„Leonidas mirė ketvirtadienio rytą, – sakė Arina Ginzburg, kita sovietinė disidentė. – Jis buvo nuostabus žmogus, atlaikęs tuos baisius kankinimus“.
Matematikas L.Pliuščas buvo suimtas 1972 metais Kijeve už „antisovietinę veiklą“; valdžia puolė jį už narystę pirmojoje Sovietų Sąjungoje organizuotoje disidentų grupėje, kuri vadinosi „Iniciatyvinė žmogaus teisių gynimo grupė“.
Po metų jis per prievartą buvo paguldytas Dnepropetrovsko psichiatrinėje ligoninėje Ukrainoje ir beveik trejus metus buvo „gydomas“ cheminėmis priemonėmis, kuriomis siekta visiškai sužlugdyti jo asmenybę.
Vaistų veikiamas, „aš greitai panirau į kurtumo būseną, emocinio ir moralinio; aš praradau atmintį, ėmiau mikčioti be sąryšio“, – rašė jis vėliau po kelerių metų savo prisiminimuose.
„Aš užsispyręs kartojau vis tą patį: neužmiršk nieko, nepasiduok. Baimė, kad tikrai galiu tapti bepročiu apėmė mane“, – sakė L.Pliuščas.
Dėl įnirtingos tarptautinės Vakaruose vykusios kampanijos, reikalavusios jį paleisti, L.Pliuščui galiausiai buvo leista išvykti 1975 metais.
„Leonidas Pliuščas patyrė baisiausią elgesį: kankinimą psichiatrinės pragare“, – sakė Nobelio taikos premijos laureatas disidentas Andrejus Sacharovas.