Tuo tarpu Kovo 11-osios akto signataras Liudvikas Simutis komisijai pateikė nemažai iki šiol viešai negirdėtų samprotavimų, kas galėjo nulemti J. Abromavičiaus vykdytų tyrinėjimų išvadas ir jo tragišką žūčiatį. Anot signataro, baigiantis maištui pakaunės miškuose J. Abromavičius kurstė savanorius priešintis policijai, jei protestus būtų mėginama slopinti jėga. Tuo tarpu prisimindamas J. Abromavičiaus susprogdinimą 1997 metais, liudytojas paminėjo Maskvą.
A.Pangonis taip pat paneigė verbavęs savanorius susprogdinti geležinkelio tiltą per Bražuolės upelį. Remiantis Generalinės prokuratūros surinkta medžiaga, tilto per Bražuolės upelį susprogdinimu domėjęsis J. Abromavičius buvo įrašęs savo pokalbius su keliais savanoriais, kurie tvirtino, esą A.Pangonis ragino susprogdinti geležinkelį.
Parlamentinei komisijai liudijęs A.Pangonis neigė tokius žodžius ir pareiškė du kartus davęs parodymus apie tai prokuratūrai. „Jei tie žmonės būtų kažką turėję, aš būčiau jau dešimt metų atsėdėjęs", - sakė liudytojas.
J. Abromavičiaus raginimą grįžti suprato dviprasmiškai
1993-aisiais savanoriams buvo leidžiama ginklus laikyti kuopose, kad kilus neramumams juos būtų galima greitai pasiekti. Kaip parlamentarams pasakojo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Babtų kuopos vadas A. Pangonis, tų metų birželį „ginklų į kuopas buvo galima imti tiek, kiek mes neturėjome kareivių".
Tačiau rugsėjo 14 dienos vėlų vakarą buvo gauta telefonograma, kuria įsakyta jau kitą rytą paruošti mašinas ir visus ginklus iš 23 rinktinės kuopų suvežti į šešias saugyklas Kaune. A. Pangonis sakė tik vėliau išsiaiškinęs, kad tokį įsakymą paruošė Kauno rinktinės štabo viršininkas J. Abromavičius, o pasirašė Kauno apskrities teritorinės gynybos štabo vadovas majoras Virginijus Vilkelis. „Buvo didelė staigmena, kad mes nuginkluojami", - sakė liudytojas.
Jis prisiminė tą patį vakarą susikvietęs būrių vadus ir esą visi kartu priėmė „žaibišką sprendimą" pasitraukti į mišką ir prisijungti prie anksčiau išėjusių kai kurių savanorių, kuriems vadovavo Jonas Maskvytis. Įsakymas sukoncentruoti ginklus, A. Pangonio teigimu, buvo „kaip perkūnas iš giedro dangaus", „paskutinis lašas, dėl ko mes ten atsidūrėme". „Dabar kai galvoji, gal tai buvo pasikarščiavimas", - svarstė savanoris.
Anot buvusio kuopos vado, ginklai savanoriams buvo brangūs, nes su jais ne tik buvo saugoma jaunos Lietuvos valstybės nepriklausomybė. Savanoriai esą iš to, ką turėjo namuose, patys gaminosi ginklines. Seimo komisijos narys Vytautas Čepas stebėjosi, kodėl statutinėje organizacijoje nebuvo laikomasi įsakymų. „Išeitų, kad jums ginklai brangesni nei tėvynė?" – liudytojui priekaištavo parlamentaras.
Anksčiau į komisijos klausimus atsakinėjęs V. Landsbergis tvirtino, esą savanorių maištas buvo organizuojamas Rusijos karinės žvalgybos – GRU rankomis. A. Pangonis susilaikė nuo diskusijų šia tema: „Nenoriu burti iš kavos tirščių, nieko nenoriu komentuoti. <...> Apie jokius GRU aš neturiu žalio supratimo. <...> Tie, kurie ruošė įsakymą, gal ir tarnavo GRU".
