Pasaulį apėmusi epidemija: su nerimu seka kruviną scenarijų

Pasaulis jau kurį laiką su nerimu seka kruviną scenarijų Sirijoje bei Irake, kur vadinamosios „Irako ir Levanto Islamo valstybės“ (tarptautinė abreviatūra IGIL) smogikai nelabai kreipdami dėmesio į tarptautinės koalicijos oro atakas siekia prisidurti prie jau užgrobtų plotų dar ir kurdų teritorijas. IGIL pajėgos įsitvirtino dviejuose prie sienos su Turkija esančio Sirijos Kobanio miesto rajonuose ir ne pirmą kartą bandė užimti jį visą, nors vien trečiadienį buvo šešis kartus atakuoti Amerikos bei Jordanijos lėktuvų. Dėl kautynių Kobanę paliko ir į Turkiją pasitraukė apie 200 tūkstančių pabėgėlių.

Kurdams lyg ir pagelbėti pasirengę Turkijos tankai lūkuriavo savo teritorijoje, Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Chavusoglu po derybų su naujuoju NATO vadovu Jensu Stoltenbergu pažymėjo, kad jo šalis vienašališkai nepradės antžeminės operacijos prieš „Islamo valstybės“ sukilėlius.

Jungtinių Valstijų gynybos ministerijos spaudos sekretorius admirolas Johnas Kirby neatmetė galimybės, jog islamistai gali užimti daugiau miestų, jei neatsiras antžeminių pajėgų, galinčių duoti islamistams atkirtį. Saudo Arabijos karalius Abdullah rugpjūčio 29-ąją pareiškė, jog paliktas be dėmesio terorizmas po kokio mėnesio pasiektų Europą, o dar kelių – ir Ameriką. Amerikos prezidentas Barackas Obama pripažino, kad lengvos pergalės prieš IGIL nebus, tačiau didėjanti tarptautinė koalicija pasiryžusi duoti atkirtį sunitų ekstremistų grupuotei, kontroliuojančiai dideles teritorijas Irake ir Sirijoje.

Manoma, kad Sirijoje esama 5-6 tūkstančių, Irake – daugiau 10 tūkstančių grupuotės narių. IGIL vienija radikaliausias sunitų sukilėlių grupes. Grupuotė Irake bei Sirijoje kontroliuoja 11 naftos verslovių ir 12 naftos perdirbimo gamyklų, ekspertų teigimu, pajamos iš kurių gali siekti 2 milijardus dolerių per metus. Karas finansuojamas ne vien iš naftos – IGIL pelnosi užgrobtose teritorijose grobdama bankus, rinkdama duoklę, užsiimdama kontrabanda, reikalaudama išpirkos už pagrobtus žmones. IGIL jau nužudė kelis tūkstančius žmonių.

Grupuotė skelbiasi siekianti šariato pagrindu sukurti Islamo valstybę su labai griežta tvarka, numatančia išsilavinimą atskirai vyrams ir moterims, reikalavimą moterims dėvėti tradicinius rūbus, muzikos draudimą ir t.t. De facto IGIL ideologija nukreipta prieš bet kokias kitas konfesijas bei Vakarus apskritai.

Islamo religijos atstovai nežinia kelintą kartą pasirodo esą itin paveikūs drastiškų ir nekontroliuojamų reakcijų vyliui. 20 amžiaus antroje pusėje pradėjus augti emigracijai į Vakarus, dėl intensyvėjančios komunikacijos labai sustiprėjo socialiniai bei ideologiniai prieštaravimai musulmoniškuose kraštuose. Arabai niekada anksčiau tiek daug nediskutavo dėl religijos bei pasaulietiškumio. Tai klausimas, keliantis ypač daug aistrų. Ką gi, pamėginkime tai aptarti. Pirma pusė – Izraelio dienraščio „Haaretz“ straipsnis „Kodėl arabų pasaulis pasmerktas atsilikimui nuo Vakarų?“, ir antroji – publikacija „Arabų pasauliui visada buvo būdingas pliuralizmas, todėl skaudu stebėti krikščionių traukimąsi iš Artimųjų Rytų“ iš britų dienraščio „The Independent".

Pirma pusė – „Haaretz“ straipsnis „Kodėl arabų pasaulis pasmerktas atsilikimui nuo Vakarų?“.

