Pastaruoju metu galima išgirsti nemažai kritikos S. Nėries atžvilgiu dėl sovietų valdžios šlovinimo, tačiau poetės šalininkai įsitikinę, kad kitos išeities poetė neturėjo.
Prie kapo susirinko daugiausiai garbaus amžiaus moterys. Buvo skaitoma S. Nėries kūryba, skambėjo dainos ir giesmės.
S. Nėris gimė 1904 metais Vilkaviškio apskrityje, o mirė nesulaukėsi nė 41 metų – jos gyvybė užgeso 1945 metų liepos 7-ąją Maskvoje. Oficiali mirties priežastis – kepenų vėžys.
“Kaip žmogui tai jaunas amžius. Galbūt jis brandus kaip kūrėjui. Ją pirmiausiai prisimename kaip poetę, puikių penkių stiprių knygų autorę, kaip XX amžiaus pirmos pusės klasikę, vieną brandžiausių ir didžiausių poečių ir poetų, ne tik tarp moterų, nes tarp moterų nebuvo jai lygios, ir tarp vyrų pripažinta. 1939 metais ji apdovanota valstybės premija – ji į lietuvių lyriką įsiveržė kaip koks ugnies kamuolys“, - kalbėjo Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.
S. Nėris – pripažinta poetė, tačiau jos biografijoje yra juodų dėmių.
S. Nėris buvo paskirta Liaudies Seimo atstove, taip pat su delegacija vyko į Maskvą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą diktatoriaus Josifo Stalino garbei, šios poemos dalį ji paskaitė 1940 m. rugpjūčio 3 dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, įjungiant Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį.
„Be abejo, šiandien galime labai paprastai ir atvirai pasakyti, kad ši didi poetė padarė klaidų ne kaip poetė, o kaip žmogus, įsuktas į istorijos dantračius. Žmogų, moterį 1940 metais įsuko Rusijos okupacijos pradžia, reikalavimai parašyti tą ar kitą. Tada nebuvo kitos išeities. Kaip ji pati sakė: „negaliu sugrįžti atgalios, negaliu sugrįžti tuo pačiu keliu“. Jai reikėjo nueiti tą kelią, kurį ji nuėjo, tą klaidų kelią. Bet jei šiandien mes pagalvotume: o kas gi būtų Lietuvoje neįvykę, jei Salomėjos Nėries nebūtų buvę, jei ji nebūtų niekur važiavusi, jei ji nebūtų nieko parašiusi? Ar nors kažkoks mažas spyglys skirtųsi nuo to gyvenimo, kuris tuo metu buvo? Tą darbą daugiausiai atliko vyrai, kurie kartu važiavo į Maskvą, ir tas laikas buvo toks sudėtingas. Mes šiandien daug galime pasakyti pavardžių, kurie pasitraukė į Vakarus. Sumaišties buvo daug“, - įsitikinusi A. Ruseckaitė.
Be to, muziejininkė S. Nėrį ragino prisiminti ne tik kaip poetę, bet ir kaip žmoną, motiną.
„Nė viena mama nežino ir net nė vienas tėvas nežino kaip jis elgtųsi, jei jis turėtų trejų metų vaiką, ne visiškai sveiką, dar mažą, silpną, ir gautų iš didžiulio okupanto užduotis. Kiek to pasirinkimo būtų? Kiek galima pasitraukti ir pasislėpti? Galų gale ji yra menininkė – menininkas yra daugybę kartų jautresnis ir mažiau praktiškas ir racionalus“, - sako A. Ruseckaitė.
Muziejininkė ciniškais ir brutualiais pavadino internete sklindančius komentarus S. Nėris atžvilgiu.
„Viltis tik viena, kad vis dėlto jų yra labai nedaug, kad tie žmonės dirba prie interneto ir tiesiog yra tokie interneto darbininkai. Tie, kuri susirinko čia, susirinko suprasdami ir begalinį talentą, ir nuodėmes, ir klaidas, ir tai, kas yra atlaidumas. Ji pati rašė: „Ji buvo iš Galilėjos ir tebus jai atleista, nes ji tiek daug kentėjo“. Tai žinoma rašė apie save“, - sako A. Ruseckaitė.