Interviu su juo skelbia Svoboda.org:

– Pagal Minsko susitarimą, Šyrokynės kaimas turi priklausyti mūsų teritorijoms, atskirties linija turi eiti už rytinio kaimo pakraščio. Šiandien mes užimame pozicijas vakariniame kaimo pakraštyje.

Teroristai reguliariai apšaudo mūsų pozicijas, naudodami sunkiąją ginkluotę, konkrečiai, 120 mm minosvaidžius. Į kaimą įvažiuoja tankai, šarvuočiai. Kaimo praktiškai nebelikę, sugriautas, bet ant namų griuvėsių teroristai kasa įtvirtinimus, nuolat apšaudo mūsų pozicijas.

Prieš kokias tris dienas atsitempė zenitinę raketų sistemą. Jie įsitvirtinę kaimo pakraštyje, ten važinėja tanku ir periodiškai apšaudo mūsų kovotojus.

– Ar dabar, lyginant su situacija prieš pora mėnesių, įtampa padidėjo?

– Dabar neapšaudo iš „Grad“ sistemų, bet kaupiamos pajėgos ir technika. Nežinau, dėl ko buvo tartasi, bet sprendžiant iš aeronuotraukų, artimiausiose pozicijose Sachankoje – yra toks kaimas šalia mūsų – yra 120-ies mm minosvaidžių, kurie uždrausti, baterija.

Mūsų techniką nutempė. Kiek žinau, technika kaupiama, ruošiami praėjimai minų laukuose Luhansko srityje Popasnės linkme. Akivaizdu, kad tas pats vyksta ir čia. Tai yra, tai eilinės paliaubos, kurios leidžia teroristams ir Rusijos kariams sustiprėti ir įsitvirtinti.

– Ar jūsų padalinys patiria aukų?

– Taip, prie Debalcevės 14 žmonių, Šyrokynėje vienas žuvęs. Nekalbant apie sužeistuosius.

– Kare svarbu, kad buitis būtų sutvarkyta. Kokia jūsų situacija?

– Mūsų buitis sutvarkyta. Žinoma, gyvename ne kaip „Hilton“ viešbutyje ar namuose, bet šiuo metu pas mus viskas gerai.

– Jūs sakėte, kad priešininkas kaupia jėgas. Ar įsivaizduojate kas jūsų laukia?

– Sprendžiant iš patirties, po vadinamųjų paliaubų buvo Ilovaiskas, buvo Debalcevė, dabar akivaizdžiai vėl kažkas bus. Kol iniciatyva bus priešininko pusėje, mes visą laiką nusileisime, mes visą laiką tik ginsimės, deja.

– Kiek, jūsų manymu, dar truks paliaubos?

– Aš manau, kol išdžius laukai. Saulutė pasirodė, aš manau, kovą–balandį, kai išdžius žemė.

– Jūs sakėte, kad kol priešininkas imasi iniciatyvos, jūs trauksitės. Kaip iniciatyva gali pereiti Ukrainos pajėgoms? Ar jūs patenkinti tuo, kaip susitvarko Ukrainos kariai?

– Žinote, perėjau Ilovaiską, mano kariai perėjo Debalcevę, ir aš esu be galo patenkintas tuo, kaip susitvarko Ukrainos pajėgos. Tiesiog neturiu žodžių išreikšti džiaugsmui, kaip joms vadovaujama. Tikiuosi, suprantate mano sarkazmą.

– Ar nėra jausmo, kad pamokos išmoktos, kad tai nebepasikartos, kad kažkas keičiasi?

– Žinote, kai sėdėjau Ilovaiske, ėjo rusų kariuomenės kolonos, atkirsdamos mus nuo aprūpinimo linijų. Gavęs žvalgybos pranešimus, ginkluotųjų pajėgų štabo viršininkas sakė, kad visa tai nesąmonė, to nėra ir negali būti, kad mes nekariaujam su Rusija.

Po to mes patekome į katilą, 26 mūsų draugai buvo nukauti, 58 dokumentuose laikomi dingusiais be žinios, nors mes žinome, kad jie taip pat buvo nukauti.

Dalis mūsiškių pateko nelaisvę. Tai buvo tada. Debalcevėje vyko tas pats. Žvalgyba ne kartą pranešė, kad Rusijos Federacijos pajėgos nukreiptos į Debalcevę, iš Luhansko srities buvo nukreipiami visi rezervai.

