B. Dorovskich priėmė į Aleksejaus Mozgovojaus brigadą „Prizrak“, veikusią Luhansko srityje, vėliau jis kariavo DLR teritorijoje. Bet, atsidūręs Donbase, B. Dorovskich pamatė, kad ten viskas vyksta visiškai ne taip, kaip jis svajojo, ir „jokios „rusiškos idėjos“ ten nėra.
Supratęs, kad propaganda jį apgavo, B. Dorovskich grįžo į Rusiją.
„Galvoje viskas taip apsivertė, kad norisi įstoti į Ukrainos nacionalinius batalionus, kad galėčiau ginti jų nepriklausomybę“, – rašo buvęs separatistas.
Apie tai, ką jis pamatė Rytų Ukrainoje, B. Dorovskich papasakojo „Radio Svoboda“.
– Dauguma vyksta kariauti dėl pinigų. Jūs – verslininkas, pasiturintis žmogus. Kas jus paskatino vykti į karą?
– Tai yra, vien iš ideologinių sumetimų, be jokių materialinių paskatų?
– Apie materialines paskatas negali būti nė kalbos, nes visą amuniciją pirkau pats, pirkau neperšaunamą liemenę. Pasiruošimas ir kelionė man kainavo apie šimtą tūkstančių, užsidirbti tikrai neketinau.
Niekas ten ir nemoka didelių pinigų, dabar po 360 dolerių (apytikriai 333 EUR), ir tuos pačius ne visi gauna. Ten žmonės važiuoja arba dėl nuotykių, arba siekdami įgyti kovinės patirties... Kiekvienas dėl savų priežasčių.
Žinoma, dauguma šių žmonių kažkokie sutrikę. Kodėl, pavyzdžiui, žmonės vyksta kovoti „Islamo valstybės“ gretose? Nes mano, kad bus ten reikalingi, kažkuo pasitarnaus. Ir čia tas pats. Patekęs ten, praktiškai iš karto supranti, kad tai ne karinis dalinys – tai tikrų tikriausia gauja.
– Ar prisimenate, koks buvo paskutinis lašas, kai jūs galutinai apsisprendėte vykti? Gal pamatėte kokią televizijos laidą ar perskaitėte kažką internete?
– Mano galvoje nuolat buvo kanalas „Rosija–24“, kuris rodydavo naujausią Ukrainos istoriją. Po to aš sau netgi sakydavau: aš ten nevažiuosiu, man to nereikia. Kas rytą sau tai sakydavau. Bet vos tik įsijungdavau televizorių, kur nuo ryto iki vakaro vien apie tai ir tekalbėdavo... Žinoma, kad masinio informavimo priemonės mane paveikė.
– O anksčiau esate buvęs Ukrainoje? Pažįstate šią šalį?
– Ne, niekada nebuvau – tai buvo mano pirmas vizitas.
– Kur kreipėtės, norėdamas tapti savanoriu?
– Yra kelios galimybės internete. Yra E. Limonovo partijos „Kitokia Rusija“ interbrigada, galima siųsti nedidelę anketą elektroninio pašto adresu. Jie praneša, kad reikia atvažiuoti, pavyzdžiui, į Šachtas, o iš Šachtų jau nukreipia į separatistų rajoną. Rašiau visiems, parašiau į interbrigadą, Maskvoje buvo atidarytas DLR karinis komisariatas, parašiau ten, man davė kontaktus, mano anketa neva jiems tiko. Jiems visų anketos tinka. Tada tau duoda telefono numerį. Kai atvažiuoji į Rostovą prie Dono, skambini tuo numeriu ir tau pasako, kur reikia privažiuoti, kur tarpinė stotelė.
– Reiškia, nėra jokios patikros, jie nesidomi jūsų karine patirtimi, netikrina, ar nesate provokatorius?
– Apskritai niekas nieko netikrina. Netgi buvo atvejų, kai kažkas sieną kirto su dokumentų kopijomis, o kai kurie apskritai neturėjo dokumentų. Kai atvykome pas separatistus, mūsų tiesiog paklausė pavardės, vardo, tėvavardžio ir viskas. Tu fotografuojiesi, ir tavo pavarde, kurią pasakei, išduodamas asmens liudijimas.
