Ar JAV prezidentas Donaldas Trumpas 2017 metais planuoja absoliučiai priešingai pasielgti su visa Europa -pasiūlyti priešą, kuris imtų ir suvienytų besiskaldantį Senąjį žemyną?

Vertinant iš Europos perspektyvos, pirmosios naujo JAV prezidento dienos Baltuosiuose rūmuose priminė ne ką kitą, o triumfą – kiekvieną dieną krūvomis pasirašinėti įsakai, prieš kameras anuliuoti buvusio prezidento Baracko Obamos sprendimai, naikinti nutarimai opiais visuomenei klausimais ir priimti nauji, pavyzdžiui, 90 dienų Jungtinės Valstijos uždarė savo sienas atvykėliams iš septynių didžiausių musulmoniškų šalių.

Europa gana greitai suprato, kad, priešingai daugelio slaptoms svajonėms, D. Trumpas Baltuosiuose rūmuose yra lygiai toks pats, koks buvo D. Trumpas per priešrinkiminės agitacijos mitingus. Ir lygiai toks pat kaip ir savo žinutėse socialiniame tinkle „Twitter“. Suprato, kad artimiausi jo patarėjai iš tikrųjų nedaro nieko kito – tik valdo įtakas naujam impulsyviam „laisvojo pasaulio lyderiui“.

Savaitgalį priimto dekreto, populiariai vadinamo „musulmonų draudimu“, sukeltas chaosas socialiniuose tinkluose pagaliau privertė europiečius sudraskyti diplomatinę tylą. Pavyzdį parodė Vokietijos kanclerė Angela Merkel – šeštadienį ji telefonu JAV prezidentą mokė apie Ženevos konvenciją dėl pabėgėlio statuso...

Angela Merkel

Du milijonai Didžiosios Britanijos gyventojų pasirašė peticiją, kurią palaikė ir Londono meras, kurioje teigiama: D. Trumpas Didžiojoje Britanijoje nelaukiamas tol, kol galioja vadinamasis „musulmonų draudimas“. Iniciatyvą atmetė šalies ministrė pirmininkė Theresa May, kuriai vis dėl to buvo siaubingai gėda dėl to sprendimo, apie kurį be jokio išankstinio perspėjimo jai buvo pranešta iš karto po susitikimo su D. Trumpu.

Tiesą sakant, D. Trumpas sėkmingai daro tai, ko Europos valstybių lyderiai tiek metų stengėsi bet kokia išvengti: tiesiog beda pirštu į islamą kaip į priešą ir tą pačią sekundę įkliūva į „civilizacijų susidūrimo“ spąstus, kurie iš esmės sudaro džihadistų strategijos ir dogmų pagrindą.

D. Trumpas tai daro savaip, tiesiog praktikoje taikydamas savo rinkimų kampanijos šūkį „Svarbiausia Jungtinės Valstijos“, kuris reiškia ne ką kitą, o tai, kad Jungtinių Valstijų sąjungininkės, pradedant nuo istorinių iš NATO aljanso, gavo perspėjimą apie neišvengiamai laukiančią staigmenų ir keisčiausių sprendimų laviną, kuri neabejotinai turės įtakos jų egzistavimui.

Theresa May ir Donaldas Trumpas

Šiuo atveju Europos valstybių piliečiai, gimę D. Trumpo taikiniu pasirinktose musulmoniškose šalyse, o į Europą pabėgę nuo diktatoriškų režimų ar karo, taip pat tampa šio JAV prezidento įsako taikiniais.

Tiesą sakant, D. Trumpas sėkmingai daro tai, ko Europos valstybių lyderiai tiek metų stengėsi bet kokia išvengti: tiesiog beda pirštu į islamą kaip į priešą ir tą pačią sekundę įkliūva į „civilizacijų susidūrimo“ spąstus, kurie iš esmės sudaro džihadistų strategijos ir dogmų pagrindą.

D. Trumpas net ne vienos valstybės valdžios ir nemenkos dalies paprastų europiečių vadinamas pavojingu ir neprognozuojamu žmogumi, tačiau baisiausia tai, jog Senajame žemyne jis turi ir nemenką gerbėjų klubą.

