Bažnytinio paveldo muziejaus direktorės dr. Sigitos Maslauskaitės teigimu, gražūs pasakojimai, kiek Dievo Motinai buvo metų, Marijos tėvų šv. Joakimo ir Onos istorija ir kiti pasakojimai Šventajame Rašte neminimi.
„Apie Marijos gyvenimą ir mirtį randama tik apokrifiniuose raštuose – Bažnyčios nepripažintuose, bet pamaldumo tradicijai bei menui labai daug įtakos padariusiuose kūriniuose“, - sakė dr. S. Maslauskaitė.
Pasak muziejaus direktorės, apie Marijos gyvenimą užsimena Jokūbo protoevangelija ir šv. Jono Teologo „Naracija“. Tačiau „tai tėra gražūs pasakojimai, o ne istoriniai faktai“.
Nepelnytai pasendintas sužadėtinis
Raštuose minima, jog Marija dieviško plano dalimi tapo sulaukus vos 15 metų. Tačiau, kaip sakė dailėtyrininkė, konkretus amžius galėjo būti pasirinktas todėl, kad Rytų kraštuose ir šiais laikais tokio amžiaus mergaitės sužadamos su jaunikiais, pramatant jų vedybas ir motinystę, nes šeima - pirmasis pašaukimas, kuriam ruošiamasi nuo paauglystės.
Marijos sužadėtinis šv. Juozapas dažniausiai vaizduojamas kaip senyvo amžiaus žmogus. Tačiau, kaip pastebi dr. S. Maslauskaitė, dauguma istorikų ir tyrinėtojų mano, jog Šv. Juozapas buvo „ne sukriošęs senelis, o vedybinio amžiaus vyras“.
„Vyrai paprastai tuokdavosi 27-29 metų. Ir tik vėliau Bažnyčia, norėdama, išryškinti Juozapo ir Marijos, kaip skaisčios poros, gyvenimą, Juozapą, sakyčiau, neteisingai pasendino“, - sakė Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė.
Marijos jaunumas ir ankstyva motinystė akcentuota norint išryškinti Nekaltojo prasidėjimo slėpinį ir tai, kad Dievui nėra negalimų dalykų.
Pasakojimas apie Marijos mirtį
Paklausta, ar yra aprašoma kaip ir kiek ji gyveno, kaip mirė, dr. S. Maslauskaitė minėjo visiems žinomą Jėzaus nukryžiavimo istoriją. Tačiau apie pačią moterį informacijos Šventajame Rašte nėra.
IV a. tradicijos pasakojime apie Marijos mirtį rašoma: „Ir štai, trečią dieną, apie trečią valandą, gilus miegas apėmė visus, kurie buvo namuose, taip, kad nė vienas neįstengė budėti, išskyrus apaštalus ir tris mergeles, buvusias su jais. Ir štai, staiga, Viešpats Jėzus atėjo su didžiule minia angelų, ir ryški šviesa nusileido į tą vietą, o angelai giedojo himną ir šlovino Dievą kartu. Tuomet Išganytojas kalbėjo: „Ateik, brangiausias perle į amžinojo gyvenimo buveinę.“
Kuomet Viešpats taip kalbėjo, Marija pakilo nuo grindų ir atsigulė ant lovos, ir dėkodama Dievui atidavė dvasią. Apaštalai regėjo, kad jos siela buvo tokia šviesi, kad joks mirtingas liežuvis neįstengtų apsakyti. Nes tai buvo daug daugiau nei sniego vaiskumas ar metalo žėrėjimas, ar sidabro švytėjimas, - tokia didelė tai buvo šviesa“.
Kad Marija – Dievo gimdytoja, patvirtino tik V a.
Pasak S. Maslauskaitės, pasakojamoji tradicija apie Švč. Mergelę Mariją yra labai ankstyva ir katalikams brangi.
„Tačiau Bažnyčios vadovai, būdami atsargūs, nepuldami priimti, apglobti ir dogmatizuoti liaudies polėkio, laukė kelis šimtus metų, kol apie Mariją kalbančiame Bažnyčios susirinkime V a. pradžioje įvardijo tikintiesiems brangią ir labai svarbią tiesą: ji yra Dievo gimdytoja“, - pasakojo menotyrininkė.
Kaip mini rašytiniai šaltiniai, minėtos tezės paskelbimą minia sutiko ilgiais džiaugsmo šauksmais. Pagaliau Bažnyčios hierarchai, autoritetai, vadai patvirtino tai, ką kelis šimtus metų jautė tikintieji.
Paklausta, kokių dar faktų apie Dievo gimdytojos asmenį būtų galima rasti, S. Maslauskaitė šv. Marijos istoriją vadino greičiau Meilės istorija, o ne dokumentika, kuri gali būti įsprausta į puslapio CV.