– Ir ginklai išduodami?
– Ginklai išduodami iškart. Aš buvau snaiperis, turėjau automatą ir šautuvą. Turėjau ir granatsvaidį, ir kulkosvaidį, iš esmės visus šaulio ginklus. Kai atvykome į pozicijas Nikišynėje, į frontą, ten buvo vietos separatistai, jie kiekvienas turėjo po vieną apkabą ir vieną automatą, jie net tinkamų drabužių neturėjo, o mes turėjome viską – ir granatas, ir kulkosvaidžius, ir prieštankinius granatsvaidžius, ir jų užtaisus, absoliučiai viską. Mes net turėjome savo automobilius, kuriais važinėjome.
– Visa tai jums suteikė mokomojoje stovykloje Rostovo srityje?
– Ne, Rostovo srityje nieko neišduoda, visa tai išdavė Donbaso teritorijoje. Rostovo srityje sukilėliai, anksčiau kariuomenėje buvę tankistais, buvo siunčiami į poligoną, ten juos mokydavo ir formavo ekipažus. Ten jiems išduodavo ginklus. Aš pats mačiau. Vilkikais šie tankai buvo gabenami iki Rusijos ir Ukrainos sienos, ją kirsdavo patys ir vykdavo tiesiai į karo veiksmų zoną. O man ginklus davė Donbase.
– Kaip jūs kirtote sieną?
– Mus pervežė per laukus. Pirmą kartą į kontrolės punktą atvykome oficialiai, bet man galiojo išvykimo į užsienį apribojimai, manęs ten nepraleido. Po to pasienietis man pasakė: jokių problemų, vaikinai jus perveš. Mus iš tiesų pervežė, subūrė didesnę grupę, apie 15 žmonių, ir dieną tiesiog važiavome laukais, ten nėra jokios sienos.
– Ar apribojimai jums galiojo dėl skolų?
– Turiu nedidelę skolą anststoliams, todėl man nebuvo galima išvykti į užsienį, aš apie tai nežinojau.
– Ar dalinys buvo suformuotas dar Rusijoje, ar jau Donbaso teritorijoje?
– Į dalinį įsijungi jau Donbaso teritorijoje. Rostovo srityje kelios tarpinės stotelės, ten renkamasi ir laukiama išvykimo. Vieni nori į DLR, kiti į LLR, dar kažkas nori į „Prizrak“ brigadą – į tai atsižvelgiama, jus siunčia būtent ten. Į „Prizrak“ brigadą atvykome naktį, ryte atėjo iš įvairių kuopų, pasiūlė vykti, kur norim: į Verhulivką, kur vyko susirėmimai, į žvalgybą, į tankistų brigadą, į kontržvalgybą – prašom, kur nori, ten eini.
– Bet bent kažkokie įgūdžiai reikalingi?
– Teoriškai taip, reikia turėti kažkokių įgūdžių. Bet kokie įgūdžiai kontržvalgyboje? Jie tiesiog turi valdžią, atvirai kelia sąmyšį. Įgūdžiai būtini, pavyzdžiui, tankistams. O šaudyti ar stovėti apkasuose įgūdžių nereikia. Stovi sau ir stovėk, vyksta artilerijos karas. O po to visa ši kaimenė ima judėti, tankai pasitraukia į vieną pusę, beje, tankuose nėra susisiekimo įrangos, jie neturi racijų, negirdi pėstininkų, tad tankistai važiuoja į vieną pusę, o pėstininkai į kitą, niekas nesuderinta, niekas neapmokytas.
Jūs manote, kad tokia kaimenė galėjo laimėti karą? Žinote, kaip vasarą buvo laimimas karas? Atskrisdavo naikintuvai iš Rusijos. Vienas iš sukilėlių, kuris buvo prie zenitinės įrangos, pasakė: „Atėjo įsakymas, dabar atskris naikintuvai, į juos nešaudyti.“ Vasarą greičiausiai buvo rusų kariai. Kad lėktuvai buvo, girdėjau iš sukilėlių. Pats aš rusų kariuomenės nemačiau. Karininkų taip, jų mačiau daug – tų, kurie išvyko „atostogų“. To paties „Prizrak“ štabe yra keli etatiniai rusų karininkai.