Buvęs SKAT kuopos vadas paneigė buvusio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus ir kai kurių kitų liudytojų žodžius, kad savanorius maištauti galėjo įkvėpti V. Landsbergis. Be to, konservatorius, buvęs autoritetu savanoriams, esą neparagino jų baigti protesto akciją, nors buvo to prašomas.
„Viskas buvo atvirkščiai. Skaitau ir susidarau vaizdą, kad knyga pradedama ne nuo pradžių, o nuo pusės. <...> Norėčiau padėkoti V. Landsbergiui už gerą mintį, dėl kurio buvo išspręstas tas klausimas ir pasitaikė proga be kraujo praliejimo grįžti atgal", - kalbėjo A. Pangonis.
Jis prisiminė 1993 metų rugsėjį Vilniuje kartu su signataru, tuometiniu Seimo nariu Algirdu Patacku ir dar keliais žmonėmis susitikęs su V. Landsbergiu. „Mes negalėjome susiderėti su krašto apsaugos ministru, nuotaikos staigiai keitėsi. <...> Atmosfera buvo įkaitusi, galėjo būti daug kraujo. Kažkam reikėjo imtis atsakomybės, ir jos ėmiausi aš. Pasakiau, kad jei tėvynė pavojui negresia, galėsime sudėti ginklus ir eiti žemę arti, bet turiu pamatyti ir išgirsti, ką V. Landsbergis pasakys", - norą susitikti su šiuo politiku parlamentarams aiškino liudytojas.
A. Pangonis teigė V. Landsbergiui pasakęs, kad savanoriai buvo įvaryti į kampą, „įvilioti į pinkles", ir išgirdęs jo pasiūlymą derėtis su specialiai sudaryta Seimo komisija. Šiame susitikime gimė raštas, kuriuo savanoriai pažadėjo tęsti derybas su parlamentarų grupe, o ne ministru. Netrukus maištininkai paliko mišką.
Komisijai liudijęs Lietuvos kariuomenės Lauko pajėgų vadas brigados generolas Arvydas Pocius pareiškė, esą maištavusiems savanoriams grįžus į Kauną, J. Abromavičius paragino vyrus „grįžti atgal".
A.Pangonis, patvirtinęs, kad tokie žodžiai iš šio savanorio lūpų tuomet nuskambėjo, teigė, kad juos buvo galima suprasti dviprasmiškai.
„Visi susirinkome Karininkų ramovėje. Ten kalbėjo A. Butkevičius, rinktinių vadai. Man pasirodė, kad viskas surežisuota, todėl išėjau parūkyti. Kai sugrįžau, berods J. Abromavičius pasakė: mes neturime laiko, mūsų laukia šeimos. A. Pocius į tai pareiškė: jūsų niekas nelaiko, eikite. Jie išėjo keturiese. Išeidamas iš salės J. Abromavičius dviprasmiškai paklausė: „Tai ką, grįžtame atgal?" Galima suprasti ir kaip grįžimą į Kauną, namo", - svarstė A. Pangonis.
Kaltino nesutarimų kurstymu
L.Simutis, priklausęs su savanoriais besiderėjusiai parlamentarų komisijai, nors 1993 metais nebebuvo Seimo narys, dar prieš pradėdamas savo liudijimą įspėjo, kad jo žodžiai gali nepatikti žuvusiojo šeimai, kaip nepatiko A. Pociaus pareiškimas. „Rizikuoju būti paduotas į teismą, kad mano parodymai gali skaudinti Jūratės Abromavičienės vaikus", - sakė signataras, tačiau patikino galįs prisiekti konstitucija, kad sakys tik tiesą.
Anot L. Simučio, parlamentarams susitarus dėl savanorių grįžimo, tos pačios dienos vakarą visoms rinktinėms faksu buvo išsiųstas J. Abromavičiaus raštas, kad „reikia gelbėti J. Maskvyčio ir kitų komandas". Esą savanoriai buvo kviečiami, jei prasidėtų maištininkų šturmas, padėti miške esantiems vyrams.
Kad buvo ruošiamas planas prieš maištaujančius savanorius panaudoti jėgą, neseniai patvirtino buvęs Seimo narys, 1993 metų rugsėjį vadovavęs prezidento sudarytai darbo grupei, kuriai buvo pavesta pasiekti, kad ginkluoti savanoriai sugrįžtų į savo dislokacijos vietas.
