Pirmasis: kas tai padarė ir kodėl? Antrasis: kaip šis įvykis paveiks ir taip pašlijusius Rusijos ir Vakarų santykius?

Klausimus nationalinterest.org kelia ir atsakymo į juos ieško Rajanas Menonas.

Vakarų valstybės reikalauja išsamaus ir nešališko nusikaltimo tyrimo, kuris baigtųsi kaltųjų teismu. Tačiau nemažai ekspertų ir žiniasklaidos atstovų elgiasi taip, tarsi šis darbas jau būtų baigtas ir jie skelbtų verdiktą: B. Nemcovo nužudymą užsakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, norėdamas įbauginti šalies opoziciją, kurios atgimimo ir gresiančios revoliucijos jis taip bijo – ypatingai dėl Vakarų šaliai pritaikytų sankcijų ir pigti nesiliaujančios naftos.

Tvirtinama, kad, nužudžius B. Nemcovą, V. Putinas smogė prevencinį smūgį. Jo žinutė planuojantiems protestus labai paprasta: jeigu suerzinsite, jūsų laukia toks pat likimas.

Visi, manantys, kad Kremlius negalėjo užsakyti B. Nemcovo pašalinimo, ignoruoja, kas vyksta V. Putino sukurtoje Rusijoje.

Žurnalistės Annos Politkovskajos nužudymas, buvusio naftos magnato Michailo Chodorkovskio įkalinimas, buvusio KGB agento, tapusio disidentu, Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas – tai tik keli visiems žinomi pavyzdžiui, atskleidžiantys, kad V. Putino valdžia nėra viena iš tų, kuriai norėtumėte priešintis.

Jeigu tam pasiryšite, rizikuosite viskuo, ką turite. Viskas labai paprasta.

Nepaisant to, manyti, kad B. Nemcovą galėjo pražudyti tik valdantysis režimas ir niekas kitas, yra klaidinga.

V. Putinas kaltinamas dėl daugelio dalykų, tačiau kvailumas tikrai nėra vienas iš jų, tad pasvarstykime apie B. Nemcovo nužudymo foną.

Vakarų valstybės ir nemažai ekspertų iš pačios Rusijos yra įsitikinę, kad sankcijos privers V. Putiną palikti Ukrainą ramybėje, nerimaujant, kad ekonomikos problemos privers Maidano scenarijų pasikartoti ir Rusijoje.

Nepaisant to, kad ir kokios rimtos bėdos kankintų šalies ūkį, V. Putinas tik stiprina paramą Donbaso separatistams ir aktyvina savo karinį vaidmenį Rytų Ukrainoje.

Be kalbų apie tai, kad V. Putinas priėjo liepto galą, įrodymų, kad Rusijos valdančiajam režimui kilo reali žlugimo grėsmė, nėra.

Visuomenės apklausos perša nuomonę, kad Rusijos prezidentas labai populiarus. Tiesa, šiuos skaičius derėtų vertinti atsargiai – ko jau ko, o propagandinės informacijos ir sąmokslo teorijų Rusijoje netrūksta.

Kad ir kaip būtų, V. Putinas iš tikrųjų sėdi ant politinio ugnikalnio kraterio krašto. Kad ir kaip situacija Ukrainoje ir šalį kankinančiomis ekonominėmis problemomis bebūtų pasipiktinę patys rusai, tokia situacija galių šalies opozicijai nesuteikė – šioje srityje Rusijoje vis dar tvyro suirutė.

Paskutinis dalykas šiame pasaulyje, kurio norėtų Rusijos prezidentas, tai dešimtys tūkstančių rusų, žygiuojančių Maskvos gatvėmis (juk mes puikiai suprantame, kuo visa tai galėtų baigtis?).

Tačiau būtent tokią visuomenės reakciją sukėlė B. Nemcovo nužudymas. Sunku patikėti, kad sumanusis V. Putinas nebūtų numatęs tokių padarinių.

Taip, B. Nemcovas ruošėsi organizuoti masinę protesto akciją prieš karą Ukrainoje, tačiau niekas nesitikėjo, kad ji galėtų pritraukti gausią minią.

Greičiausiai opozicijai prijaučiančių būtų susirinkę ne ką daugiau nei pačių organizatorių. Taip, B. Nemcovas planavo paviešinti išsamų tiriamąjį darbą („Putinas ir karas“), kuris, kaip tikėjo pats opozicijos politikas, būtų įrodęs, kad karas Ukrainoje buvo ilgai ir kruopščiai planuotas projektas.

Kremliaus propagandos mašina tikras monstras, jo galios bauginti neoficialiąją žiniasklaidą (arba tai, kas iš jos liko) ir tinklaraštininkus praktiškai neišmatuojamos. V. Putino viešųjų ryšių aparatas B. Nemcovo darbą būtų atmetę kaip paprasčiausią dezinformaciją ar pramanus.

Jeigu paaiškėtų, kad opozicionierius jame remiasi oficialiais dokumentais, jie būtų pasmerkti kaip klastotės. Geriausiu atveju B. Nemcovas būtų apkaltintas priklausantis „penktajai kolonai“.