Juos gerai pažinojau, dažnai lankydavausi pas juos štabe. Pažinojau brigados štabo žvalgybos viršininką, štabo viršininką, būdavau ten, kai atvykdavo savanoriai. Su žvalgybos viršininku labai dažnai bendravau, abu esame iš Rusijos, gyvenam netoli. Mane domino žvalgyba, todėl su juo bendravau daugiau.
– Ką veikė „Prizrak“ brigada, kai jūs ten buvote?
– Kai buvau brigadoje, „Prizrak“ iš esmės visiškai kontroliavo Alčivsko miestą. Mūsų kariniai daliniai buvo kontakto linijoje Verhulivkoje, Komisarivkoje ir dar keliose gyvenvietėse. Verhulivkoje yra apie 100-150 žmonių, Komisarivkoje nedideli daliniai, o visi kiti buvo Alčivske. Iš esmės, DLR ir LLR nepripažino „Prizrak“ brigados.
Ten buvo vidinė konfrontacija, buvo ribojamas ginklų tiekimas. Vienu metu iš Rusijos nebuvo tiekiama daug ginklų – nei artilerijos, nei tankų, bet „Prizrak“ kažkaip įsigudrindavo šiuos klausimus spręsti. Keli bendrabučiai: iš Rusijos ir iš kitų šalių nuolat atvykdavo savanoriai.
Vieninteliai treniruodavosi ispanai, jų kuopa buvo internacionalinė: ispanai, italai, prancūzai. Visų kitų dienotvarkė tokia: ryte kuopos vadas atsikelia, visus sušaukia, išrikiuoja, vakare vėl visus sušaukia. Likusį laiką sukilėliai vaikšto po Alčivską, renka metalo laužą, kokius geležinius vartus nuima, plėšikauja, atiduoda į metalo laužą, kad turėtų pinigų alkoholiui ir rūkalams.
Jie palikti patys sau. Prisigeria, vienas kitą iššaudo. Buvo net toks įvykis: vienas prisigėrė, norėjo į kambarį įmesti granatą, bet jį spėjo sulaikyti. Toks taikus gyvenimas. O kam nuobodu, vyksta į priešakines pozicijas.
– Tai yra, atlyginimų apskritai nemokėjo, tekdavo užsidirbti renkant metalo laužą?
– Faktiškai, taip. Kai kurie ir ginklus pardavinėdavo. Rusai surenka pinigus, atsiunčia racijų, amunicijos, neperšaunamų liemenių – ir visa tai buvo parduodama, prageriama. Toks ten buvo gyvenimas.
– Koks brigadoje „Prizrak“ apytikris vietos gyventojų ir atvykėlių iš Rusijos bei kitų šalių santykis?
– Manau, kad apytikriai 10 (ne daugiau nei 30) procentų atvykėlių, o visi kiti – vietiniai.
– Kaip jus vertino vietos gyventojai?
– Kai atvykome į Alčivską, kitą dieną nuėjome į turgų išsikeisti pinigų, ir sutikome močiutę, kuri sako: tu juk prieš mus? Po kokio pusvalandžio nuėjome į cerkvę, prie manęs priėjo moteris ir klausia: greitai pas mus bus rinkimai, už ką mums balsuoti? Aš sakau: balsuokit už tuos, prie ko širdis linksta.
Argi jums gali kas pasakyti, už ką balsuoti? „Mums Putino nereikia, mes nenorime Rusijos. Mes norime, kad čia būtų nepriklausoma Ukraina.“ Tai pagrindinis dalykas, kurį pastebėdavau, jį pastebėjau tik atvykęs.
