Kalbėdamas Seime surengtame forume apie civilinę partnerystę Lietuvoje, R. Žilinskas tvirtino, kad šiandien sugeba jaustis saugus ir laimingas visuomenėje, kuri neseniai buvo vadinama homofobiška.
„Aš subrendau labai vėlai, apskritai aš 12-oje klasėje draugaudavau su gražiausiomis mokyklos merginomis, nes buvau labai komunikabilus, labai geras draugas, puikus pašnekovas ir kai mūsų draugystė peraugdavo į kažką tokio, kas turėjo galų gale pasibaigti kažkokiomis kūniškomis aukštumomis, staiga piš ir subliūkšdavo kaip oro balionas“, – atvirai kalbėjo parlamentaras.
Vyras atskleidė ilgai nesupratęs, kas su juo vyksta – tuomet jam buvo 17-18 metų. „O kai galų gale supratau, aš jau buvau labai labai garsus, aš jau buvau Rokas Žilinskas, nacionalinės televizijos žinių vedėjas, ir man buvo labai labai baisu suprasti tai, kas aš esu ir po to tai kažkam pasakyti“, – pasakojo R. Žilinskas.
Vyras užsidarė savyje, vengė klausimų, kodėl yra vienas, nutylėdavo, kai mama kalbėdavo apie santuoką ir vaikus. Darbas ir draugų kompanija jam buvo viskas – jis keliaudavo, švęsdavo, dirbdavo kartu su kolegomis, kol galų gale pro sukąstus dantis kolegei Rasai Jakilaitienei iškošė „Žinai, aš esu toks“.
Tuo metu R. Jakilaitienė atsakė, kad tą seniai visi kolegos žinojo. „Ir aš supratau, kad nieko neįvyko, kad tai yra antraeilis dalykas, kad aš esu mylimas ne už tai. Ir aš nutariau nebemeluoti – nebemeluoti visų pirma sau, savo artimiausiems žmonėms“, – kalbėjo parlamentaras.
Netrukus jis mamai pasakė, kad niekada neves ir neturės vaikų. Tą motina nuleido negirdomis. Po kurio laiko jis mamai pakartojo tą patį. Mama esą nubraukė vieną vienintelę ašarą ir nieko blogo nepasakė.
„Taigi mano filosofija, kurią visą gyvenimą teigiau – mylėkite mane už tai, kad esu geras draugas, sūnus, bendradarbis, bendražygis, kolega, arba nekęskite, jei aš esu blogas. O tai, kad aš esu kitoks, kad mano lytiškumas kitoks – tai visiškai nesvarbu – tai nedaro manęs geresniu ar blogesniu žmogumi“, – kalbėjo R. Žilinskas.
Pasigenda darnios vienalytės poros
Pasak R. Žilinsko, toks požiūris ir savęs teigimas jį padarė visiškai saugų ir nepažeidžiamą: nereikėjo meluoti. Taip jis rasdavo kalbą su bet kuo, net su tais, kurie lygioje vietoje kėsindavosi duoti į snukį. Tai, jo manymu, buvo namų darbai, kuriuos atlikęs dabar gali drąsiai vaikščioti Gedimino prospektu – tiek vienas, tiek su draugu.
Parlamentaras kėlė klausimą, kodėl iki šiol visuomenėje susiduriame su problemomis ir linkę ją vadinti homofobiška. „Todėl, kad visi kiti, panašūs į mane, šitų namų darbų dar nepadarę. