Dabar, praėjus 37 metams, 38 metų Y. Taguchi sūnus Koichiro Iizuka sako, kad atėjo metas mamą ir kitus kadaise prievarta iš savo gyvenimo išplėštus Japonijos piliečius parsivežti namo.
1977 metais slaptieji agentai iš Šiaurės Korėjos pagrobė 13 metų Megumi Yokota. Jos dabar ieško brolis Takuya Yokota. Iš viso, Jungtinių Tautų turimais duomenimis, yra 17 oficialiai patvirtintų tokių pagrobimų atvejų. Spėjama, kad prieš daug metų agentų iš Šiaurės Korėjos pagrobti asmenys vis dar gali būti Šiaurės Korėjoje.
Ekspertai sako, kad iš viso tokių atvejų nuo XX amžiaus 5-ojo dešimtmečio gali būti mažiausiai 894, teigia Tokijuje veikianti Valstybinė Šiaurės Korėjos pagrobtų japonų gelbėjimo asociacija.
Pastarieji Šiaurės Korėjos branduoliniai ir raketiniai grasinimai sulaukė neigiamos reakcijos visame pasaulyje, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba Pchenjanui pritaikė naujų ekonominių sankcijų.
„Tikėkimės, kad pasaulis pasinaudos šita galimybe, ir bus atkreiptas dėmesys į pagrobimų problemą“, – teigia aktyvistų grupės „Šiaurės Korėjoje pagrobtų asmenų šeimų asociacija“ generalinis sekretorius T. Yokota.
„Tikimės, kad Šiaurės Korėja paprašys Japonijos ekonominės pagalbos, o mainais mes galėsime tikėtis išgelbėti visus prieš tiek metų pagrobtuosius ir mano motiną“, – per interviu sako K. Iizuka.
Skelbiama, kad dauguma iš 17 patvirtintų mįslingų dingimo be žinios atvejų užfiksuoti Japonijos centrinėje ir vakarinėje pakrantėse – teritorijose, kurios yra arčiausiai žemyninės Šiaurės Korėjos teritorijos, nurodoma žemėlapyje, kurį šiuo klausimu parengė Japonijos valdžios pareigūnai.
Iš minėtųjų 17 dingimo atvejų penki žmonės 2002 metais sugrįžo į Japoniją. Šis klausimas buvo išspręstas per tuometinio Japonijos ministro pirmininko Junichiro Koizumi vizitą Šiaurės Korėjoje. Tuo metu Japonija sutiko Šiaurės Korėjai suteikti dvejų metų humanitarinę pagalbą maisto produktais ir vaistais. Santykių pagerėjimo atveju buvo numatyta ir tolimesnė ekonominė pagalba.
Šiaurės Korėjos atstovai teigia, kad šeši Japonijoje pagrobti asmenys mirė nuo širdies problemų ar žuvo per incidentus. Apie dar keturis asmenis informacijos iš viso nėra. Pchenjanas sako, kad T. Yokotos sesuo nusižudė, o K. Iizukos motina žuvo per avariją. Nepaisant to, DNR tyrimai atsikleidė, kad Japonijai grąžinti moterų palaikai nėra minėtųjų dviejų moterų, sako už pagrobimų klausimų sprendimą atsakingas Japonijos valdininkas Katsunobu Kato.
K. Kato teigia, kad dalis japonų buvo pagrobti per klaidą, tačiau dauguma tokių pagrobimų įgyvendinti po kruopštaus planavimo ir atrankos. Remiantis duomenimis, kuriuos suteikė pabėgėliai iš Šiaurės Korėjos, japonai grobiami tam, kad galėtų Šiaurės Korėjos žvalgybos agentus išmokyti kalbos, suteiktų informacijos ir techninių žinių.
Koks likimas laukia Šiaurės Korėjoje prievarta apgyvendintų japonų, priklauso nuo vieno vienintelio žmogaus – Šiaurės Korėjos lyderio Kim Jong Uno, sako K. Kato.
K. Kato teigia, kad tarptautinė bendruomenė privalo spausti Šiaurės Korėją sėsti prie derybų stalo su Japonija ir galiausiai sutarti, kaip normalizuoti dvišalius santykius, rasti kompromisą ekonominio bendradarbiavimo ir pagrobtųjų grąžinimo į tėvynę klausimu. Japonija ir Pietų Korėja dirba kartu, bandydamos atkreipti pasaulio dėmesį į žmogaus teisių pažeidimų Šiaurės Korėjoje problemą, įskaitant ir pagrobtųjų klausimą, kuris aktualus ir Pietų Korėjai, teigia politikas.
Dauguma aukų ir jų artimųjų sensta. Nemažai tokių, kurie mirė taip daugiau nebeišvydę savo mylimų žmonių, žurnalistams sako K. Kato. „Mes privalome nuolat sau priminti, kad laiko aukoms gelbėti mes neturime – tai didžiulė prabanga“, – teigia pareigūnas.