Po to Nikišynėje priėjau prie vienos moters, specialiai pasidomėjau. Aš sakau: „Kai Nikišynę kontroliavo Ukrainos ginkluotosios pajėgos, ar labai jie čia savivaliavo?“ Ji sako: „Ne, viskas buvo labai gerai, su jais jokių problemų nebuvo. O štai kai atėjo „Oplot“ – jam vadovavo A. Zacharčenka, tai jo batalionas – jie mus tiesiog išvarydavo iš namų, atvažiuodavo mašinomis ir į jas susinešdavo visokias smulkmenas, išveždavo mus dėl menkniekių, tiesiog plėšikavo“. Ji prašė: „Rusai, išgelbėkite mus, mes, sako, nacių nebijome, mes bijome „Oplot“, bijome separatistų“. Štai ką aš mačiau. Dar mus kalbindavo žmonės, kurie mus iš esmės laiko okupantais. Jie klausdavo: „Kodėl jūs čia atvažiavote?“
– Ar vietiniai, kurie su jumis tarnavo brigadoje, buvo Donbaso ultrapatriotai, ar siekė naudos, o gal tiesiog buvo abejingi politikai?
– Man atrodo, jiems į politiką nusispjauti. Dauguma jų anksčiau buvę teisti, netgi ne kartą. Turiu nuotraukų, kurios kabėjo pas mus kareivinėse, aš juos nufotografavau. Komiška tai, kad šie anksčiau teisti asmenys ieško buvusių milicijos pareigūnų. Jie visi labai mažai susiję su politika.
DLR mokėdavo pinigus, ten jie eidavo tik norėdami pralaukti karą, kad mokėtų bent kažkokią algą. Visi kiti – tiesiog atmatos, gavę į rankas ginklus. Be to, jie kaip sukilėliai turi valdžią. Juk ten jokie įstatymai negalioja, sukilėliai leidžia sau važiuoti degant raudonam šviesoforo signalui. Vietos gyventojai, matydami ginkluotus žmones, be abejo, visada juos praleidžia, nes sukilėliai su šautuvais. O šie džiaugiasi: mus gerbia, galim važinėti per raudoną šviesą, nereikia sustoti.
– Jums, kaip inteligentiškam žmogui, ko gero buvo sunku su jais rasti bendrą kalbą. Kokie buvo jūsų santykiai?
– Mažai su kuo bendravau. Turėjau bičiulį, jis 10 metų išgyveno Vokietijoje, mes su juo bendravome. Bendravau su keliais žmonėmis iš Rusijos. Iš Rusijos kiek kitokie žmonės važiuoja, ne visi, bet yra žmonių, su kuriais galima pabendrauti. Po to ispanai, buvo vienas jaunuolis iš Madrido.
Buvo su kuo bendrauti, bet ten ne tiek daug tokių žmonių. Ko gero todėl aš ir išvykau. Iš Alčivsko norėjau išvykti iškart, bet norėjau nuvažiuoti iki priešakinių pozicijų, pažiūrėti, kas vyksta ten. Ten ėmiau užjausti priešininko pusę, nes buvo paliaubos, o juos apšaudė sunkiąja artilerija, reaktyvine artilerija, tiesiog pylė iš „Grad“ sistemų.
Kai girdi per raciją, kad mūsų vaikinai prie Nikišynės sudegino du „Ural“ sunkvežimius su žmonėmis, kai girdi, kaip rėkia gyvi deginami žmonės, žinoma, kad supranti, kad viskas vyksta atvirkščiai proporcingai, nei tu tikėjaisi. Gailestis kitai pusei, kurią paprasčiausiai naikina. O naikina juos paprasti galvažudžiai, kuriems nėra skirtumo prieš ką kariauti, jų toks banditiškas gyvenimo būdas.
– Ar tai buvo iškart po pirmųjų Minsko susitarimų pasirašymo?
– Taip. Aš Nikišynėje buvau nuo lapkričio mėnesio. Lapkritį–gruodį. Verhulivkoje buvo absoliučiai tas pats. Mūsiškiai bombardavo priešingą pusę.
– O ukrainiečiai laikėsi paliaubų ir neatsakydavo?
