Mergaitė vardu Spozhmai tvirtina, kad jai devyneri metai. Dabar ji sulaikyta ir saugoma provincijos valdžios. Mergaitė visą istoriją papasakojo savais žodžiais, rašo bbc.co.uk.
„Buvo vėlus vakaras, mula kvietė melstis ir mano brolis išsivedė mane į lauką bei paliepė apsirengti šią liemenę. Jis parodė man, kaip ja naudotis ir aš pasakiau: „Negaliu – kas jeigu ji nesuveiks?“ Jis man atsakė: „Suveiks, nesijaudink“.
Buvau išsigandusi, jis pasiėmė iš manęs liemenę ir stipriai man smogė, jaučiausi įbauginta. Tada jis man sugrąžino liemenę ir paliko mane netoli kontrolės punkto, kur liepė ją panaudoti. Aš supratau, kad tai savižudžio liemenė, nes ji buvo sunkesnė už paprastą.
Jis man sakė: „Jeigu panaudosi ją prieš žmones kontrolės poste, jie mirs – tu nemirsi“. Tačiau aš žinojau, kad tai savižudžio liemenė ir aš mirsiu taip pat. Tada jis grįžo namo. Kontrolės postas yra prie pat mūsų namų.
Kai mano brolis paliko mane... Aš miegojau dykumoje ir tą naktį nieko nemačiau. Ryte atėjo vyrukas iš kontrolės punkto, nusivedė mane į punktą ir pasakė: „Privalai papasakoti savo istoriją policijos viršininkui“. Tai jie mane surado, ne aš jų ieškojau.
Kai savo istoriją papasakojau viršininkui, jis liepė man grįžti namo, o aš pasakiau: „Ne, ten mane muša, su manimi nesielgiama gerai“.
Jis pasakė: „Gerai, jeigu negrįžti namo, turime nuvežti tave į provincijos sostinę“. Tada jie mane nuvežė į Laškargą ir pakalbėjo su kitu vadu, aukštesnio rango vadu, štai kaip aš atsidūriau čia.
Net jeigu valdžia sakys garantuojanti mano saugumą, aš negrįšiu atgal – tas pats vėl pasikartos. Jie man pasakė: „Jeigu nepadarysi to šį kartą, mes vėl tave priversime tai padaryti“.
Mano tėvas buvo atvykęs čia ir liepė man grįžti. Aš pasakiau: „Ne, geriau nusižudysiu, nei grįšiu su tavimi“.
Mamos neturiu. Turiu pamotę ir ji man nėra labai miela.
Namuose dariau viską. Gaminau valgį, kepiau duoną, skalbiau drabužius, valiau visus namus ir jie vis tiek buvo nepatenkinti – jie elgdavosi su manim blogai, lyg aš būčiau vergė.
Į mokyklą nėjau, nes jie manęs neleido. Negaliu perskaityti nė žodžio, negaliu nieko ištarti. Taip yra todėl, kad nebuvau mokoma – niekas manęs nemokino... Žinoma, kad aš noriu eiti į mokyklą.
Mano brolis man sakė: „Esi šiame pasaulyje tam, kad mirtum. Esi čia ne tam, kad mokytumeisi ar darytum kitus dalykus. Nesitikėk, kad tavo žodis turės kokios nors reikšmės. Esi čia tam, kad mirtum ir atliktum savo pareigą“.
Žinoma, kad mano tėtis žinojo – jie visi veikė kartu. Viskas prasidėjo nuo mano tėčio, vėliau įsitraukė ir mano broliai. Jie visi veikė kartu.
Nuo incidento su savo broliu nesikalbėjau – nemačiau jo nuo to laiko.
Noriu, kad valdžia man leistų čia pasilikti ir neverstų manęs grįžti, kitaip man vėl nutiks tas pats.
Ką galiu pasakyti savo šeimai? Net jeigu juos pamatyčiau, pasakyčiau jiems: „Negrįšiu namo. Neisiu su jumis“.
Turiu septynias seseris ir penkis brolius – trys mano seserys ištekėjusios, likusios yra mažos.
Vienas mano brolių Talibane, tad jo niekada nemačiau, vienas mano brolis vedęs, o dar vienas – jaunesnis – yra tas, kuris man liepė tai padaryti. Negaliu pasakyti jo amžiaus, bet jis didelis vaikinas, turi barzdą“.