T. Yokota teigia, kad pagrobimai, ypatingai atvejai pakrančių teritorijose, visada buvo opi problema – nuo tada, kai jis dar buvo vaikas. Jis prisimena perspėjimus paplūdimiuose laikytis atokiau nuo įtartinų asmenų – akivaizdu, kad šiuo atveju kalbama apie agentus iš Šiaurės Korėjos.
Kokiomis aplinkybėmis dingo 22 metų Y. Taguchi, taip ir nepavyko išsiaiškinti. K. Iizukos dėdė, kuris jį įsisūnijo ir užaugino, tikrosios istorijos apie jo mamą nepapasakojo, kol K. Iizukai nesukako 21 metai.
Moters pagrobimo faktą patvirtino 1987 metais sučiupta slaptoji Šiaurės Korėjos agentė. Ji įkliuvo 1987 metais, kai padėjo bombą iš Bagdado į Seulą skridusiame „Korean Air“ skrydžių bendrovės lėktuve. Agentė, kuri iš lėktuvo išlipo jam nusileidus Bahreine, orlaivyje palikusi bombą, atpažino nuotraukoje įamžintą moterį. Esą tai mokytoja, kuri ją mokiusi japonų kalbos.
„Kiek žinau iš pasakojimų, po darbo prie mano mamos ne kartą buvo priėję slaptieji agentai ar jų su jais bendradarbiaujantys asmenys, kurie jos klausdavo, ar ji nenorėtų pakeliauti. Matyt, mama atsakiusi: „Jeigu dviem ar trims dienoms, kodėl gi ne“. Taip ji ir dingo be žinios“, – pasakoja K. Iizuka.
Sužinojęs tiesą, K. Iizuka buvo siaubingai pasimetęs: „Nežinojau, kaip išreikšti tai, ką jaučiau. Sužinojau, kad mano mama – moteris, kurios net nepažįstu – buvo pagrobta“. Netrukus vyras priėmė svarbų sprendimą – jis nusprendė padarysiąs viską, kad jo mama ir kiti Šiaurės Korėjos pagrobti japonai grįžtų namo. „Negalime eiti su ginklais. Reikia kalbėtis, daryti spaudimą Japonijos valdžiai imtis veiksmų ir gelbėti tuos žmones“, – sako jis.
Penki Šiaurės Korėjos 2002 metais paleisti pagrobtieji K. Iizukai sakė, kad 1986 metais jie visi turėjo reikalų su jo mama.
„Jie man papasakojo, kad mano motina dėl Japonijoje likusių vaikų liejo graudžias ašaras, norėjo sužinoti, kaip jiems sekasi, ką jie veikia“, – pasakoja K. Iizuka.
T. Yokota teigia, kad jo sesuo „buvo tarsi šeimos saulės spindulėlis“ – visada linksma ir pilna energijos. Šeimos nuotraukoje – penkerių metų T. Yokota, einantis su seserimi, mama ir broliu. Visi šypsosi ir atrodo labai laimingi.
Yokotos seserį Megumi slaptieji agentai iš Šiaurės Korėjos pagrobė vidury baltos dienos. Čiupo, užčiaupė burną ir įgrūdo į maišą, pasakoja T. Yokota, cituojamas ištrauką iš pabėgėlio iš Šiaurės Korėjos, kuris tvirtina pažinojęs ją pagrobusius asmenis, ataskaitos. Nors jo seseriai tada buvo vos trylika, ji dar mokėsi vidurinėje mokykloje, buvo aukšta ir atrodė gana subrendusi. Matyt, todėl pasirodė tinkamas grobis Šiaurės Korėjos režimui.
Kai po Megumi dingimo praėjo daug metų, į šeimos duris pasibeldė policijos pareigūnai, jie panoro apklausti merginos artimuosius. „Šeimos padangę užklojo abejonių rūkas, kuriame jau kurį laiką gyveno kitų pagrobtųjų artimieji“, – sako T. Yokota.
Remiantis Valstybinės Šiaurės Korėjoje pagrobtų japonų išlaisvinimo asociacijos surinktais duomenimis, Megumi Šiaurės Korėjoje mokė valdančiosios Kimų šeimos narius japonų kalbos. Pats T. Yokota mano, kad, atsižvelgiant į esamą padėtį, tikėtis, kad ji bus paleista į laisvę, praktiškai neverta.
„Manome, kad žmonėms, kurie sugrįžę būtų nepatogūs Šiaurės Korėjos valdžiai, niekada nebus leista sugrįžti. Pavyzdžiui, mano sesuo japonų kalbos moko valdančiąją šeimą. Jeigu jai būtų leista grįžti, ji būtų labai nepatogi Pchenjano režimui, nes paprasčiausiai žino per daug“, – teigia T. Yokota.
Greičiausiai ta pati situacija ir su K. Iizukos mama. „Juk kalbos mokė teroristus ir šnipus. Jie nenorėtų, kad ji kam nors prasitartų apie Šiaurės Korėjos šnipų tinklus, nes tai būtų labai nenaudinga Šiaurės Korėjos valdžiai“, – priduria T. Yokota.