– Ne, jie, žinoma, taip pat gerokai mus apšaudydavo. Bet aš žiūrėjau, kiek aukų, kokie nuostoliai. Mūsiškiai nuolat vykdė išpuolius. Du „Ural“ sunkvežimius sudegino prie manęs, po to pašovė tanką, dar šarvuotį... Kai prisigerdavo, eidavo siaubti blokavimo posto. Iš jų pusės išpuolių nebūdavo. Nors aš puikiai suprasdavau, nes realiai mus labai lengva sunaikinti, mūsų Nikišynėje buvo apie kokia 80 žmonių, mus galėjo labai lengvai sunaikinti iš Kamjankos, kurioje buvo labai daug priešininko pajėgų... Bet jie tiesiog to nenorėjo.
– Ar jūsų dalinyje buvo daug žuvusių?
– Ne, mūsų pusėje Nikišynėje per mėnesį žuvo tik vienas žmogus. Sviedinio skeveldra jam pataikė į galvą. Kitame flange, kuriame buvo kuopos vadas, jo šaukinys buvo „Baiker“, iš jų taip pat negirdėjau, kad būtų žuvusių.
– Jūs pasakėte, kad „Prizrak“ bataliono santykiai su DLR buvo konfliktiški. Kaip pasireiškė šis konfliktas ir kokios buvo jo priežastys?
– DLR ir LLR nenorėjo pripažinti „Prizrak“ bataliono, tai kažkoks politinis klausimas. Aleksejui Mozgovojui siūlė prisijungti prie LLR, bet batalioną išskirstyti dalimis, kad jis nebeturėtų jokios valdžios. Jis, žinoma, nesutiko, norėjo likti savarankiška figūra.
– Ar jūs su juo tiesiogiai bendravote?
– Sveikinausi, bet nebendravau. Bendravau su Igoriu Strelkovu, bet dar Maskvoje. Atsitiktinai susitikau I. Strelkovą ir mes išsikalbėjome apie A. Mozgovojų. I. Strelkovas pasakė, kad tai vienintelis vadas, kuriuo jis dar pasitiki.
– O kada jūs pirmą kartą pajutote nusivylimą – kada supratote, kad tai, ką jums transliuodavo „Rosija-24“, absoliučiai neatitinka realybės? Ar tai buvo palaipsnis įsisąmoninimas, ar jūs tai pajutote iš pat pradžių?
– Iš pat pradžių. Vos tik kirtome sieną, pirmas dalykas, ką išvydome praktiškai po 5 minučių – separatistų muštynės. Po to, po kokių dviejų valandų atvyko bataliono vado pavaduotojo kolona. Šis vaikščiojo su pistoletu, norėjo sušaudyti du vairuotojus. Aš iškart supratau, kad armija čia nekvepia. Nusivyliau iškart, vėliau nusivylimas tik augo.
– Kodėl jūs išsilaikėte pusmetį?
– Buvo taip: atvykau liepos mėnesį, pabuvau savaitę, išėjau iš ten, grįžau į Rusiją. Maskvoje susitikau su I. Strelkovu, atsitiktinai jį sutikau prekybos centre. Pasikalbėjęs pamaniau, kad gal aš ne viską pamačiau, galbūt kažkur viskas kitaip. Iš pradžių norėjau važiuoti pas I. Strelkovą, galvojau, kad gal nuo vado kažkas priklauso. Tad nuvažiavau darsyk, atvykau spalio mėnesį.
Pabuvau „Prizrak“ batalione ir įsitikinau, kad viskas taip, kaip ir galvoju. Po to išvykau į DLR, į Nikišynę, ir pamačiau visiškai tokį patį vaizdą. Be to, pasikalbėjau su kitais žmonėmis, kaip klostosi reikalai LLR batalione „Zaria“, ir sužinojau, kad visur tas pats.
– Kaip jūs manote, ar pasiskelbusios respublikos ilgai išsilaikys?
– Jei Rusija nepadėtų, nieko nebūtų. Rusija nusiteikusi toliau palaikyti šį judėjimą, todėl separatistai dar ilgai laikysis.
– Ką norėtumėte pasakyti klausytojams Rusijoje, kurie svarsto, ar nereikėtų padėti pasiskelbusioms respublikoms?
