Kalbinome V. Žuką ne tik apie meną, bet ir apie kultūros prasmę, mūsų žurnalistikos būklę.
„Žurnalistas dabar labiau klounas, bet ne dalyką išmanantis profesionalas“, - tvirtina V. Žukas.
- Kuo dabar gyvenate, ką kuriate?
Gyvenu žmonėmis, savo šeima, meno darbais.
- Kokiais meno darbais? Turite galvoje dailę?
Dailė yra sudėtingas procesas. Amatą reikia išmanyti, bet tai dar nėra kūryba. Menas prasideda nuo to, ar turi ką pasakyti. Kartais prasmingiau eiti močiutei malkų paskaldyti, negu meniškai pilstyti iš tuščio į kiaurą.
- Eikime prie bendresnių reikalų. Ar Lietuvos kultūros politika – verta pagyrimo?
Kultūros politika yra pernelyg plati sąvoka – bibliotekos, tautinės mažumos, muziejai, teatras. Reikia kokių nors ryškesnių pavyzdžių, iliustruojančių kultūros politikos būseną. Imkime sovietinės ideologijos ir nacistinės stilistikos figūrų likimą ant Kalvarijų tilto Vilniuje.
Kaskart važiuodamas per šį tiltą jaučiuosi bjauriai – veikia ši niekinga puošyba. Žinau, kad šias figūras nulipdė pakankamai gabūs skulptoriai: Bronius Pundzius, Juozas Kėdainis, Petras Vaivada. Bet tai sistemos sulaužytų žmonių darbai.
Politikai sako: „Oi, oi, oi – kultūros paveldas“! Ne. Tai yra nuodas, tai – visiems pavojinga radiacija.
Ar buvo priimtas koks nors įstatymas nugriauti Nikolajaus Tomskio Leniną Lukiškių aikštėje? Ir dėl Kalvarijų tilto negali būti jokios tolerancijos. Ryžtingumas yra visavertės kultūros politikos reikalavimas. Ir Vyriausybės, ir savivaldybės politikai turi jausti elementarų padorumą. Nuodėmė turi būti įvardyta nuodėme – ne vertybe!
Kitas klausimas – naujų architektūrinių akcentų įvedimas į senamiesčius. Paryžiaus restauratoriai pasakojo, kad miesto centre lango rankenos nepakeisi be architekto leidimo. Bet ir nauji pastatai į senąjį Paryžiaus centrą įleidžiami drąsiai, pavyzdžiui, Žoržo Pompidu meno galerija (le Centre Georges-Pompidou).
Nežinau tikrosios Kauno Laisvės alėjos „stiklainio“ statybos teisinės padėties ar interesų konfliktų, bet vizualiai bendras vaizdas man patinka – geras, netikėtas kontrasto principas.
Kultūros ir politikos santykiai visada yra komplikuoti. Kultūrai geriausia, kai politika negundo kūrėjų savo užsakymais. Mačiau Dailės muziejaus fondus su ten sukrautomis stirtomis niekam nereikalingų beverčių tapybų ir skulptūrų, pripirktų sovietmečiu. Tuomet menininkai, prisidengę meno tarybų tariamu objektyvumu, meną pirko vieni iš kitų, puikiai iš to gyveno ir gražias barzdas augino. Bet laisvė žiauriai iš jų pasišaipė. To meno niekam nebereikia.
O šiaip politika mene gerai atrodo tik tada, kai menas šaiposi iš politikos. Kito kelio nėra. Politikai turi su tuo susitaikyti...
- Kai valdžios politikai dalijasi ministrų portfelius, kultūrai paprastai tenka trečiaeilis vaidmuo. Kodėl? Ar apskritai gali būti kitaip?
Tai materializmo sugadintos sąmonės rezultatas. Kultūra turi būti pirminė, nes jos produktai vieninteliai turi dvasinę – išliekamąją vertę. Kas liko iš šumerų, senųjų kinų, inkų, etruskų – vien tik jų meno pavyzdžiai. Kas liko iš visokių genčių, miestų ar karalysčių sąjungų? Nieko. ES taip pat yra vien lobistinė–ekonominė struktūra, nekurianti jokios kultūros. Todėl ir iš jos nieko neliks. Austrijos precedentas tą kaip tik iliustruoja.