L. Simučio manymu, 12 tūkst. savanorių ir 10 tūkst. policininkų susirėmimai būtų atnešę naudos nebent Maskvai. „Ar tai ne kurstymas, ar tai ne provokacija?" – klausė signataras.
Kitą rytą apie minėtą faksogramą paklaustas J.Abromavičius esą tik „paraudo kaip vėžys" ir nutylėjo.
Liudytojas taip pat pateikė savo versiją, kodėl galėjo būti susprogdintas buvęs savanoris, tačiau konkrečių užsakovų ar žudikų neįvardijo.
Anot L.Simučio, saugume dirbęs J.Abromavičius paskelbė, esą nuo 1996 metų krašto apsaugos ministru dirbęs Česlovas Stankevičius, kuris „net kojos nekėlė" į pakaunės miškus, taip pat buvo įsivėlęs į šią istoriją. Anot signataro, derybas dėl Rusijos kariuomenės išvedimo vedęs ministras turėjo būti nekenčiamiausias mūsų politikas Maskvoje. „Jei ant Č. Stankevičiaus pilamas nepagrįstas purvas, tai be Maskvos rankos tikrai negalėjo įvykti", - aiškino L. Simutis.
Jo spėjimu, kritikuoti ministrą J. Abromavičių galėjo sukurstyti Lietuvoje veikęs įtakos agentas. „Nežinau, ar čia jo kaltė. Bet reikėjo jį pašalinti. Visos jo paskleistos pažymos neteisingos, kvailos ir prieštaraujančios viena kitai. Tomis pažymomis remiantis nieko surasti neįmanoma. J. Abromavičius nieko nenuveikė", - tvirtino liudytojas.
L.Simutis komisijos posėdyje užsiminė ir apie J. Abromavičiaus šeimą. Jo senelį – „aršų bolševiką" – esą sušaudė Lietuvos partizanai, tėvas neva buvo liaudies milicininkas, aktyviai kūrė komunizmą, paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo „Burokevičiaus partijos Šiaulių rajono sekretorius" ir mirė negavęs Lietuvos pilietybės. Beje, J. Abromavičiaus motina buvo tremtinė.
Kaltino ir situaciją, ir savanorių vadus
Trečiadienį parlamentinei komisijai liudijęs buvęs SKAT bataliono vadas ir mokymo centro viršininkas Arūnas Stašaitis, kalbėdamas apie pakaunės maišto užuomazgas, minėjo sudėtingą tuometinę situaciją – „aprūpinimas buvo beveik nulinis, biudžetas kiauras, savanoriai – beveik beginkliai“, neišlaikytus valdžios pažadus neatimti ginklų iš savanorių, prastą Kauno rinktinės vadovybę.
„Būtų geriau išspręsta, jei Kauno rinktinė būtų turėjusi geresnius vadus. <...> Vadai pas mus buvo silpni“, - aiškino liudytojas, priminęs, kad Kaune, priešingai nei kitur Lietuvoje, per gana trumpą laiką dingo keli šautuvai, vėliau esą panaudoti garsiai nuskambėjusiuose nusikaltimuose.
Pats J. Abromavičius, anot A. Stašaičio, karine prasme buvo silpnai parengtas, neturėjo jokių vado savybių, užsiiminėjo intrigomis. Vadovybė, užuot siuntusi savanorius į pratybas, siųsdavo juos su degalų vagonais į Padnestrę.
14 metų savanoriu išbuvęs A. Stašaitis skeptiškai įvertino jau saugume dirbusio J. Abromavičiaus rengtas pažymas, mat jose esą nebuvo nieko rimto.
Tame pačiame posėdyje dalyvavęs buvęs savanoris Stanislovas Adamonis į komisijos klausimus atsakinėjo už uždarų durų, o vėliau į žurnalistų klausimus neatsakinėjo. Kai kurių liudytojų tvirtinimų, netrukus po pakaunės įvykių S. Adamonis buvo liepęs nušauti J. Abromavičių.