Didelė dalis Artimųjų Rytų ekspertų bei stebėtojų beveik neatkreipė dėmesio į faktą, kad beveik trejus metus trunkančias audringas permainas arabų pasaulyje lėmė sunkiausia istorijoje musulmonų civilizacijos krizė, kuri trunka jau 250 metų.

Žlugo visos arabų intelektualų nuo 19 amžiaus antros pusės siūlytos atsakymą turėjusios duoti idėjos dėl sparčiai augančios skirties tarp musulmonų ir Vakarų civilizacijų, tokios kaip panarabizmas, Irake bei Sirijoje dominavęs pasaulietiškas judėjimas BAAS ar arabiškasis socializmas Egipte. Galų gale apgaulinga pasirodė ir paskutinė viltis, radikalusis Islamas, sustiprėjęs žlugus pretenzingiems autoritariniams arabų šalių režimams. „Broliai musulmonai“ išlošė rinkimus Egipte, tačiau nesugebėjo pasiūlyti visuomenei jokios konstruktyvios programos, tik šarijato teisę įtvirtinančią konstituciją.

Visą šį laiką arabų pasaulis dėjo milžiniškas pastangas bei resursus, siekdamas karinių, politinių bei struktūrinių reformų kaip atsako į Europos civilizacijos iššūkį su jos karine galia bei laisvės ir demokratijos idėjomis. Daugelis arabų intelektualų manė, jog būtent šios idėjos suteikia pranašumą Vakarams. Lygiagreta su supratimu, kad Vakarų vertybės labai svarbios siekiant formuoti tvarią musulmonų visuomenę, Islamo pasaulis jaučia ir kapituliacijos prieš Vakarus bei savo identiteto praradimo grėsmę.

Islamo pasaulio nesėkmių pagrindas – nesugebėjimas atsinaujinti, tiksliau – nemokėjimas atskirti religijos nuo valdžios. Arabiškuose rytuose nevyksta istoriniai visuomenės sekuliarizacijos procesai, kokius teko pergyventi Vakarams. Krikščioniškoji teologija iš pat pradžių pripažino dangiškos bei žemiškos valdžios skirtingumą. Šis atskyrimas davė pradžią vaisingam ir įtemptam dialogui apie šventumą bei kasdienybę, tai galų gale susilpnino religinės valdžios autoritetą. Dvasininkai nedisponavo visa valstybinės valdžios galia, prie to prisidėjo ir 16 amžiuje katalikybę reformavęs Reformacijos judėjimas.

Anksčiau Islamas per kalbą bei tradiciją mokėjo suteikti arabišką išraišką toms vertybėms bei žinioms, kurias perimdavo iš kitų kultūrų. Šiandien kai kurių Islamo grynumo saugotojų vertinimu, visi perėmimai ardo tikėjimo pamatus. Tuo galima paaiškinti dabartinių radikalų siekį valyti šventą tradiciją nuo „naujovių“ bei skepticizmo, mat jie grasina sugriauti musulmonų tikėjimo statinio sienas.

Šiuolaikinis musulmonas klusniai taikosi su religiniais apribojimais, linkęs menkinti savo galimybes ir atranda ramybę kuo tiksliau vykdydamas Aukščiausiojo reikalavimus. Tokioje situacijoje labai maža galimybių sekuliarizuoti musulmonų pasaulį bei atkirti religiją nuo valstybės. Kitais žodžiais tariant, beviltiška tikėtis, kad Islamui priimtinos idėjos modernizmo, kuris teikia pirmenybę žmogaus autonomiškumui, mąstymo laisvei bei kritiniam visuomeninės tvarkos vertinimui. Jungtinių Tautų (JT) rengiamos ataskaitos apie žmonijos vystymąsi nurodo itin prastą situaciją arabų kraštuose beveik visose gyvenimo srityse.

Dabar – antra pusė, publikacija „Arabų pasauliui visada buvo būdingas pliuralizmas, todėl skaudu stebėti krikščionių traukimąsi iš Artimųjų Rytų“ iš „The Independent".

Tarifas Khalidi – barzdotas, meškiną primenantis stipruolis. Vis dėlto „dėde Tarifu“ vadinamas žmogus – Islamo tyrinėtojas, naujo Korano vertimo bei puikios musulmoniškų siužetų apie Kristų knygos autorius. Šis Jeruzalės palestinietis yra draugavęs su imamu Musa Sadru, pietų Libano šiitų lyderiu, kuris dėl savo tautos padarė daugiau nei bet kas kitas, kol Muamaras Gaddafis neužmušė jo Libijoje 1978-aisiais.