- Kultūrai, kaip ir kitoms sritims, stengiamasi diegti liberalios rinkos dėsnius. Ar kultūrai liberalioji rinka - į gera?
Taip. Laisva prekyba kultūrai yra į gera. Kultūros žmonės turi nešti vertybinę vėliavą, bet šie vėliavnešiai neturi reikalauti ar gauti kokių nors privilegijų visuomenėje.
Tuo požiūriu sovietmečio nomenklatūra buvo žiauriai iškreipusi kultūrą. Todėl gyvastingos išliko tik tos jos apraiškos, kurios priešinosi arba ignoravo sovietinę sistemą.
- Esate ir žurnalistas, todėl pakalbėkime apie žiniasklaidą. Šiandienė visuomenė labai prisirišusi prie TV ekrano. Kokius įžvelgiate padarinius?
Žinau televizijos galimybes ir poveikį estetiniam ir pilietiniam visuomenės ugdymui. Sveikas organizmas normaliai susidoroja su dulkėmis, žalingomis bakterijomis, bet jei proporcijos pažeidžiamos – liga neišvengiama.
Komerciniai kanalai turi užsitikrinti reitingus ir rodo tai, ką žmonės mėgsta žiūrėti – pinigus mokantys reklamos davėjai ieško plačiausios auditorijos.
Bala nematė, tai jų duona. Bet ką žiūrėti per visuomeninę LTV? Pasenusias sovietinės estrados žvaigždes? Varganą filmelį iš „aukso fondo“? Klaikus fantazijos ir išraiškos formų stygius.
- Ar per pastaruosius 10 metų ekrane matomų dalykų kokybė prastėja?
Manau, ji tikrai suprastėjo. Žurnalistas dabar labiau klounas, bet ne dalyką išmanantis profesionalas. Kartais atrodo, kad taip buvo visada. Ne! Kritiškų ir principingų žmonių yra. Kodėl iš TV išėjo viena geriausių žurnalisčių Gražina Sviderskytė? Juk kritiškumas visais laikais buvo kultūros variklis. Nekenčiu snaudžiančių laidų, įgrisusių galvų pokalbių.
- Užsiminėte apie visuomeninį transliuotoją. Ar jis smarkiai pasikeitė nuo tada, kai jam vadovavote?
Nelabai korektiška karti šunį ant to, kas ir taip labai pažeidžiamas, o jo autoritetas yra muštas. LRT per dažnai eina paskui masę ir per mažai siekia objektyvios žurnalistinės kokybės, tiesiog plaukia paviršiumi. Galima per radiją klausytis tik vieno kito čia dirbančio žurnalisto, kurie dar siekia laidų dinamikos, temų aktualumo, montažo įvairovės: Tomą Dapkų, Jūratę Katinaitę, Šarūną Naką ir Mindaugą Urbaitį. O šiaip sukritę ir kalbos kultūros reikalavimai, žurnalistinių pokalbių prasmė, akivaizdi žurnalistinio intelekto stoka. Kartais LR1 „Ryto garsuose“ net balso tembras pataikūniškas ir belieka išjungti.
Visuomeninis kanalas turėtų būti gerąja prasme „elitinis“, t. y. derėtų brandinti ir vesti žmones, o ne pataikauti jiems. Bet kaip kalbėjome anksčiau – reikia ne tik mokėti kalbėti, bet ir turėti ką pasakyti.
- Kokia apskritai šiuo metu yra žurnalisto profesijos būklė – ir kas jos laukia artimiausius 20 metų?
Klausimas labiau tiktų ne apie žurnalistus, bet apie žiniasklaidos savininkus – jų sąmoningumą ir sąžinę. Visi žurnalistai dabar yra tarsi įkaitai. Manau, jei rastųsi koks nors išties laisvas, objektyvus, modernus kanalas ar leidinys, žurnalistų gretos tuoj pat pasipildytų ir kitų profesijų žmonėmis.
- Jei dabar Lietuvoje viskas nesustabdomai bulvarėja, tai kokia galima išeitis?
