Antra, įvykiai Ukrainoje išsklaidė bet kokias likusias iliuzijas, kad pasaulis po Šaltojo karo yra tas, kuriame viešpatauja demokratija ir ekonominis liberalizmas, ir kuriame visos svarbiausios valstybės veikia vadovaudamosis tomis pačiomis taisyklėmis po Antrojo pasaulinio karo palaipsniui nusistovėjusioje pasaulio tvarkos struktūroje.
Putinas akivaizdžiai parodė, kad jis netiki nei šiais idealais, nei tokiais elgesio būdais. Rytų Europos šalys ir tautos ne veltui susirūpinusios savo saugumu, o Vakarų Europa jau nebėra rami, tačiau prie naujos, grėsmingesnės ir brangiau kainuojančios realybės prisitaiko lėtai.
Daugelis vyriausybių ir apžvalgininkų daro išvadą, kad dabar netinkamas laikas, jų supratimu, prisidėti prie Europos susirūpinimo ir rimtai priimti judėjimus dėl apsisprendimo teisės Vakarų Europoje, nesvarbu, ar tai būtų Škotija, ar Katalonija. Jie mano, kad tokius judėjimus paskatina ekonominė krizė, ir įvykius Ukrainoje pateikia kaip separatizmo blogybių pavyzdį. Tokia Europos situacijos analizė yra netinkama ir veda prie prastų bei neteisingų išvadų.
Judėjimai dėl apsisprendimo teisės Vakarų Europoje iš esmės kyla ne dėl finansinių dalykų, nors nesąžininga fiskalinė struktūra neretai tampa dirgikliu. Tokių judėjimų esmė – geresnis atstovavimas skirtingiems piliečių interesams ir šių senųjų tautų geresnis prisitaikymas Europos Sąjungoje. Kitaip tariant, šiais judėjimais siekiama aukštesnės kokybės demokratijos.
Be to, kontrastas tarp to, kas vyksta Vakarų Europoje ir Ukrainoje, negalėtų būti aiškesnis. Palaikydamos Ukrainą, Europos valstybės siekia puoselėti demokratijos, teisinės valstybės, taikaus konfliktų sprendimo ir sienų keitimo jėga neteisėtumo principus. Separatistai Kryme ir Rytų Ukrainoje, taip pat juos palaikantys rusai, šiems principams nepritaria. Jie siekė atsiskirti panaudodami ginkluotą jėgą ir ardydami valstybę. Tai tiek ideologinis, tiek saugumo konfliktas. Prorusiškai nusiteikę Ukrainos separatistai niekada nepasieks norimo tarptautinio teisėtumo vien dėl to, kad pasirinko netinkamas priemones ir nepriimtinas vertybes, kurias atskleidžia jų naudojamos priemonės.
O Vakarų Europoje nepriklausomybės judėjimų tikslų siekiama demokratiniais principais ir procesais, kurių taip trūksta Ukrainoje. Škotijos žmonės baigė dvejus metus trukusią referendumo kampaniją, o už politinę ateitį balsuoti susirinko rekordinis skaičius rinkėjų. JK vyriausybė, remdamasi tais pačiais demokratiniais principais, iš anksto įsipareigojo įgyvendinti referendumo rezultatus. Europos vyriausybės turėtų tai panaudoti kaip pavyzdį rusams, kaip dalykai turėtų būti daromi, – kaip teisėtą būdą išspręsti giliai įsišaknijusius separatistinius klausimus.
Šie procesai nėra atsitraukimas nuo ideologinio mūšio su Rusija. Jie gali padėti šį mūšį laimėti. Tačiau, deja, Ispanijos vyriausybė viską paneigia, atsisakydama politinį apsisprendimo klausimą spręsti naudodama demokratinius politinius įrankius. Vietoj jų Ispanijos vyriausybė pasitelkia vien teisinius argumentus ir procesus, ir taip niekais paverčia tautos valios išraišką. Ilguoju laikotarpiu tokios priemonės nepasiteisins. Vargu, ar svarbi Vakarų Europos valstybė šiuo metu turėtų taip elgtis.
Albert Royo-Mariné yra Katalonijos viešosios diplomatijos tarybos generalinis sekretorius