Vis dėlto Rusija agresyviai perša savo poziciją, o JAV vadovai to nedaro. Pastarosiomis savaitėmis susidarė įspūdis, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas yra visur, rašo politico.eu. Kelis kartus jis kalbėjosi su kolega iš JAV ir kitų šalių atstovais, siūlydamas Rusiją kaip partnerę taikai ir stabilumui užtikrinti, o Vakarai savo ruožtu išgyvena krizę.
Tiek dešiniųjų, tiek ir kairiųjų ekspertai įspėja, kad bendradarbiavimas su Rusija dėl Sirijos potencialiai gali turėti pražūtingų pasekmių JAV, bet labai daug amerikiečių vis dar nesupranta, kad šie du konfliktai yra susiję, o JAV politikams vis dar teks susitaikyti su realybe, kurioje Sirija ir Ukraina yra tos pačios Rusijos misijos – dekonstruoti Vakarų architektūrą po Antrojo pasaulinio karo – dalis.
Siekdama šio tikslo Rusija vykdo žlugdymo, chaoso ir destabilizavimo politiką Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose tam, kad priverstų Vakarus palaikyti partneriškus santykius su Rusija sprendžiant krizes, kurias ji pati sukūrė.
Šiuo metu Rusija pasirengusi vykdyti tiesioginę karinę kampaniją Sirijoje ir nori, kad JAV prisidėtų prie Rusijos vadovaujamos koalicijos prieš „Islamo valstybę“, o taip pat ir pageidauja visiškai reabilituoti Sirijos diktatorių Basharą al Assadą, nes kitokiu atveju amerikiečiai įsiveltų į tiesioginį konfliktą su Rusija Artimuosiuose Rytuose.
Iš tikrųjų daugelis į Siriją atgabentų Rusijos priešlėktuvinių ir kitokio tipo ginklų sistemų labiau tinkamos šaudyti į amerikiečių bepiločius orlaivius nei į tai, prie ko prieigą turi „Islamo valstybė“.
Šie faktai rodo, kad koalicija yra tik gerai sukonstruoti spąstai Baltiesiems rūmams ir Europai. Rusija sukūrė konfliktą Ukrainoje. Rusų teikiama parama B. al Assadui skatina daugybę aukų reikalaujantį pilietinį karą ir pabėgėlių krizę Sirijoje.
Supratimas, kaip Rusija įpiršo klaidingą būtinybę rinktis tarp pripažinimo, kad Rusija yra dominuojanti jėga savo įtakos zonoje ir konflikto skatinimo, yra būtinas suvokti, kad nė vienas iš šių pasirinkimų negali būti vertinamas kaip teisingas atsakymas.
Pernelyg dažnai politikos analitikai ginčijasi, ar Kremliaus elgesys paremtas strateginiais, ar vis dėlto tik taktiniais motyvais vertinant vykdomą užsienio politiką. Vis dėlto derėtų pripažinti, kad atsakymas į šį klausimą neturi reikšmės. Jiems visai nereikia parengti plano, nes sprendimų priėmimas paremtas vienu aiškiu strateginiu tikslu – paversti JAV savo priešu ir susilpninti šią šalį. Kremlius elgiasi oportunistiškai ir ryžtingai mėgindamas užimti pageidaujamas pozicijas jėga tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek ir Europoje, o JAV dėmesys tuo metu silpsta ir krypsta kitur.
Kai Sirijoje prasidėjo prieš B. al Assadą nukreiptas pilietinis sukilimas, sukilėlių lyderiai tikėjosi Vakarų paramos, tačiau ši parama materializavosi itin lėtai, nepaisant raginimų B. al Assadui trauktis iš valdžios. Rusija savo ruožtu buvo pasirengusi apsaugoti savo karines pozicijas Viduržemio jūros regione, todėl nieko nelaukusi skyrė B. al Assadui ginklų, karinių patarėjų, žvalgybinės ir politinės paramos. Po to, kai 2013 m. rugpjūčio mėn. Sirija prieš sukilėlius panaudojo cheminį ginklą Rusija tarpininkavo siekiant susitarimo su JAV dėl B. al Assado apsaugojimo nuo išorinės karinės intervencijos.
Dėl Rusijos paramos Sirijos diktatoriui pilietinis karas trunka jau ne vienerius metus, jis yra intensyvus, praliejama daug kraujo ir neišvengiama didžiulių nuostolių. Vis dėlto ginklų tiekimas nėra vienintelė priemonė, skirta išsaugoti sąjungininką regione. Rusija taip pat dalyvauja atveriant antrą teroristinį frontą Sirijos kare.
Kai buvo pasirašytas susitarimas dėl cheminių ginklų, Sirijos karo pobūdis jau buvo pasikeitęs. Iki 2014 m. Sočio olimpiados, kai Rusija įspėjo dėl galimų ekstremistų iš Šiaurės Kaukazo išpuolių ir išsiuntė karinius dalinius užimti Krymo pusiasalį, sklido kalbos, kurias dabar jau patvirtina Rusijos tiriamosios žurnalistikos profesionalai, kad Rusija aktyviai perkelia kovotojus iš Šiaurės Kaukazo regiono į Siriją.
