sienos korekcijos 1921 m.), o šiaurės Lietuvos pasienyje esama latvių gyvenviečių. Neretos ir mišrios šeimos, būta bendrų tradicijų, švenčių.

Be to, šiaurės Lietuvos gyventojams didesni Latvijos miestai, taip pat Baltijos megapolis Ryga yra arčiau nei Vilnius ar Kaunas, todėl natūralu, kad Latvijos miestus verslo ar mokslo tikslais pasienio lietuviai lankė ir lanko dažniau nei Lietuvos didmiesčius. Latvijoje gyvena apie 30 000 lietuvių; tai dešimtkart daugiau nei latvių Lietuvoje. Carų laikais ir vėliau Latvija lietuvius traukė kaip ekonomiškai geriau išsivystęs kraštas. Dalis imigrantų lietuvių įsikūrė Latvijoje sovietmečiu, grįžę iš stalininės tremties ir negalėdami registruotis Lietuvoje.

Dabartiniai paradoksai

Kaip bebūtų keista, bet sunkiausias laikotarpis Lietuvos ir Latvijos pasienio gyventojams prasidėjo nuo 1991 m., kai atsirado pasienio punktai ir pasų kontrolė. Lietuvos-Latvijos siena yra 588 km ilgio, tačiau pasienio punktų yra vos 28; ten, kur jų nėra, seni keliai, vedę į kaimyninę šalį, perkasti grioviu. Už nelegalų sienos perėjimą (pvz., pas kaimyną ar giminaitį, gyvenantį anapus griovio už kelių šimtų metrų) gresia administracinė bauda. Vadinasi, norėdamas jį aplankyti, žmogus privalo važiuoti keliolika ar keliasdešimt kilometrų iki artimiausio punkto, pereiti ten sieną ir vėl tą patį atstumą sukarti atgal, tik jau kitapus sienos. Grįžimas namo irgi toks pat. Turint galvoje, kad autobusų eismas provincijoje yra sumažėjęs iki minimumo arba jo visai nebelikę, sienos perėjimas daug kur tapęs neišsprendžiama problema. Autobusų eismas per sieną periferijoje apskritai atrodo kurioziškai. Pavyzdžiui, iki Žagarės niekaip neprivažiuoja autobusas iš Rygos – jis sustoja netoli Lietuvos sienos, ir likusius keletą kilometrų iki miestelio keleiviai turi eiti pėsčiomis. Autobusas iš Zarasų į Daugpilį išvyksta 20 minučių anksčiau, nei į Zarasus atvyksta autobusas iš Kauno.

Pasunkėjo ne tik giminių, bet ir mokyklos lankymas kitapus sienos. Mat mokiniui sienos perėjimo procedūra galioja tokia pati – tik aplinkui, per pasienio punktą, kur jis dar turės palaukti, kol pasieniečiai pradės darbą ir patikrins jo popierius. Dėl tokios „tvarkos“ mokiniai priversti nuolat vėluoti į mokyklą. Pasunkėjo mokyklinės ekskursijos į kaimyninę šalį: jei mokinys dėl tėvų užimtumo ar išvykimo neturės notaro patvirtinto jų sutikimo, ekskursijoje jis nedalyvaus. Jo nepraleis per sieną, kad ir su mokytoju. Vadinasi, abu tėvai, metę darbus, turi vykti į rajono centrą, ten prasibrauti iki notaro, užsakyti leidimą vaikui išvykti į Lietuvą ar Latviją, sumokėti už tai mokestį, o po kelių dienų dar atvykti to leidimo pasiimti.

Seni žmonės skundžiasi apsunkintomis galimybėmis lankyti bažnyčią bei giminių kapines kaimyninėje šalyje, taip pat laidoti ten artimuosius.

Tad iš šalies žiūrint, Lietuvos ir Latvijos – dviejų ES narių – sienos kirtimas atrodo kaip spektaklis. Nereikalingas valstybingumo vaidinimas. Tiek pasieniečiams, tiek pasienio gyventojams. Visa tai dar būtų suprantama, jei Lietuva ir Latvija priklausytų skirtingų šalių grupei. Arba tarp jų vyktų jei ne tikras, tai bent šaltasis karas.

Dėl nutrauktų kontaktų kai kurie pasienio regionai ėmė merdėti ir nykti. Tipiškas pavyzdys yra Ukrų gyvenvietė Duobelės rajone, atkirsta nuo Žagarės. Dabar tai Dievo užmirštas užkampis.

Pasienio gyventojai liūdnai juokauja: prie ruso su latviais daugiau bendravom. Jie mokėjo lietuviškai, mes – latviškai. Eidavom pas juos apsipirkti, švenčių švęsti. Arba jie pas mus. Su muzika, dainomis. O kas dabar? Matomės retokai, kalbamės dažniau rusiškai, moksleiviai – angliškai. Kai susitinka draugaujančios pasienio mokyklos, renginys neturi bendros kalbos, nes dalis žmonių nesupranta angliškai, dalis rusiškai.

Šengenas

Politikai sako: pakentėkit dar kiek, įstosim į Šengeno erdvę, ir viskas pasikeis. Nejučiomis prisimena latvių poeto Imanto Zieduonio ironiški žodžiai: „Palauk! Pakentėk! Neskubėk! Viskas ateis savaime. Lauk, ir ateis! Ateitis ateis... Tavo karstas ateis. Tas tai tikrai ateis.“

O kas trukdo pakeisti situaciją dabar? Paskelbti Šengeno zona bent jau Lietuvos ir Latvijos pasienį? Pasitikėti mokytojais, vežančiais vaikus į ekskursiją? Pasitikėti mokiniais, einančiais į kitos šalies mokyklą ne vingiais, o tiesiai? Užpilti griovius, iškastus skersai senųjų kelių? Netrukdyti lankyti giminių? Kas neleidžia to padaryti dabar? Kodėl tarpukariu, praėjus vos trejiems metams nuo sienos nustatymo, buvo palengvintas pasienio gyventojų bendravimas, o šiais laikais net po 16 metų to padaryti nenorima?

Politikai Šengeno erdvės atėjimą traktuoja kaip kažkokį deus ex machina. Ateis ir pakeis tą mūsų pačių suraizgytą situaciją. Tarsi mes patys tos raizgalynės pakeisti negalėtume. Kaip tyčia, Europa atidėjo mūsų priėmimą į Šengeno erdvę. O gal ji šitaip netiesiogiai suteikė mums šansą patiems žengti žingsnį tos erdvės link savo regione? Šansą parodyti, kad galim tai padaryti be niekieno pagalbos?

Žengę tokį žingsnį, mes kartu paspartinsim ir abiejų šalių priėmimą į Šengeno erdvę. Juk mažasis baltų Šengenas visiškai įmanomas. Per visą baltų istoriją siena mus jungė, ne skyrė. Jungė dar tada, kai jokios „erdvės“ Europoje nebuvo. Kai latviai, anot poeto Knuto Skujenieko, drąsiai sakydavo: „Iesim pie leišiem alu dzert!“ Ir eidavo be jokių užkardų. Be baimės mokėti 50 latų baudą už sienos perėjimą „ne vietoj“.