– Norėčiau patarti nevažiuoti į Donbasą – tai melagingas patriotizmas. Jokios Rusijos ten nėra, ten pati tikriausia agresija. Be to, jūs tiesiog patenkate į gaują. Kai neseniai pamačiau informaciją, kad policininkas iš Maskvos, tyrėjas, metė darbą ir išvyko ten, man tiesiog plaukai pasišiaušė. Jis išvyko į tikrų tikriausią irštvą. Nežinau, kaip jis ten gyvens tarp tokių žmonių.
Norėčiau patarti žmonėms ten nevažiuoti, nes tai su tėvynės gynyba niekaip nesusiję. Mums per televiziją rodo, kad ten jau Didysis tėvynės karas, bet iš tiesų tai ne Didysis tėvynės karas, o pati tikriausia agresija. Mes ėjome į šią teritoriją, Rusijos valdžia palaiko terorą. Jei ten nevyktume, jeigu Rusija nepadėtų separatistams, nebūtų tūkstančių žuvusių, ten apskritai nieko nebūtų. Nuo ko prasidėjo? Ten nuvyko I. Strelkovas su savo grupe, I. Strelkovas – kariškis, jei bus galimybė, jis visą gyvenimą kariaus. Buvau karštas šito judėjimo šalininkas, agitavau žmones ten važiuoti, bet kai važiavau atgal, mane pasienyje sustabdė FSB (Federalinio saugumo biuro) darbuotojai, mes ilgai bendravome. Aš jiems atvirai, kaip jums dabar, viską papasakojau.
Be to, jie man pasakė: „Iki tavęs prieš savaitę 180 rusų grįžo atgal.“ Jie paprašė: „Tik niekam nesakyk šito.“ Aš jiems atsakiau: „Grįšiu, visur socialiniuose tinklalapiuose pasakosiu, kad žmonės ten nevažiuotų, nes viskas visiškai kitaip, nei mums rodo.“ Ten yra ir žmogžudysčių, yra ir plėšimų.
Be to, nuo pat pirmos akimirkos supratau, kad jei kas mane čia gali nužudyti, tai greičiausiai ne Ukrainos ginkluotosios pajėgos, ne priešininkas, o kas nors iš separatistų būdamas neblaivus gali tave nušauti.
– Ar lengva palikti būrį? Tiesiog dedate šautuvą ant stalo ir sakote – viskas, grįžtu į Rusiją? Ar tenka slapta tai daryti?
– Tu – savanoris, sakai – viskas, gana, noriu išvažiuoti. Nikišynėje, tiesa, prašė pasilikti, nes sakė: „Čia jūsų ne tiek daug, pasilik, kur tu važiuosi?“ Sakau: „Gerai, liksiu dar savaitei.“ Po savaitės vėl. Apie vietinius apskritai tyliu, man susidarė įspūdis, kad jie nelaisvi. Maždaug po dviejų savaičių tiesiog atėjau, atidaviau šautuvą, nes jis buvo mano vardu užrašytas, buvo galimybė kitą dieną išvažiuoti, automobilis vyko, atidaviau šautuvą ir pasakiau: „Išvažiuoju į Rusiją.“
Neturiu jiems absoliučiai jokių įsipareigojimų. Tavo kuopos vadas ten du kartus per savaitę atvažiuoja pusvalandžiui ir greitai iš ten dingsta, ten nei vadų, nieko nėra. Aš ten kaip patrankų mėsa. Ir kariauti nėra už ką. Svarbiausia – ten nėra už kariauti! Džiaugčiausi, jei kur nors būčiau naudingas, bet ten ne toks karas, kai verta rizikuoti viskuo, ką turi brangiausia.
– Jūsų politiniai įsitikinimai per šį laikotarpį pasikeitė į visiškai priešingus?
– Taip. Be to, aš ir anksčiau neigiamai vertinau mūsų valdžią, nes kažkada turėjau gana sėkmingą verslą, naftos bazę, užsiėmiau stambia didmenine prekyba. Paskui mūsų valdžios dėka praradau (verslą). Bet prieš metus pakeičiau nuomonę apie (Vladimirą) Putiną, apie valdžią, maniau – koks šaunuolis. Dabar ši migla išsisklaidė.