Jo programai atvirai pritaria tiek populistai, tiek radikaliosios dešinės grupuotės. Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen yra sakiusi, kad naujasis JAV prezidentas įgyvendina tai, už ką jos partija kovoja metų metus. Italijos radikaliosios dešinės judėjimo „Šiaurės lyga“ vadovas pareiškė norįs, kad toks „Musulmonų draudimas“ būtų įvestas ir Italijoje.

Greičiausiai dalis radikaliosios kairės taip pat pavydi (nors ir tyli), kaip JAV prezidentui pavyksta dorotis su JAV korporacijomis ir versti kurti naujas darbo vietas. Žinoma, tai nė iš tolo neprilygsta „dovanoms be įsipareigojimų“, kokias Prancūzijos verslo pasauliui įteikė socialistų valdžia...

Deja, D. Trumpo elgesys jį verčia ne kuo kitu, o piktadariu, kuris į kairę ir į dešinę skaldo bei priešina Jungtinių Valstijų visuomenę. Nors dar ir per anksti vertinti D. Trumpo ekonominio ar socialinio protekcionizmo įtaką, be jokios abejonės jo politika Europoje sulauks daugiau priešiškumo, o ne entuziazmo. Europa puikiai jaučia, kad ją naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas vertina su pasidygėjimu ir priešiškumu.

Vienintelė išimtis – Didžiosios Britanijos ir jos „Brexit“ atvejis, kurį D. Trumpas įvardija kaip sektiną modelį.

Pastarieji Tedo Mallocho (galimo D. Trumpo administracijos ambasadoriaus Europos Sąjungoje) pareiškimai BBC verčia krūptelėti. Jis pareiškė, kad Europos Sąjunga jam kaip Sovietų Sąjunga – blokas, kurį reikia sunaikinti. Deja, tokie pareiškimai kuo puikiausiai iliustruoja priešišką naujosios Baltųjų rūmų komandos nuomonę. Vien ko vertas „Brexit“ guru vadinamo Nigelo Farage‘o apsilankymas „Trump Tower“ iš karto po JAV prezidento rinkimų. Jis tapo pirmuoju užsienio politiku, su kuriuo susitiko prezidentu išrinktasis D. Trumpas.

Nigelas Farage'as

Europiečiai (išskyrus Didžiąją Britaniją ir nedidelę grupelę ne itin demokratiškų valstybių Vidurio ir Rytų Europoje) šiuo metu išgyvena ne itin malonią tiesos akimirką. Per pastaruosius metus padarė ne vieną klaidą ir priėmė ne vieną neteisingą sprendimą, o štai apie gresiančius nemalonumus jų niekas taip ir neperspėjo.

Prieš tai niekaip negalėję suvienyti jėgų prieš finansų krizę Graikijoje, pabėgėlių antplūdį ir terorizmą, dabar jie privalo suvokti, kad būtini ištekliai ir jėgos kovojant su priešu, kuris iš tikrųjų yra žymiai pavojingesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia todėl, kad iš principo jis yra jų sąjungininkas.

Laikas, be jokios abejonės, labai svarbus.

Prancūzijos ir Vokietijos politikai pastarosiomis dienomis ne kartą diskutavo, rengdami koordinuotą atsakymą, tačiau kas iš to D. Trumpo Baltiesiems rūmams, jeigu Prancūzijos diplomatijos vadovas Jeanas Marcas Ayrault po rinkimų gegužę greičiausiai nebebus nei svarbus, nei įtakingas? Vokiečiai, kurių parlamento rinkimų rugsėjį rezultatai nėra jau tokie akivaizdūs, iki jiems išaiškėjant, taip pat nesijaučia labai ramūs.

Visada labai pavojinga kalbėti apie „paskutinę galimybę“, nes istorija dažniausiai nėra tokia paprasta, tačiau aišku viena: mūsų sukurta Europa – „mūsų paskutinė reali utopija“ (kaip kad praeitais metais ją apibūdino ispanų rašytojas Javieras Cercasas – pavojuje. Jeigu ir toliau nesusitelksime ir nesukaupsime jėgų, tokių „didžiųjų priešų“ kaip D. Trumpas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas smūgiai gali būti mirtini.

Taigi ar užtenka gero priešo vėl suvienyti jėgas bendram tikslui? Greičiausia ne, bet tai būtų labai svarbus pirmas žingsnis. Kas žino – gal vieną dieną už tai visi imsime ir padėkosime tam pačiam D. Trumpui.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (393)