Vis tik jo žodžiuose tiesos nebuvo. Melas politikoje neapsiriboja konkrečia partija ar laikmečiu. Kitaip tariant, melas – tai neatsiejama egzistavimo politikos pasaulyje dalis.
Vis tik išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas – atskira istorija. Jo melagysčių dažnumas, spontaniškumas ir nereikšmingumas primena precedento neturintį atvejį, rašo „Politico“.
R. Nixonas, R. Reaganas ir B. Clintonas gelbėjo savo reputaciją, o štai D. Trumpas atrodo meluojantis, nes jam tai paprasčiausiai yra smagu.
Sunku patikėti, tačiau 70 proc. D. Trumpo priešrinkiminės kampanijos pareiškimų neturėjo nieko bendro su tiesa, vos 4 proc. iš jų buvo visiška tiesa, o 11 proc. – beveik tiesa. Įdomu palyginti jo priešrinkiminės kampanijos pareiškimus su konkurentės kovoje dėl JAV prezidento posto Hillary Clinton pareiškimais. Tenka pripažinti, kad vos 26 proc. iš jų buvo pripažinti kaip melagingi.
Akyli D. Trumpo sekėjai teigia, kad melas – ne tik jo pasirinkta taktika, bet dar ir giliai šaknis įleidęs įprotis. Niujorko leidiniuose tekstus publikuojantys autoriai, rašę apie D. Trumpą kaip apie magnatą XX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, jį apibūdindavo kaip reikšmingai išsiskiriantį iš kitų save reklamuojančių įžymybių dėl itin dažno ir visiškai beprasmiško melavimo. Savo autobiografijoje D. Trumpas naudoja frazę „tikroviška hiperbolė“. Šį terminą sukūrė D. Trumpo kalbas rašęs asmuo, siekdamas apibūdinti pasipiktinimą keliančią tikrovės modeliavimo techniką, kurią verslo magnatas aktyviai taikydavo siekdamas gerų pardavimų rezultatų. Panašu, kad ši frazė D. Trumpui patiko, todėl jis nusprendė ją paversti asmenine nuosavybe.
Vis tik tenka pripažinti, kad po sausio 20 d. tikroviškos D. Trumpo hiperbolės nebėra skirtos sandoriams ar kampanijoms. D. Trumpas tapo galingiausios pasaulio valstybės vadovu, žmogumi, kuriam tenka atsakomybė atstovauti šiai šaliai pasaulyje. Vis tik svarbiausia yra tai, kad būtent šis žmogus ir jo komanda kurs pasaulio vaizdą, kuris bus perteikiamas amerikiečiams. D. Trumpas turi kelis įspūdingus ginklus: Baltųjų rūmų spaudos atstovybę, paskyrą socialiniame tinkle „Twitter“ ir lojalią naująją dešiniųjų žiniasklaidos kariauną, pasirengusią ne tik mechaniškai kartoti jo palaimintą teisybės versiją, bet ir aktyviai kovoti net ir su menkiausiais mėginimais pateikti kitokių įvykių versijų, pažeriant nesibaigiančią kontrargumentų laviną. Jei reikšminga D. Trumpo transformacija neįvyks, amerikiečiai neišvengiamai pradės gyventi naujoje realybėje, kurioje jų šaliai vadovaujantis lyderis – akivaizdžiai nepatikimas šaltinis.
Ką JAV ir šios valstybės gyventojams reikš nuolat besikeičianti D. Trumpo realybės versija?
Klausimas apima tiek kultūrinius, tiek ir psichologinius aspektus. Ne vieną dešimtmetį tyrėjai mėgina nustatyti melo kilmę, iš kur jis atsiranda ir kaip veikia žmogaus smegenis. Ar galima pasirinkti kovos su melu kelią? Atsakymai į šiuos svarbius klausimus kažin ar patiks tiems, kurie nerimauja dėl ketverius ar aštuonerius metus karaliausiančios netiesos poveikio šaliai. Su melagystėmis kovoti sudėtinga, jų poveikis žalingas, o turbūt blogiausias su visa šia situacija susijęs dalykas, kurio išspręsti beveik neįmanoma, - tai giliai žmonių savęs suvokimo mechanizme šaknis įleidęs turinys, nes būtent tokiomis savybėmis pasižymi D. Trumpo melagystės.
Kas nutinka, kai melas pasiekia žmogaus smegenis? Dabar standartu tapęs modelis pirmą kartą pateiktas Harvardo universiteto psichologo Danielio Gilberto prieš daugiau nei 20 metų. Mokslininkas teigia, kad žmonės pasaulį vertina dviem etapais. Pirma, nors trumpam melagystę laikome tiesa: privalome ją priimti kaip tiesą tam, kad suvoktume.