„Niekur Šventajame Rašte neparašyta, kad prisikėlęs Kristus pirmiausia pasirodė Marijai. Tačiau be abejonės, bet kokia logika, žmogaus širdis ir mintis veda, kad Jis pirmiausia turėjo paguosti Motiną. Tai rodo, jog labai žmogiški, supaprastinti tradicijos dalykai turi realaus pagrindo, tik minėtu Marijos paskelbimo Dievo motina atveju, patvirtinimo reikėjo laukti kelis šimtmečius, o švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo dogmos - ir keliolika amžių, kol Bažnyčia tai patvirtino.
Švč. Mergelės Marijos Dangun ėmimo ikonografija Ispanijoje ir Italijoje sužydėjo ir šis pamaldumas suklestėjo XVI-XVII amžiais, tačiau pati dogma paskelbta tik 1950 metais“, - atkreipė dėmesį dailėtyrininkė.
Kodėl Marijos darbužiai – mėlyni, balti arba raudoni?
Dangaus mėlynumo spalvai išgauti reikalingas labai brangus pigmentas – lazuritas. Todėl net ir dėl praktinių sumetimų ir tik Marijos drabužiams dailininkai naudojo tokią brangią spalvą.
„Ortodoksų bažnyčioje dar labai mylima raudona spalva. Ji simbolizuoja meilę, atsidavimą ir kalba apie tai, ką išgyveno Dievo Motina, kai jos sūnus buvo nukryžiuotas. Maforijus , dengiantis Marijos galvą, – taip pat paprastai gilios raudonos spalvos“, - pasakojo menotyrininkė.
Svarbus šaltinis Marijos ikonografijai skleistis – paskutinė Šventojo Rašto knyga – Šv. Jono Apokalipsė, kurioje rašoma apie moterį, apsisiautusią saule, su dvylikos žvaigždžių vainiku, o po kojomis – mėnulis.
Jei Marija – žmogus, kodėl jai meldžiamasi?
Vienas dažniausiai užduodamų klausimų apie Mariją – ar ji yra žmogus?
Atsakydama S. Maslauskaitė kalbėjo: „Marija tikrai yra žmogus, tačiau ypatingas. Nekaltojo prasidėjimo dogma ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun ėmimo dogma rodo jos išskirtinį išaukštinimą. Pabrėžiama, jog Marijos siela niekada nebuvo sužeista gimtosios nuodėmės, taip pat akcentuoja jos dvasinė ir fizinė vienybė su Kristumi“.
Pamaldumas Mergelei Marijai suklestėjo penktame amžiuje ir iki šių dienų reiškiasi katalikiškuose kraštuose ir ortodoksų bažnyčioje. Tačiau menotyrininkė nemano, kad tai išskirtinai būdinga Marijos žeme vadinamai Lietuvai .
„Man atrodo, filipiniečiai, brazilai, meksikiečiai, katalikiškos Afrikos bendruomenės karščiau meldžiasi mergelei Marijai, nei lietuviai. Europoje jaučiama protestantiškos minties – racionalumo – įtaka. O štai Pietų šalių ar Azijos žmonės tarsi turi daugiau širdingumo, džiaugsmo ir polėkio. Toks žmogus Mariją priima kaip mažas vaikas, kuriam lengviau į Dievą kreiptis per jo Motiną. Kai suvoki, kad ji buvo realus žmogus, per ją lengviau prašyti malonių, padėkų ar užtarimo“, - sakė menotyrininkė.
Mariją gerbia ne tik katalikai, protestantai, bet ir Islamas. Korane ji taip pat užima aukštas pozicijas.
„Dėl reformacijos – 16 amžiuje įvykusi reforma ir radikalus Šv. Rašto peržiūrėjimas lėmė, kad broliai protestantai atsisakė daug liaudiško pamaldumo formų, kurios brangios katalikams. Tuomet buvo iš tiesų labai daug Marijos švenčių, atvaizdų ir gerbimo formų, kurios, kaip jie teigė, užstodavo patį Kristų: žmonės pamiršdavo, kodėl garbina Mariją – todėl, kad ji yra Dievo motina“, - pabrėžė dr. S. Maslauskaitė.
Jos žodžiais, katalikų bažnyčios tikėjimas remiasi ne vien Šv. Raštu, bet ir Bažnyčios tradicija, tad pamaldumas Marijai branginamas. Aišku, kai kas, priklausomai nuo laikmečio ir Bažnyčios pozicijos pamaldumo Mergelei Marijai tradicijoje būdavo peržiūrima iš naujo.
„Marija nebevaizduojama, kaip buvo anksčiau, šalia paukščiukų, triušiukų ir panašių dalykų. Į Marijos ikonografiją, pavyzdžiui, XVII a. buvo žiūrima griežtai“, - sakė menotyrininkė.