Jelena Milašina iš leidinio „Novaja gazeta“ išsiaiškino, kad nuo 2011 m. Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FST) nustatė saugius kelius, kuriais kovotojai iš Šiaurės Kaukazo turėtų per Turkijos teritoriją vykti į Siriją. Vietos FST pareigūnai, kartais pasitelkdami tarpininkų ar bendruomenių lyderių pagalbą, ragino ir padėjo džihadistams išvykti iš Rusijos teritorijos tam, kad šie kovotų Artimuosiuose Rytuose. Daugybę tokių atvejų žurnalistė sugebėjo patvirtinti šių asmenų kelionėms būtinais dokumentais, kurie buvo gauti.
Panašu, kad FST užverbuoti džihadistus nebuvo sudėtinga. Jiems buvo siūloma vykti į dykumą, kur jie kovotų dėl nesibaigiančių gėrybių ir šlovės, arba likti Rusijoje, kur saugumo tarnybos turi pakankamai informacijos, kad jie būtų nužudyti.
Daugelis iš jų išvyko. 2012 m. pabaigoje Sirijoje pasirodė rusakalbių džihadistų. Remiantis vietos žvalgybinių šaltinių, kurie atidžiai sekė šių asmenų judėjimą ir veiklą, pateikiama informacija, rusakalbiai asmenys dalyvavo derybose dėl „Islamo valstybės“ apjungimo Sirijoje ir Irake, po kurių susikūrė šiuo metu egzistuojanti „Islamo valstybės“ teroristinė organizacija.
Staiga karas Sirijoje JAV valdininkams ėmė atrodyti painus. Amerikiečiai norėjo rasti būdą užbaigti Sirijos karą ir padaryti galą B. al Assado režimui. Atsirado „gerųjų sukilėlių“ ir „blogųjų sukilėlių“, o JAV negalėjo apsispręsti, ką remti. Šios taktikos panašios į nekonvencinį Rusijos vykdomą karą Ukrainoje.
Tuo metu karas nuo B. al Assado ir Sirijos pasislinko Irako link. Vakariniam „Islamo valstybės“ frontui vadovavo rusakalbiai, o tarp rytinio šios teroristinės organizacijos fronto lyderių buvo Sovietų Sąjungos ir Rusijos apmokytų sunitų karių. Nuo pat pradžių šios pajėgos buvo kruopščiai koordinuojamos. Slaptuose postuose dykumoje kurdų pajėgos perduodavo rusų operatyvininkams informaciją.
Tuo metu Rusijai priklausančiame Šiaurės Kaukazo regione džihadas laipsniškai seko. 2014 m. buvo užimtas ir prijungtas prie Rusijos teritorijos Krymas. Rusijos vykdomame informaciniame kare B. al Assadas pateikiamas kaip kovotojas su terorizmu, kuriam padeda Rusija ir Iranas. Artimųjų Rytų naratyvas – pagrindinė priemonė, skirta atitraukti dėmesį nuo karo Ukrainoje.
Karas Donbase tapo tylus ir panašu, kad toks jis ir bus iki pirmosios per dešimt metų V. Putino kalbos rugsėjo 28 d. Jungtinių Tautų (JT) Generalinėje Asamblėjoje. Tai dalis jo strategijos, skirtos daryti spaudimą JAV prezidentui Barackui Obamai, kad šis paremtų Rusijos veiksmus Sirijoje. V. Putinas kalbės apie Ukrainą, karą su terorizmu, o tuo metu Rusijos karių pajėgos Sirijoje didės, nuo Sevastopolio iki Damasko veiklą vykdys šešėlinių specialiųjų pajėgų daliniai. Pabėgėliai iš Sirijos plūs į Europą tokiu būdu sukeldami politinę krizę. Daugelis Europos šalių vadovų teigia, kad Rusijos vaidmuo sprendžiant Sirijos konfliktą yra reikšmingas, nepaisant to, kad ši šalis tikslingai Ukrainoje kelia chaosą.
Be jokios abejonės būtent to ir nori Rusija. Ši šalis siekia, kad su ja būtų bendradarbiaujama sprendžiant krizes, kurias ji pati sukuria.
Rusijos strategija apima ir kitas pasaulio galiūnes. Ši šalies ragino JAV pasirašyti branduolinį susitarimą su šiitų vadovaujamu Iranu. Be to, Rusija ketina pasipelnyti iš šio susitarimo, o taip pat ir sustiprinti savo sąjungininkės pozicijas regione. Tuo pačiu metu Rusija naudojasi regioninių sunitų galių nenoru palaikyti santykius su tradiciniais amerikiečių sąjungininkais didindama ekonominį, branduolinį ir karinį bendradarbiavimą su Egiptu, derėdamasi dėl branduolinio susitarimo su Jordanija ir koordinuodama energetikos politiką su Saudo Arabija.