Esu Juozo Keliuočio mokinys. Profesorius prieškariu subūrė savaitraštį „Naujoji romuva“. Šis tapo ne tik Lietuvos naujosios kultūros, bet ir naujosios politikos, kurios šūkis ir siekis – ne asmeninis, bet bendrasis gėris – modernios, socialiai orientuotos visuomenės balsu. Ir jokio bulvaro, jokio pataikavimo Antanui Smetonai ar kultūrinėms imitacijoms. Tai buvo asmenybių kalvė. Deja, šiais laikais J. Keliuotis su jo įtaka nepralenktas. Tai pavyzdys, kaip kultūros reiškinys gali įkaitinti ir atvėsinti visuomenę.
- Kokios pasaulio žiniasklaidos tendencijos – juk ir ten apstu bulvaro?
Žaviuosi Wikileaks precedentu. Tai bulvaras kvadratu. Ir koks bulvaras! Kaip suburbuliavo galybės, prasidėjo jaunojo „nutekintojo“ gaudynės, pjudymas. Matosi, kad politikai ir magnatai niekur nepasirengę tikram, radikaliam atvirumui. Nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Nes šis atvirumas labai nepatogus.
Julianas Assange‘as sako, kad šį tinklą įkūrė Kinijos, JAV, Australijos ir Europos disidentai ir mokslininkai. Garbė jiems. Jie sudrebino pasaulį. Tokia žurnalistika, kuri sugeba per metus gauti virš milijono slaptų dokumentų man patinka. Laisvosios žurnalistikos organizacijos J. Assange‘ui teikia apdovanojimus, o politikai siunta. Ir tegul pasiunta!..
- Dar pakalbėkim apie skaitymo kultūrą: ar galima tikėti optimistiniais pareiškimais, sklindančiais iš knygų mugių, esą viskas puiku, žmonės ištroškę skaityti?
Paskutinė knyginė „bomba“ yra Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Jos knygų kokybė, mostas, žodžio talpumas ir detalių tikslumas nušluostė nosį gausybei literatūros klasikų. Ji iš dalies reabilitavo visą 20 amžiaus mūsų romanistiką. Nors galima tarti, kad ji pavėlavo bent šimtą metų. Jos stilistika nepralenkia Prouste‘o, James Joyce‘o ar Marguerite Yourcenar romanų.
Lietuvoje jau prieš šimtmetį buvo Juozas Albinas Herbačiauskas su romanu „Lietuvos griuvėsių himnas“. Pranašas kritikavo Lietuvą kai jos dar nebuvo – sakė, kad mūsų poezijai trūksta narsumo, gaivališkumo, kosmiškumo.
Ir tik po šimtmečio radosi K. Sabaliauskaitė. Kartais vienas žmogus gali reabilituoti visą epochą. Donelaitis parašė apie būrų Lietuvą, Baranauskas – Lietuvos gamtą, dabar žmonės gali skaityti K. Sabaliauskaitę – apie bajorų Lietuvą. Geras kūrinys visada bus aktualus ir vertas skaityti.
- Ar ketintumėte grįžti į žurnalistiką?
15 metų dirbau šį darbą ir nesigailiu. O vėl eičiau dirbti nebent ten, kur gerbiama žodžio laisvė ir nešališkumas. Duoną užsidirbti galima ir kitais būdais.
- Galbūt turite minčių apie politinę karjerą? Ką manote apie dabartinę mūsų politiką?
Na, jau ne. Pamačiau iš vidaus, kaip ji daroma ir kaip ji tapo naujuoju bulvaru – ne už tai kovojome... (Juokiasi).
- Tai pasitraukęs iš LRT ir Žinių radijo direktorių posto dabar visiškai grįžote prie grynosios kūrybos?
Taip.
- Delfi portale veikia Jūsų internetinis albumas su gera šimtine Jūsų dailės darbų – ir gana sėkmingai. Ką čia sudėjote?
Čia yra pavyzdžiai iš tapybos, keramikos, koliažų, skulptūrų ir jų maketų, juvelyrikos – virš šimto įvairių periodų darbų, padarytų per trisdešimt penkerius metus.