Prieš atvykdamas į šalį iš daugybės perskaitytų straipsnių ir peržiūrėtos dokumentinės medžiagos turėjau aiškų įsivaizdavimą apie kasdienį gyvenimą ten. Bet realybė buvo kitokia. Pirmas dalykas, kuris man įsidėmėjo: čia gyvenantys korėjiečiai turi daryti daug keistų ir neracionalių dalykų.
Laukdami metro ar važiuodami tramvajumi jie turi skaityti apie tai, ką jų lyderiai nuveikė vakar.
Taip pat jie privalo dalyvauti milžiniškuose paraduose ir pasirodymuose, kuriuose neegzistuoja individualumo sąvoka, jiems būtina užpildyti arenas per renginius ir pan.
Kelionės metu atradau nemažai unikalių dalykų, kurių nebuvau matęs jokioje kitoje šalyje. Pavyzdžiui, viešojo transporto priemonės, pravažiavusios 500 kilometrų be gedimų, gauna raudoną žvaigždę, kurią išdidžiai prisiklijuoja prie transporto priemonės šono.
Kitas dalykas – visos šalies mokyklose iškabinti tuzinai plakatų, vaizduojančių karą, kančias ir „amerikonų“ bei japonų žiaurumą. Šį plakatą radau vienoje iš pradinių mokyklų, kurias mums leido aplankyti.
Kai kurių dalykų visiškai nesitikėjau rasti Šiaurės Korėjoje. Pavyzdžiui, didelė dalis gatvės lempų bei butų ar namų turėjo saulės baterijas.
Taip pat nustebau pamatęs, kad kai kurios tarptautinės kompanijos teikia savo paslaugas Korėjoje (aišku, tų kompanijų kiekis minimalus).
Šiaurės korėjiečių gyvenimas man pasirodė nedaug besiskiriantis nuo kitų komunistinių valstybių, kad ir Sovietų sąjungos, kurioje užaugo mano tėvai ar seneliai. Daugybė gyvenamųjų pastatų, kelių, stočių, paminklų, statulų, parduotuvių bei prekybos centrų atrodė labai panašūs į sovietinį paveldą, kuris vis dar matomas Lietuvoje bei kitose šalyse, kurios priklausė Sovietų Sąjungai.
Man nepatiko tai, kad keliaudamas turėjau mažai laisvės ir negalėjau bendrauti bei leisti laiko su vietiniais žmonėmis tiek, kiek norėjau, tačiau tie žmonės, su kuriais man pavyko šiek tiek pabendrauti bėgant maratoną, gatvėse, parduotuvėse ir kitose vietose, atrodė labai malonūs, draugiški bei šilti.
Ir jie paprasčiausiai gyveno savo gyvenimus atlikdami normalius kasdienis veiksmus: žaidė futbolą su draugais, nuobodžiavo paskaitos metu, fotografavo turistus, važinėjo dviračiu, šoko parke (niekada gyvenime nemačiau tiek daug žmonių linksmai šokančių viešuose parkuose kaip Šiaurės Korėjoje) ar tiesiog dirbo.
Keli įdomūs faktai apie Šiaurės Korėjos kasdienybę
- Žmonės gauna talonus, kuriuos gali iškeisti į tam tikras specialias prekes.
Butų ar kito nekilnojamojo turto pirkti bei parduoti negalima. Gavus geresnį būstą, senojo raktus privaloma atiduoti valstybei ir jis perduodamas kitai šeimai.
- Šalyje yra daugybė įvairių jaunimo grupių, kurios privalo dalyvauti susitikimuose bei pasirodymuose.
Absoliučiai visur lyderiai yra aukštinami ir garbinami. Nėra jokių kitų asmenų statulų bei paminklų.
- Klasėse, universitetuose, vyriausybiniuose pastatuose bei praktiškai visose kitose viešose patalpose lyderių paveikslai yra pakabinti geriausiai matomoje vietoje.
Kitaip nei Sovietų Sąjungoje, tautos lyderis nėra renkamas, šį postą paveldi praėjusio lyderio iš anksto išrinktas sūnus, kuris, be abejo, turi įspūdingą galybę privilegijų ir absoliučią neliečiamybę.
Šiaurės Korėjoje galioja trijų kartų taisyklė. Vadinasi, jeigu tavo tėvas, mama, senelis ar močiutė kažkuo nusidėjo, tu taipogi turėsi už tai kentėti ir tavo gyvenimas bus labai sudėtingas.
Norint pakeisti gyvenamąjį miestą, būtina gauti valstybės sutikimą ir tą leidžiama daryti tik esant konkrečiam tikslui - dažniausiai dėl darbo ar studijų.
Praktiškai visos valstybinės šventės yra susijusios su lyderių gimimu, karų laimėjimu (arba bent jau tariamu laimėjimu) ar revoliucija.
Išvykti iš šalies yra be galo sudėtinga ir tai leidžiama tik labai retomis progomis. Išvykstantys žmonės, be abejonių, yra sekami ir prižiūrimi, kad nenorėtų pabėgti. Jiems pabėgus, jų šeimos nariams gyvenimas tampa neapsakomai sudėtingas.
Kelionė į Šiaurės Korėją buvo viena įdomiausių patirčių mano gyvenime, vien dėl to, kad pagaliau galėjau iš dalies prisiliesti ir prie to laikotarpio, kuriame augo ir gyveno mano tėvai ir seneliai, kai žodžio laisvė buvo ribojama, žmonės turėjo mažai galimybių rinktis darbą ir gyvenamąją vietą, keliauti už savo šalies ribų ar skaityti tokią literatūrą, kokią nori.
Šiaurės Korėjos gyvenimas ir tos vietos, kurias buvo leista pamatyti turistams, neatrodė tokios blogos ir kraupios, kaip daugelis žmonių įsivaizduoja apie Šiaurės Korėją. Tačiau lygiai taip pat suprantu, kad mums buvo rodomos tik gražiausios šalies vietos, todėl tikro vaizdo susidaryti yra neįmanoma.
Kaip ir daugelis kitų turistų, iš Šiaurės Korėjos išvažiavau turėdamas dar daugiau klausimų, negu važiuodamas į priekį.
Verslininkas Jokūbas Laukaitis, kuris keliauja po pasaulį vystydamas internetinių kuponų verslą ChameleonJohn.com, per pastaruosius du su puse metų aplankė daugiau nei 40 skirtingų šalių. Jo keliones galite sekti Facebook bei Instagram tinkluose.