Be to, niekas negali garantuoti, kad, nužudžius B. Nemcovą, jo darbas tikrai neišvys dienos šviesos.

Rašytoja, besigilinanti į Rusijos politikos temas, ir knygos apie V. Putiną autorė Masha Gessen siūlo žymiai įtikinamesnę „tai padarė režimas“ versiją.

Ji įsitikinusi, kad nors V. Putinas ir jo artimiausia aplinka greičiausiai ir neužsakė B. Nemcovo nužudymo, agresyvaus šovinizmo ir politinės paranojos atmosfera, kurią sukūrė, galėjo įkvėpti skrupulų neturinčius rusų nacionalistus imtis veiksmų.

Taip pat gali būti, kad B. Nemcovo žudikai norėjo dar pagilinti Rusijos ir Vakarų atotrūkį – kaip tik tuo metu, kai svarstomas Ukrainos ginklavimo klausimas.

Šios teorijos pirštu beda į Ukrainos radikaliosios dešinės grupuotes. Islamistai radikalai taip pat galėjo ryžtis tokiai kruvinai avantiūrai. Galimas pastarųjų motyvas – kerštas už B. Nemcovo demonstruotą paramą prancūzų leidiniui „Charlie Hedbo“.

Tačiau šie veikėjai negaišta laiko viešindami savo žygdarbius, jų tikslas – skleisti baimę per „veiksmų propagandą“. Kol kas niekas oficialiai neprisėmė atsakomybės už B. Nemcovo nužudymą.

Trumpiau tariant, iš karto po B. Nemcovo nužudymo užgriuvo tikra spekuliacija lavina.

Kalbant apie Rusijos santykius su Vakarais, jeigu karas Ukrainoje juos sugadino, B. Nemcovo nužudymas juos sugriovė galutinai.

Aršiausius V. Putino kritikus iš Vakarų tenkins tik trumpas tyrimas, kurio pabaigoje bus išsiaiškinta, kad kaltas būtent Kremlius (nors tai ir yra tiesiog neįmanoma).

Šiuo atveju V. Putino atsakomybė tikrai nemenka. Dabar Rusijos prezidentas labiau nei bet kada anksčiau provokuoja mintis apie pačius blogiausius scenarijus, ypatingai Jungtinėse Valstijose, o vieno įtakingiausių ir žinomiausių Rusijos opozicijos veikėjų nužudymas situaciją tik pablogino.

Darantieji spaudimą kuo skubiau ginkluoti Ukrainą ims manyti, kad šio tikslo reikia siekti dar atkakliau, nors praktikoje B. Nemcovo nužudymas ir jų rekomenduojama politika niekaip nesusiję. Pirmasis elementas negali atsakyti į klausimus, kuriuos kelia antrasis.

Kodėl Ukrainai reikia duoti amerikiečių ginklų, taip ir lieka neaišku. Ar tokiu būdu siekiama V. Putinui daryti dar stipresnį karinį spaudimą, kad jis galiausiai būtų priverstas atsisakyti karo Ukrainoje ir pagaliau susitarti su Kijevu?

O galbūt norima suteikti Kijevui trūkstamos galios pagaliau įveikti separatistus ir išformuoti tas jų „respublikas“?

Jeigu tai pirmasis variantas (noras spausti V. Putiną), kas galėtų užtikrinti, kad pavyks atkalbėti Ukrainos prezidentą Petro Porošenką, įgijusį Amerikos paramą, nuo siekio iškovoti antrą pergalę, jeigu amerikiečių suteikti ginklai iš tikrųjų tokie svarbūs, kaip kad teigia Ukrainos ginklavimo advokatai?

Vis dar neaišku, ką planuoja daryti Vašingtonas, jeigu į tokį sprendimą V. Putinas sureaguotų į tą pačią Ukrainą pasiuntęs dar daugiau ginklų ir paraginęs separatistus taikytis į naujas teritorijas.

Ar JAV prezidentas B. Obama taip pat į Ukrainą pasiųstų daugiau ginklų? O kas, jeigu šis triukas nesuveiktų? Kuo skiriasi gynybai ir puolimui skirti ginklai? Ar mobili oro gynybos sistema yra skirta gynybai? O kaip dėl kontrbaterinių radarų?

Kad ir kokia gąsdinanti bebūtų B. Nemcovo žmogžudystė, ji jokiais būdais neišspręs šių problemų. Jeigu tai nebus padaryta, argumentai, kodėl reiktų ginkluoti Ukrainą, išlieka labai silpni.

Visai nesvarbu: jeigu dabartinių paliaubų planas žlugs, Amerikos ginklai tikrai pasieks Ukrainą. O B. Nemcovo nužudymas bus prisidėjęs prie tokio sprendimo padarinių.

Rajanas Menonas yra Anne ir Bernardo Spitzerių vardo politikos mokslų profesorius Colino Powellio mokykloje, Niujorko universiteto Niujorko koledžo profesorius ir nenuolatinis „Atlantic Council“ vyresnysis mokslo darbuotojas.