Pavyzdžiui, jei kas nors mums pasakytų, kad Virdžinijos valstijoje prezidentinių rinkimų metu užfiksuotas rimtas pažeidimas, bent dalelę sekundės turėtume patikėti, kad tai yra tiesa. Tik tada pereinama į antrąjį etapą, kuriame užbaigiamas mąstymo patvirtinimo procesas („taip, pažeidimas įvyko“) arba informacija atmetama kaip neatspindinti tikrovės („tai negali būti tiesa“).
Pirmas etapas yra natūrali mąstymo dalis, vykstanti automatiškai ir be jokių pastangų, o štai antrasis etapas gali būti be didesnių sunkumų suardytas. Tenka pasistengti, nes privalome pasirinkti: ar ketiname konkretų teiginį priimti, ar vis tik jis turi būti atmestas. Tam tikromis aplinkybėmis patvirtinimas paprasčiausiai neįvyksta. Anot D. Gilberto, žmogaus smegenims susidūrus su laiko, energijos ar įtikinamų įrodymų trūkumu, galimai nepavyksta atmesti idėjų, kurios pirmajame etape automatiškai priimamos.
Žmogaus smegenims itin prastai sekasi susidoroti su melu, kai melagystės atkeliauja ne po vieną, o užtikrinamas nuolatinis jų srautas. Tenka pripažinti, kad D. Trumpas meluoja be paliovos, nevengdamas itin svarbių dalykų, pavyzdžiui, rinkimų rezultatų. Kai žmogus apkraunamas melagysčių ar potencialių melagysčių gausybe, smegenys neilgai trukus pavargsta nuo informacijos gausos ir nustoja mėginusios viską išsijoti.
Toks reiškinys vadinamas kognityvine našta - per didele ribotiems žmogaus kognityviniams resursams tenkančia apkrova. Visiškai nesvarbus teiginių neįtikėtinumas: tereikia jų pažerti pakankamai ir žmonės neišvengiamai kai kuriais iš jų patikės. Galiausiai pačios to iki galo nesuvokdamos mūsų smegenys paprasčiausiai nustos mėginusios atskirti tiesą nuo melo.
D. Trumpas žengė dar vieną žingsnį pirmyn. Norėdamas tam tikrą melagystę skleisti, tam, kad ji nenusėstų nediferencijuotoje masėje, jis paprasčiausiai kartoja tai vėl ir vėl. Aiškėja, kad elementarus kartojimas galiausiai paverčia melagystę tiesa. Šis efektas žinomas iliuzinės tiesos pavadinimu, apie kurią pradėta kalbėti XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Pastaruoju metu fiksuojamas iliuzinės tiesos skleidimo suaktyvėjimas tikrovės neatspindinčių naujienų skelbimo srityje.
Vos tik pradėjus analizuoti šį reiškinį psichologų komanda tiriamųjų paprašė nustatyti, ar teiginiai yra teisingi, ar klaidingi, trimis skirtingais atvejais per dviejų savaičių laikotarpį. Kai kurie teiginiai pateikti tik kartą, kiti buvo kartojami. Pakartotinai pateikti teiginiai dažniau buvo įvertinami kaip tikrovę atspindintys, kai juos tiriamieji vertino antrą ar trečią kartą, nepriklausomai nuo tikrojo jų pagrįstumo. Tokie tyrimo rezultatai suteikia galimybę daryti išvadą, kad paskleidus žinią apie rinkiminius pažeidimus ši idėja patenka į žmogaus smegenis, o pakankamai daug kartų pasisakius prieš karą Irake reali pozicija šiuo klausimu mistiniu būdu ima ir paprasčiausiai išnyksta.
Bloga žinia visiems faktų tikrintojams ir publikacijų autoriams, kurie tikisi galintys pagauti D. Trumpą meluojantį ir pateikti jam kaltinimų. Bet kokio pobūdžio pakartojimas, net ir neigiant abejotiną teiginį, tik dar labiau jį sustiprina. Pavyzdžiui, sakant, kad rinkiminio pažeidimo nebuvo, ar mėginant paneigti teiginį įrodymais dažnai pasiekiamas kardinaliai priešingas rezultatas, nei norėta iš tiesų.