Mano žvalgai pranešdavo, kad trims dideliems miestams palikta 650 žmonių. Du mechanizuoti būriai galėjo sunaikinti visą šią grupuotę, užėję iš užnugario. Tai suprastų net mažas vaikas: jei ruošiamas smūgis Debalcevei, mes galime juos nukirsti iš užnugario.

Nekomanduoju generaliniame štabe, todėl man viskas suprantama. Žiūriu, kas vyksta čia, jei nesikeičia vadovybė, jei nesikeičia stilius, aš manau, kad nieko gero artimiausiu metu mums nenusimato, jei tai nepasikeis.

– Ar jūs profesionalus kariškis? Kaip patekote į karą?

– Profesionalus kariškis buvau iki 1992 m. Tarnavau Sovietų Sąjungos kariniame jūrų laivyne. Griuvus Sovietų Sąjungai, išėjau į atsargą. Visą šį laiką dirbau finansų srityje. Į frontą išėjau palikęs didelės įmonės finansų direktoriaus pareigas. Kodėl išėjau? Nes tai mano tėvynė. Nors pagal tautybę esu rusas, ir mano žmona iš Vladivostoko.

– Ar dėl to nekyla sunkumų?

– Aš kariauju ne su rusais, kariauju su priešu, agresoriumi ir okupantu. Man visiškai vis vien, kokia kalba jis kalba.

– Ar jūsų draugų nuotaikos panašios?

– Taip. Mano draugai – savanoriai patriotai.

– Ar jūsų, savanorių bataliono, nuotaikos skiriasi nuo reguliariosios Ukrainos kariuomenės nuotaikų?

– Nemanau, kad labai skiriasi. Bent jau tie vaikinai, kurie stovi šalia mūsų, yra tokios pat nuomonės, kaip mes.

– Jūs dengiate Mariupolį, Mariupolyje didelė gyventojų dalis už Ukrainą, bet akivaizdu, kad yra tokių, kurie palaiko Rusiją, vadinamąsias „Donecko ir Luhansko liaudies respublikas“. Ar nekyla sunkumų su vietos gyventojais?

– Žinote, ne. Taip, yra tokių nuotaikų, aš tiesą sakant nesuprantu, kas jas kursto. Bet apskritai gyventojai proukrainietiški.

Klausimas toks: pažiūrėkite į miestus, kuriuos užgrobė teroristai, kas ten vyksta. Užėmę Debalcevę, visų pirma ėmėsi pjaustyti geležinkelio vagonus metalo laužui, plėšti, pjaustyti gamyklų įrangą ir taip toliau. Kas ten dabar gero?

Eilės prie maisto, prie humanitarinės pagalbos. O Mariupolyje gyvenimas tęsiasi, dirba įmonės, kavinės, žmonės ilsisi. Atėjo teroristai į Šyrokynę, ir Šyrokynės nebeliko. Eis toliau, ir kitų vietų nebeliks.

Kol mes jų nesustabdysime, jie tarsi skėriai naikins viską savo kelyje. Todėl kad čia atvyksta žmonės, kurie niekuo nesusiję su šia šalimi.

Jiems visiškai vis vien, kaip toliau klostysis šio krašto likimas. Todėl mūsų kariuomenė dislokuota laukuose, o jie slepiasi miestuose žinodami, kad miestų mes neapšaudysime. Pas mus ne pilietinis karas, prieš mus kariauja Rusijos Federacija.

O jei pažvelgsite į teritorijas, kurias okupavo Rusijos Federacija, suprasite, kad tai net ne Donecko ir Luhansko sritys – tai maža dalis teritorijos, kurią jiems pavyko užgrobti.

Ten įvyko teroristų perversmas, ten valdžioje banditai, kuriuos palaiko Rusijos Federacija. Ten reguliariai per sieną su Rusija tiekiami šaudmenys ir technika. Ir nereikia kalbėti, kad jie gina savo žemę. Jie negina savo žemės – jie tarnauja okupantui.

– Jūsų manymu, ar Ukrainai užteks jėgų atsilaikyti?

– Norėčiau, kad visi suprastų: jei Ukrainai neužteks jėgų atsilaikyti, kils didelių problemų visoje Europoje. Tai jau buvo 1939 metais. Tai, kad mes dabar vieni stovime su ginklais rankose, tebūnie ant daugelio tautų sąžinės.