Vasario 16-ąją pasitinkant arba 20 erzelynės, pamynusios idealus, metų

Tarpukariu ir sovietmečiu patriotizmo buvo žymiai daugiau negu dabar – 20 erzelynės, maišalynės metų labai daug ką supurvino, o anuomet visi idealai buvo švarūs. Šiandien Vasario 16-ąją užgožia Valentino diena, didžiausiai mūsų šventei per mažai dėmesio skiriama mokykloje. Tokiomis mintimis Lietuvos valstybės atkūrimo dieną su DELFI dalijasi 2009 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai poetė Ramutė Skučaitė ir fotomenininkas Romualdas Rakauskas.

R. Skučaitė teigia puikiai prisimenanti vaikystę prieškario Lietuvoje – tuomet Vasario 16-ąją minėta Lietuvos Nepriklausomybės šventė. Pasak R. Skučaitės, šventė būdavo visų miestiečių veiduose, širdyse.

„Visas oras tuomet alsavo švente – tokia iškilminga, nepadaryta, ne fejerverkais apipuošta. Tiesiog tai buvo šventė kiekviename iš mūsų, kad ir labai juokingai dabar tai sambėtų. Kas įdėta vaikystėje, man taip ir liko: ir šventė, ir patriotiškumas, ir Tėvynės meilė, ir pagarba vėliavai, valstybės herbui. Ir man atrodo, kad mokyklose to per mažai duodama – atėjo svetimos šventės, pavyzdžiui, Valentino diena“, - teigė R. Skučaitė.

Poetė sakė pastebėjusi, kad dabar mokykloje švenčiama Valentino diena, o apie Vasario 16-ąją beveik neužsimenama. „Vasario 16-oji turėtų būti mūsų didžiausia šventė – kokia tik gali būti“, - mano pašnekovė, septynerius metus praleidusi Sibire.

Šiandien R. Skučaitei nepatinka išviršinis, specialiai demonstruojamas patriotizmas. „Žmogui turi būti įdėta į sielą, kad tai yra tavo, tai yra šventė, ir tą Tėvynę, kuri tau duota, turi išlaikyti. Reikia, kad vaikai šitą žinotų“, - kalbėjo Nacionalinės premijos laureatė.

R.Rakauskas sovietmetyje mato daugiau patriotizmo

R. Rakauskas sovietmečiu vasario 16-ąją švęsdavo dabar jau mirusio fotografo Virgilijaus Šontos gimtadienius – reikėdavo slėptis, kad niekas negalvotų, jog švenčiama valstybės atkūrimo diena.

Tačiau, pasak R. Rakausko, Vasario 16-ąją visi paminėdavo ne tik mintimis, bet ir atvirai – tuo metu (fotomenininkas gimęs 1941 m. – DELFI) jau nebuvo juodieji Stalino laikai, kai už tokius dalykus galėjai būti sušaudytas ar kažkur išvežtas. Tačiau pašnekovas pamena, kad dalis bendraamžių yra nukentėję už pajuokavimą mokykloje ar dar ką nors.

„Buvo savotiškas žaidimas – kažkas gal galėdavo kažkam paskųsti, tačiau atrodo, kad jau nieko nebuvo. Ateidavo ši diena ir žinojai, kas joje, kur ji pradings - ji būdavo visada švenčiama. Tačiau aš pats paauglystėje didvyriškų dalykų, kad, pavyzdžiui, Vasario 16-ąją iškelčiau trispalvę, nepadariau. Tačiau buvo vyrukų, kurie už tokius dalykus išvažiavo į Sibirą“, - kalbėjo R. Rakauskas.

Pašnekovas pastebi, kad sovietmečiu Vasario 16-ąją viskas buvo sugriežtinama – siekta, kad kur nors nebūtų iškelta nepriklausomos Lietuvos vėliava. „Tačiau visą laiką kažkas imdavo ir iškeldavo – buvo fantastiški žmonės. Tai būdavo savotiškas paerzinimas, pasityčiojimas iš sovietinės bejėgystės. Tačiau juk istorijos neužbrauksi“, - sakė fotomenininkas, augęs be dešimčiai metų į Sibirą išvežto tėvo.

R. Rakausko teigimu, pasipriešinimas sovietų sistemai kraujyje glūdėjo natūraliai – tam nereikėjo jokių agitacijų.

„O dabar kai eina kosmopolitizmas, amerikonizmas – kažkodėl nebėra priešpriešos. O tada buvo aiški visų priešprieša – visiems patriotizmo buvo žymiai daugiau negu dabar. Jeigu paklaustumėte jaunimo, ką jiems Vasario 16-oji, tautinė vėliava reiškia - bijau, kad nebebūtų švento reikalo. 20 mūsų erzelynės, maišalynės metų labai daug ką supurvino – tai žiauriausia. O anuomet visi idealai buvo švarūs. Užtai man Kovo 11-oji – žymiai paprastesnė šventė, Vasario 16-ąją buvo daugiau taurumo, idealizmo“, - teigė R. Rakauskas.

R. Rakauskas sako, kad Vasario 16-oji – pagrindinė, vienintelė tikra Lietuvos Nepriklausomybė, už kurią galvas padėjo partizanai, daugybė žmonių ištremta į Sibirą.