Vėliau smegenyse apdorojant informaciją pirmoji sakinio dalis dažnai būna dingusi ir lieka vien tik antroji. 2002 m. psichologė iš Mičigano universiteto Coleen Seifert nustatė, kad net ir informacija, kurios atsisakoma, kurią pripažįstame kaip atmestą, gali daryti poveikį mūsų sprendimams ir daromoms išvadoms.
Net ir tuo atveju, jei žmonėms buvo pasakyta, kad gaisras kilo ne dėl spintoje paliktų dažų ir dujų balionų, ši informacija ir toli naudojama, pavyzdžiui, teigiant, kad gaisras buvo itin stiprus dėl patalpoje laikytų lakiųjų medžiagų.
Pateikus asmenims akivaizdžiai jų prieštaringus teiginius patvirtinančius įrodymus sulaukiama tolimesnio melo plėtojimo. „Pirma, cilindrai ir skardinės buvo spintoje, o vėliau jų nebebuvo“, - štai toks galimas paaiškinimas, tampantis nauju faktu, skirtu pasiteisinti, kodėl ir toliau kliaujamasi klaidinga informacija. Tai reiškia, kad „The New York Times“ ar bet kuriame kitame leidinyje pasirodžius antraštei „Neturėdamas įrodymų D. Trumpas teigia, kad milijonai asmenų balsavo nelegaliai“ klaidingas teiginys tik dar labiau akcentuojamas.
Politikos pasaulyje klaidinga informacija pasižymi ypatingomis galiomis. Jei su tikrove nieko bendro neturinti informacija dera su jau prieš tai egzistavusiais įsitikinimais, mėginimai paneigti klaidinančią informaciją iš tiesų ją tik patvirtina ir dar tvirčiau „įsodina“ į žmonių smegenis. D. Trumpas nugalėjo rinkimuose, nes deklaravo esantis prieš Vašingtoną, politinį elitą ir politinį korektiškumą, kurstė baimes dėl „Islamo valstybės“, imigrantų ir nusikalstamumo. Leda Cosmides iš Kalifornijos universiteto bendrame darbe, atliktame kartu su kolega Johnu Tooby, analizuoja pastangas mobilizuoti žmones.
„Ši kampanija buvo labiau orientuota į triukšmo kėlimą, o ne į politiką“, - neabejoja ji. Kai politikas gali sukurti tokį triukšmą, tiesa kažin ar kam rūpi. Žmonės linkę sekti paskui emociją, o tikrosios priežastys visuomenei tampa kur kas mažiau aktualios.
Politologas Brendanas Nyhanas iš Dartmuto universiteto, kurio mokslinių interesų objektas – klaidingi įsitikinimai, nustatė, kad tais atvejais, kai klaidinga informacija yra politinio pobūdžio, tapusi politinio identiteto dalimi, pasipriešinti melagystėms beveik neįmanoma. Kai žmonės perskaito straipsnį, kurio pradžioje pateikiamas kadenciją baigusio JAV prezidento George‘o W. Busho pareiškimas apie ginklų teroristiniams tinklams parduoti galintį Iraką, o toliau tekste nurodoma, kad iš tikrųjų JAV įvykdyto įsiveržimo į Iraką metu ši šalis neturėjo jokių masinio naikinimo ginklų, pirmiau pateiktas klaidinantis pareiškimas niekur nedingsta, o dažnai net dar labiau sustiprinamas. Kai susiduriama su įsivaizduojamu pavojumi identitetui, požiūrio pakeisti neketinama nepaisant akivaizdžios tiesos.
Neįtikėtina, tačiau dar labiau įsikimbama į klaidingą informaciją, nepaisant ją paneigiančių faktų.
D. Trumpo atveju B. Nyhanas atkreipia dėmesį į su etnonacionalizmu susijusius pareiškimus. Priešrinkiminės kampanijos pradžioje jis teigė, kad Meksika per sieną siunčia žagintojus. Toks jo pareiškimas akivaizdžiai nutaikytas į emocijas ir nėra skirtas vertinti empiriškai. Jei žmogus jau tiki, kad imigrantai kelia pavojų jo darbo vietai, kas gi gali paneigti, kad pavojuje atsiduria ir žmogaus dukterų skaistybė? Anot psichologo iš Harvardo universiteto Steveno Pinkerio, šias emocines sąsajas kuriantis D. Trumpas gali sakyti viską, ką tik nori, ir žmonės jį rems.
