Vokietijos kanclerė Angela Merkel neseniai būtent taip apibūdino Balkanų regiono valstybes, todėl vertėtų į tai pažvelgti rimčiau, „Financial Times“ rašo Ivanas Krastevas, vadovaujantis Sofijoje įsikūrusiam Liberalių strategijų centrui.
2008 m. finansų krizė paskatino Vakarus ir Rusiją susitaikyti. Nepaisant solidarumo akcijų, surengtų po Prancūzijoje vykusių teroristinių išpuolių, nepanašu, kad ir šį kartą viskas vyks taip pat. V. Putinas pernelyg įsižeidęs, Europa – pernelyg sunerimusi, o trumpai trukęs įtampos mažinimo etapas prieš kelis metus kažin ar įkvepia pakankamai.
Išliaupsintam Amerikos sprendimui „perkrauti“ santykius su Rusija atėjo galas, kai tik Rusija užėmė Krymą.
Akivaizdu, kad Rusijos manevrai kaimyninėse šalyse ganėtinai riboti. Didelio masto karinė operacija Rytų Ukrainoje reikštų daugybę aukų ir daugiau sankcijų. Maža to, tokia operacija palaidotų Eurazijos Ekonominę Sąjungą vos šiai užgimus, nes Maskvos sąjungininkės Baltarusija ir Kazachstanas aiškiai leido suprasti, kad nepalaiko suverenių valstybių sienų perbraižymo.
Mąstant logiškai peršasi mintis, kad jei Rusija norėtų didinti spaudimą Europai, ji turėtų žengti už buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos ribų. Pagal tokį scenarijų Balkanai – tikėtinas taikinys. Rusija neabejotinai neturi jokių minčių dėl Bosnijos ir Hercegovinos ar Albanijos prijungimo prie savo įtakos zonos, o Balkanų šalys tikrai nesvajoja apie galimybę prisijungti prie Eurazijos Sąjungos.
Pagrindinė šių šalių prekybinė partnerė – Europos Sąjunga (ES), todėl Balkanų regiono šalių verslas žvalgosi galimų investuotojų ES šalyse narėse, o potencialūs imigrantai žvelgia į ES kaip į naujus namus.
ES pašonėje esantys Balkanai – tai silpnoji Briuselio diplomatijos vieta. Šių šalių bankų sistemos yra silpnos. Jei didelius depozitus turinčios ir ryšius su Rusija palaikančios įmonės atsiimtų pinigus, šias šalis ištiktų bankrotas, visuomenę apimtų nesantaika, o provakarietiškų vyriausybių likimas pakibtų ant plauko. Taigi Balkanai – tai vieta, kur Maskva gali daryti spaudimą, jei nori, kad Europa pasijaustų ne taip patogiai.
Kontroliuojama krizė Balkanuose garantuotų Rusijai papildomų kozirių. Be to, taip daugelio Europos šalių vyriausybių žvilgsnis būtų nukreiptas nuo Ukrainos, o tada ES beveik neliktų jokios galimybės išsaugoti bendro saugumo iliuzijos – tarp Pietų ir Šiaurės Europos atsivertų bedugnė.
Bosnijos ir Hercegovinos kaip nedalomos valstybės ateitis nėra neginčytinas dalykas. Jei Rusija atvirai rems Serbijos separatistinius siekius, gali prasidėti negrįžtami procesai.
Maskvos sprendimas susilaikyti per Jungtinėse Tautose (JT) vykusį balsavimą dėl ES misijos šioje šalyje termino pratęsimo daugelį privertė susimąstyti, kad Kremlius rimtai svarsto galimybę imtis šių veiksmų.
Serbijos ir Albanijos santykiai per pastaruosius metus taip pat pablogėjo. Rusijos Vakarams mestų kaltinimų dėl veidmainiavimo atgarsiai pasiekė ir Belgradą. Šio regiono ekonomika labai priklauso nuo Rusijos tiekiamų gamtinių dujų ir naftos, todėl bet kokie trikdžiai sukeltų didelių bėdų. Praėjus penkeriems metams po 2009 m. dujų krizės, kai Rusija nutraukė tiekimą per Ukrainos teritoriją, dėl kurio Pietryčių Europa liko be dujų, nesukurta nė vieno projekto, skirto mažinti šio regiono priklausomybę nuo Rusijos.
Kremliaus daromos įtakos šiam regionui centre – ne kultūrinis giminingumas, slavų solidarumas ar Stačiatikių bažnyčios įtaka, o kur kas mažiau poetiškas dalykas. Žmones vienija korupcija, o Balkanuose korupcija jungia pavojingus žmones. Dauguma Balkanų oligarchų turi ryšių su Rusija, o Rusijos užsienio politikos vykdytojai galėtų tuo pasinaudoti.
Vis dėlto situacijos Balkanuose destabilizavimas, jei Maskva mėgina daryti būtent tai, - rizikingas projektas. Rusija negali pasiūlyti šių šalių gyventojams nei tinkamo ekonominio, nei patrauklaus politinio modelio. Maža to, Rusija net negali pasiūlyti pakankamo pinigų kiekio. Bendras pasipiktinimas neprilygsta bendrai perspektyvai.
Maskvos įtaka sumažėjo priėmus sprendimą nutraukti dujotiekio „South Stream“ tiesimo darbus. Rusijos įmonės dėl šios šalies mėginimų destabilizuoti provakarietiškas Balkanų šalių vyriausybes nukentėtų labiausiai, o Ukrainos atvejis rodo, kad oligarchai nėra patikimi sąjungininkai – jie neturi draugų, o turi tik finansinius interesus ir baimes.
A. Merkel teisi baimindamasi, kad Balkanai gali tapti nauja Kremliaus chuliganų žaidimų aikštele. Vis dėlto V. Putinui tai reikštų daugiau netekčių nei laimėjimų.
