Pateikiame visą jo tekstą, publikuotą csmonitor.com:
Versalio sutartis izoliavo Vokietiją po Pirmojo pasaulinio karo, taip iškilo Hitleris, kilo Antrasis pasaulinis karas. Vakarai ir Rusija turi maksimaliai pasistengti, kad Rusija suartėtų su Europos Sąjunga.
Kartais klausiu savęs, ar įmanoma laikytis savo nuomonės, nors tai reikštų visų kitų nuomonės atmetimą. Ar privalu laikytis nuostatos, kad reikia išlaikyti vienbalsiškumą? Turint omenyje tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, jaučiu, jog sustiprėjo mano pirminė intuicija – absurdiška Vakarams paversti Krymo problemą proga konfrontuoti su Rusija.
Ateities istorikams bus sunku suprasti, kodėl ėmėme eskaluoti <...> prieštaraudami daugumai rusiškai kalbančioje provincijoje, kuri amžių amžius buvo Rusijos dalis, 1954 m. tuometinio Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Nikitos Chruščiovo įgeidžiu prijungtos prie kitos Sovietų Sąjungos provincijos. Juo labiau, kad dauguma Krymo gyventojų niekada iki galo nepripažino šito prijungimo, jie visada norėjo išsaugoti autonomiją Kijevo atžvilgiu, kas ir buvo įtvirtinta 1992 m. Ukrainos Konstitucijoje.
Krymas ir Rusija nusprendė pasinaudoti kilusiu chaosu, kai į Kijevą atėjo kraštutinai antirusiška vyriausybė, ir vėl susijungti. Kodėl mums tai kelia nerimą? Kodėl Krymo gyventojai turėtų atsisakyti troškimo eiti kita linkme, nei šalis kurios nare jis yra? Galiausiai argi neketiname leisti škotams balsuoti Didžiojoje Britanijoje dėl to paties klausimo? Ar katalonai neketina taip pat pasielgti Ispanijoje? Ar vėl bus protestuojama prieš Didžiosios Britanijos teritorijos atėmimą, jei škotai pasirinks nepriklausomybę?
O kas nutiks, jei Moldova, Baltarusija ir ar rusakalbė Kazachstano dalis pasiprašys prijungiamos prie Rusijos? Įsikišime? Kokiu pagrindu? Vardan valstybingumo idėjos stabilumo? O kaip Čekoslovakija skilo į Čekijos Respubliką ir Slovakiją? Ar nepalaikėme, kai Jugoslavijoje skilo provincijos? Irako Kurdistanas? Gaza? Ar kas prieštarautų, jei Kvebekas pasirinktų nepriklausomybę? Kas būtų, jei Valonijos paprašytų prisijungti prie Prancūzijos?
Akivaizdu – kai mažuma nesijaučia apsaugota prieš daugumą, ji turi teisę atgauti teisę pati spręsti dėl savo likimo. Daugumos pareiga tai leisti.
Na o ką mes darome? Kodėl baiminamės dėl Krymo grįžimo į Rusiją? Kad Rusija paskelbs rusiškai kalbančias Baltijos valstybių dalis Rusijos dalimi ir tokiu būdu pirminiu taikiniu aneksijai? Liaukitės. Šios valstybės – Europos Sąjungoje ir NATO. Taigi joms nėra ko bijoti.
Visa tai primena seną istoriją. Iš tiesų Vakarai įsitikinę, kad nepadarys tos pačios klaidos, kokia buvo padaryta 1938 m. Adolfui Hitleriui aneksavus vokiškai kalbančią Čekoslovakijos dalį, prisidengus pretekstu, kad šiame Čekoslovakijos regione didžioji dauguma gyventojų – vokiečių rasės.
Gailėtis tikrai neverta, tačiau vėlu perrašinėti istoriją.
Susidariusi situacija labiau primena 1919-uosius, nei 1938-uosius.
Jei ką ir verta prisiminti, tai kuo baigėsi pastangos pažeminti ir izoliuoti Vokietiją po Pirmojo pasaulinio karo – Veimaro Respublika ir tragiška Versalio sutartimi, kuri baigėsi Hitlerio atėjimu į valdžią.
Be Europos rekonstrukcijų ir plėtros banko sukūrimo 1991 m. ir Didžiojo aštuoneto suformavimo 1992 m. (abiem atvejais – Prancūzijos iniciatyva) daugiau niekas nebuvo padaryta po Sovietų Sąjungos žlugimo, kad Rusija būtų priartinta prie Europos ir prisijungtų prie bendro įstatymo viršenybės regiono. Kadangi Rusija niekada nebuvo kandidate įstoti į ES, nereikia būti genijumi, kad suprastum – jei būtų pateiktas pasiūlymas ar bent pasiūlymas apsvarstyti prisijungimą prie Europos laisvosios prekybos asociacijos, jis būtų buvęs priimtas, o Vakarų Europai tai būtų buvę naudinga.
Šiandienos konfrontacija geriausiu atveju niekur mūsų nenuves, o blogiausiu – išprovokuos istorijos pasikartojimą, kai absurdiškų įvykių grandinė sukėlė pasaulinį karą.
Todėl nereikėjo atšaukti planuoti ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimo. Rusija neturėjo būti pašalinta iš Didžiojo aštuoneto. Neturėtume švaistytis sankcijomis akis už akį, dantis už dantį.
Vietoje to reikia padaryti viską, kas įmanoma, kad įtikintume rusus, jog jiems suartėjimas su ES išeis tik į naudą. Reikėtų pasiūlyti didelę vienos konstitucijos ir teisinės sistemos teritoriją, kurioje Krymo klausimas pasidarytų nereikšmingas. Pradžiai turėtume pasiūlyti Ukrainai tiltą tarp dviejų Europų, vieni kitų labui.