Tarifas prisimena, kad imamas labai daug bendravo su Libano krikščionimis ir sugebėjo pažadinti jų susidomėjimą Jėzumi ir Marija. Jis buvo puikus oratorius, beveik priėmė krikščioniškąją teologiją ir net kalbėdavo bažnyčiose kryžiaus fone. Todėl Beirute veikiančio Amerikos universiteto profesoriui dabar skaudu stebėti beveik biblinį krikščionių traukimąsi iš Artimųjų Rytų. Jo teigimu, tai naikinimas tradicijos, kuria didžiuojasi arabų Islamo civilizacija. Jei ši civilizacija turi pasiekimų, pirmiausia tai – pliuralizmo bei taikaus sugyvenimo patirtis. Deja, šiandien prie vartų stovi barbarai, krikščionių vienuoles Sirijoje grobia, arkivyskupai dingsta.

Į klausimą, ką reiškia versti Koraną, T. Khalidi atvirai sako jaučiąs šventoje musulmonams knygoje aiškius retorikos bei gražbyliavimo skirtumus. Kai kurios Korano vietos labai jautrios ir poetiškos, kitos – proziškos bei monotoniškos. Tai esąs labai nelygus tekstas. Detalios Korano kritikos kol kas nėra, gi krikščionys Biblijos kritika pradėjo aktyviai užsiimti 19 amžiaus pabaigoje. Pavyzdžiui, musulmonams derėtų labai rimtai peržiūrėti viską, kas susiję su vyrų bei moterų santykiais. Kai kurių papročių (pavyzdžiui, tradicijos pridengti veidą) prasmė iki galo neištyrinėta. Taip pat būtina peržiūrėti viską, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis.

Tarifas nekritikuoja Korano ir nekalba apie jo „naują interpretaciją“, nors pripažįsta jos reikalingumą. Anksčiau Islamo tyrinėtojai ne kartą buvo ujami, jei pareikšdavo, kad musulmonams derėtų iš naujo interpretuoti savo šventąją knygą. Tiesa, šiitai dažniau pasirengę diskutuoti dėl Korano prasmės negu sunitai. Šiitų dvasininkai mokosi daug ilgiau negu sunitų, iki Korano jie studijuoja Aristotelio logiką ir gauna gerą teologinį išsilavinimą. Profesoriaus T. Khalidi nuomone, šiitų bendrijose teologija gyvesnė nei sunitų.

Dabartinius įvykius Artimuosiuose Rytuose T. Khalidi laiko visą pasaulį apėmusios epidemijos dalimi, primindamas, kad labai neramu ir Ukrainoje bei Šiaurės Afrikoje. Tai kažkokia nestabilias visuomenes apimanti liga, ir labai sunku pasakyti, kuo baigsis kiekvienas konkretus atvejis. Sirijoje legitimus karas peraugo į skerdynes, kuriose viena kovojanti pusė fanatizmu užkrėtė kitą. Damasko valdžia samprotauja apie reformas, naują konstituciją, bet nė žodžio negirdime apie sirų kančias.

Beje, Islamą tyrinėjantis profesorius skirtingai nei dauguma vakariečių nemano, jog krikščionybė Vakaruose miršta. Jis kalba apie religingus amerikiečius iš Vidurio Vakarų bei popiežiaus Pranciškaus dėka pilnėjančias bažnyčias. Į klausimą, ar neteko susidurti su Islamo fundanmentalistais, atsako neigiamai, mat, laimei, šie dažniausiai būna neraštingi. Beje, jie ne tiek neraštingi, kad praleistų neapsižiūrėjimą, apie kurį ilgai kalbėta Beirute. „Dėdės Tarifo“ paskaita apie Koraną Amerikos universitete anonsuota skelbimu „Tarifas al-Khalidi: Koranas“. Tik jį pakabinus suskambo įspėjantys telefonų skambučiai, ir tekstą teko skubiai pakeisti, kad niekas nespėtų pareikšti, jog Korano autoriumi gali būti tik dievas.

isą laidos „Dvi pusės“ įrašą klausykite čia.