Šiuos koncertus organizavo įvairios bendrovės. Šįkart Nepriklausomybės paskelbimo dieną Maskvos muzikantų koncertą Vilniuje rengia mažai kam žinoma, net savo tinklalapio neturinti, Naujamiestyje, Skroblų gatvėje registruota bendrovė „Reklamos verslo grupė“.
Jos vadovas Aleksandras Korablikovas, paklaustas, kieno – organizatorių ar atlikėjos – pageidavimu A. Pugačiovos koncertas Vilniuje rengiamas būtent Vasario 16-ąją, aiškino: „Tai tiesiog sutapimas, taip organizuotas jos turas. Specialiai ši data nebuvo parinkta. Manau, ši atlikėja yra pakankamai artima Lietuvai, jos dukra turi Lietuvos pilietybę... Organizatoriai tikrai negauna nuorodų rengti koncertus tomis ar kitomis datomis. Šnekant apie tokio lygio atlikėjus kaip A. Pugačiova, be abejo, datas renkasi artistas“.
Tačiau paaiškinimais, jog tai atsitiktiniai sutapimai, tikėti darosi vis sunkiau. Vienas iš DELFI kalbintų politologų prisiminė seną posakį: „Vienas kartas – atsitiktinumas, du kartai – sutapimas, trys kartai – sistema“.
Pasak europarlamentaro Vytauto Landsbergio, tai yra „sistemingas veikimas, nutaikytas į mūsų valstybės dieną, šventes“. Politiko manymu, reikėtų pasidomėti, ar tokių koncertų organizatoriai neturi „vieno maitinimo šaltinio“. „Tie organizatoriai yra Lietuvoje veikiančios bendrovės, bet jei jų vadovams nesvarbu, kur jie veikia – Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje, tada, žinoma, jie gali nekreipti dėmesio į kalendorių“, - sakė europarlamentaras.
Politologo Tomo Janeliūno manymu, įrodyti, jog tai daroma tikslingai, neįmanoma. „Aišku, tokie sutapimai mums kelia nepasitenkinimą. Bet, įsivaizduoju, tiems žmonėms, kurie lankosi tokiuose koncertuose, neatrodo, jog šitie veikėjai, pasirinkdami savo koncertams pas mus tokias datas, įžeidžia Lietuvą. Tai interpretacijos reikalas: vieni visada įžiūrės tam tikrų sąsajų, kėsinimosi į mūsų savigarbą. Kita vertus, būtų keista, jei bandytume griežtai riboti viešus, nepolitinius renginius“, - samprotavo politologas.
Valstybės saugumo departamento atstovas Vytautas Makauskas tepasakė, jog „departamentas kultūrinių renginių necenzūruoja“ ir patarė paklausti Kultūros ministerijos nuomonės. Tačiau kultūros ministro patarėja Daiva Siurblytė Juškienė kategoriškai atsiribojo nuo tokių renginių, nes ministerija su jais neturi nieko bendra. Patarėja tik pridūrė, kad ir jai tokie nuolatiniai „sutapimai“ atrodo įtartini.
Pasak politologo Nerijaus Maliukevičiaus, organizatorių teisinimasis sutapimais ir atsitiktinumais yra labai keistas: „Manau, kad datos tikslingai parinktos. Labai abejoju tokiu naiviu paaiškinimu, nes tokie koncertai rengiami su asmenine ar finansine Kremliaus valdžios parama – tokie dalykai subsidijuojami. Tai labai sunku įrodyti – aš tokių faktų neturiu. Bet galiu šnekėti analogijomis – dar 1986 metais buvo parengtas sovietų darbo su Suomijos visuomene planas.
Tuo metu jis buvo slaptas, bet šiais laikais jis jau viešai prieinamas. Tarp pagrindinių to plano punktų – sovietinės televizijos transliacija per suomių kabelinės televizijos tinklus, sovietinių muzikantų koncertų Suomijoje organizavimas bei subsidijavimas ir t.t. Tad tokia patirtis sovietiniais laikais buvo, ir nemanau, kad dabartinis Kremlius to atsisakė. Nes Kremliaus politikai ir polittechnologai yra iš tų laikų – su tų laikų mąstysena ir tų laikų polittechnologinėm strategijom. Manau, kad sovietų patirtis dirbant su suomių visuomene dabar Rusijos taikoma Baltijos šalyse“.
„Visiškai slaptai“
1986 gruodžio 30 d. datuotas Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto posėdžio protokolas pažymėtas grifu “visiškai slaptai”. Dokumente kalbama apie “kompleksinį ideologinio darbo Suomijoje planą”.
Jame teigiama, jog būtina stiprinti ideologinį darbą tarp suomių, ypatingą dėmesį skiriant jaunimui. Plane yra 24 punktai, kuriuose išdėstyti konkretūs darbai, nurodytos įstaigos, privalančios juos atlikti. Beveik viskas, kas išvardyta tuose punktuose, dabar daroma Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
Pirmajame punkte nurodytos sukaktys, kurių proga reikia itin suaktyvinti propagandą. Tarp svarbiausiųjų datų – Suomijos nepriklausomybės paskelbimo diena.
Antrasis punktas – propagandinių renginių, skirtų Suomijos karo su Sovietų Sąjunga 50-mečiui, parengimas. Tam nurodoma parengti „sovietinių ir progresyvių suomių istorikų“ publikacijas Suomijos spaudoje, rengti radijo ir televizijos laidas.
Trečiajame punkte nurodoma rasti galimybę per Suomijos kabelinės televizijos tinklus transliuoti sovietų Centrinės televizijos Pirmąją programą (dabar tai – ORT).
Ketvirtajame punkte nurodoma užmegzti kuo glaudesnius ryšius su Suomijos visuomenine televizija bei komerciniais kanalais ir įsiūlyti jiems kuo daugiau sovietinės televizijos laidų. Nurodoma, kad jas galima atiduoti netgi nemokamai. Įsakoma stengtis, kad Suomijos televizija ir radijas transliuotų kuo daugiau sovietinių muzikinių programų.
Toliau aptariamas įmonės, kuri platintų sovietinę vaizdo produkciją Suomijoje, steigimas, kino filmų platinimas, knygų ir žurnalų leidyba, koncertų organizavimas. Nurodoma parengti specialų planą darbui su jaunimu ir programą, pagal kurią Suomijos mokyklose ir universitetuose būtų plečiamas rusų kalbos mokymas ir t.t.
Visą dokumentą galima rasti čia:
http://www.bukovsky-archives.net/pdfs/ideolog/ideol-r.html