Taigi kokių priemonių galima imtis susidūrus su pasipiktinimą keliančiu lyderiu tapusiu melagiu? Atsakymas kažin ar nudžiugins. 2013 m. atliktas tyrimas, skirtas politinės srities klaidingiems suvokimams išanalizuoti. Atliekant šį tyrimą žmonių buvo klausta apie turimas žinias, susijusias su keliomis valdžios vykdomos politikos sritimis. Jiems pateiktas klausimas apie jų turimas žinias dėl elektroninių sveikatos priežiūros įrašų saugojimo. Dar jų buvo klausiama, ar jie pritaria vykdomai politikai, ar jos nepalaiko.
Tada tiriamųjų buvo paprašyta perskaityti specialiai šiam tyrimui parengtą straipsnį, kuriame pateikiama su šiuo aspektu susijusi informacija: kaip veikia elektroninis sveikatos priežiūros informacijos registras, kam jis yra reikalingas ir kokia jo apimtis. Tada kiekvienas tiriamasis susipažino su pastaba apie kelias tekste įveltas faktines klaidas ir paaiškinimu, kur įveltos klaidos.
Vis tik tenka pripažinti, kad klaidingus įsitikinimus pakeitė tik tie tiriamieji, kurių politinė ideologija atitiko teisingą informaciją. Kas gi nutiko su tų tiriamųjų nuomone, kuriems pataisymas neatrodė patrauklus? Jie pakeitė nuomonę apie leidinį, kuriame buvo pateikti šie pataisymai. Taigi galima teigti, kad nėra sudėtinga pataisyti antrinės reikšmės faktus, pavyzdžiui, ženklo spalvą, jei tai nėra iš esmės svarbu savęs suvokimui, o tai reiškia, kad ši taisyklė neturi nieko bendro su politikos sritimi.
D. Trumpui niekada simpatijos nejautusiems žmonėms neabejotinai kelia siaubą mintis, kad jis gali okupuoti jų smegenis. Kai atsiduriama aplinkoje, kurioje vadovauja meluojantis asmuo, dažnai nutinka gąsdinančių dalykų – nustojama reaguoti į melagį kaip į melagį. Kitaip tariant, į melą pradedama žvelgti kaip į normalų dalyką. Lyg to būtų maža, didėja tikimybė ir patiems įsivelti į nešvarius melo žaidimus. D. Trumpas kuria itin politizuotą aplinką, kurioje visi tampa linkę gintis: aplinkiniai vertinami kaip palaikantieji arba puolantieji, jei kitas nugalės, aš pralaimėsiu ir atvirkščiai.
„Mūsų moralinę intuiciją deformuoja žaidimai, kuriuose dalyvaujame“, - įsitikinęs psichologas iš Harvardo universiteto Fiery Cushmanas. Jei atsidursime aplinkoje, kur virvę nuolat mėginama patraukti į savo pusę, kiekvienas kovoja vien tik už save, viena partija mėgina sunaikinti kitą, prarasime poreikį bendradarbiauti vieni su kitais, o pagrindiniu mūsų instinktu taps vien tik savų interesų paisymas.
Tokio scenarijaus pavojus JAV nėra hipotetinis. Jau dabar galime stebėti analogiško modelio įgyvendinimą Rusijos prezidento Vladimiro Putino valdomoje šalyje. F. Cushmano teigimu, tokia „pasaulėžiūra“, kai nuolat mėginama patraukti virvę į savo pusę, o asmenine sėkme tikima vien tik žlugdant kitą asmenį, labiau būdinga Rusijai ir kitoms šalims, kuriose teisės viršenybė itin silpna, klesti korupcija ir trūksta pasitikėjimo, nei Vakarų demokratinėms valstybėms. Vis tik Vakarų valstybėms vis labiau panašėjant į šias kur kas mažiau patrauklias šalis, normos itin greitai gali reikšmingai pasikeisti.
Liūdina tai, kad tiesos suvokimas kur kas trapesnis, nei norėtume manyti, ypač politinėje plotmėje ir ypač tais atvejais, kai į šį tiesos suvokimą ima kėsintis valdžią savo rankose sutelkęs asmuo. Kaip teigė XIX a. škotų filosofas Alexanderis Bainas, didžioji žmogaus klaida – per didelis patiklumas.
Kaip bebūtų liūdna, klaidingų įsitikinimų, jei šie jau būna įleidę šaknis, atsikratyti neįtikėtinai sudėtinga. Nuolat meluojantis lyderis sukuria kitokią aplinką, o tokioje aplinkoje gyvenančių asmenų realybės suvokimas gali būti kur kas mažiau stabilus, nei daugelis mano. Kažin ar turėtų kelti nuostabą faktas, kad autoritariniai režimai ir įmantri propaganda gali kuo sėkmingiausiai formuoti šalies gyventojų pasaulėžiūrą.