Šiuo metu Rusija ragina suburti antiteroristinę koaliciją, kad būtų reabilituotas B. al Assadas ir būtų susilpnintos JAV pozicijos Sirijoje tokiu būdu priverčiant panaikinti dėl veiksmų Ukrainoje Rusijai taikomas sankcijas ir užtikrinti Rusijai regioninės lyderės pozicijas. Maskva tokią įvykių virtinę vertintų kaip pergalę prieš JAV.
Rusija chaosą sukūrė tiek Ukrainoje, tiek ir Sirijoje tam, kad taptų visų JAV politinių sprendimų Artimuosiuose Rytuose ir Europoje centru arba bent jau JAV taip manytų.
Pagal geidžiamiausią Kremliaus numatomą įvykių scenarijų JAV ir Rusija turėtų tapti sąjungininkėmis, žudančiomis čečėnų džihadistus ir palaikančiomis B. al Assadą. Pagal tokį scenarijų rusai gautų naujų nuolaidų, būtinų sustiprinti pastangas destabilizuojant Kijevo vyriausybę. Pasitelkusi grasinimus ir bauginimus Rusija priverstų Baltuosius rūmus imtis skirtingos politikos dėl Sirijos ir „Islamo valstybės“, kol tai pagaliau virstų tiesioginiu konfliktu – savotišku Vietnamo karo analogu laikotarpiu po Šaltojo karo.
Šį planą V. Putinas rengė nuo 2008 m. Gruzijos karo, priversdamas JAV susilaikyti nuo tiesioginės konfrontacijos, pasitelkdamas rusų išskirtinumo naratyvą, kuris jam taip pravertė tada, kai jis ėmėsi Krymo užėmimo. Po neįtikinamų priemonių, kurių buvo imtasi įsižiebus dviem konfliktams, paremtiems Rusijos pinigais ir kariuomene, V. Putinas jaučiasi užtikrintas, kad B. Obama nerizikuos ir nekonfrontuos su Maskva. Likus vieniems B. Obamos prezidentinės kadencijos metams V. Putinas mano, kad atėjo tinkamas metas imtis aktyvių veiksmų.
Terorizmo kultivavimas, siekiant V. al Assado išgelbėjimo ir mėginimas nukreipti dėmesį nuo Ukrainos – tai pavojingas žaidimas, tačiau Rusijos rizikos ir naudos vertinimai skiriasi nuo likusio pasaulio įsivaizdavimo. „Islamo valstybė“ gali būti kur kas greičiau besikeičianti nei „žalieji žmogeliukai“ – specialiųjų rusų pajėgų kariai, dislokuoti be skiriamųjų ženklų Kryme ir Rytų Ukrainoje, tačiau potencialus prizas atrodo kur kas didesnis.
Rusija gali išvengti NATO sutarties penktojo straipsnio dėl kolektyvinės gynybos, jei jai pavyktų neutralizuoti Jungtines Valstijas. Toks scenarijus turėtų poveikio Ukrainai ir kitoms Europos pasienyje esančioms valstybėms, Baltijos valstybėms sukeltų dar didesnį pavojų, o taip pat ir nubrėžtų NATO ateities gaires bendrąja prasme.
JAV nepavyko paruošti efektyvaus atsako, kuris būtų padėjęs išspręsti konfliktus Ukrainoje ir Sirijoje, o taip pat ir sulėtintų „Islamo valstybės“ ekspansiją, todėl daug šalių šiuo metu atsidūrusios pavojuje. Naujasis po metų išrinktas JAV prezidentas prie šalies valdymo vairo stos tuo metu, kai pasaulyje JAV interesams keliami iššūkiai, Vakarų saugumui kyla nemažai pavojų.
Be sąjungos, kuria rėmėmės užtikrindami taiką ir stabilumą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, JAV bus kur kas brangiau ir pavojingiau ginti save ir savo interesus. Vis dėlto dabartinis JAV prezidentas B. Obama vis dar gali pasistengti ir užkirsti kelią tironų sąjungos manipuliacijoms.
Rusija JAV politikai paspendė pavojingus geopolitinius spąstus. Norėdamos iš jų išsivaduoti JAV turės parengti tinkamą politiką ir atsisakyti dviprasmybių dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje ir Sirijoje vertinimo.
Būtina Ukrainai skirti ginklų ir žvalgybinę paramą, imtis aktyvaus dalyvavimo sprendžiant konfliktą Artimuosiuose Rytuose, o taip pat ir nustoti atsiprašinėti Irako. Be to, būtina pasipriešinti Rusijos veiksmams tiek jos interesų regione, tiek ir už šio regiono ribų. Atsakymas į krizes Ukrainoje ir Sirijoje, pabėgėlių krizę ir didėjančią „Islamo valstybės“ grėsmę – tai Rusijos vaidmens reikšmingumo šiuose konfliktuose suvokimas ir situacijos sprendimo perėmimas į savo rankas.
Autoriai:
Eerikas-Nillesas Krossas – Estijos parlamento narys, buvęs Estijos žvalgybos tarnybos vadovas. Jis dirbo kartu su JAV laikinojoje koalicijoje atkuriant Irako gynybos ministeriją ir karinę žvalgybą.
Molly K. McKew – vyriausybių ir politinių partijų patarėja užsienio politikos ir strateginės komunikacijos klausimais.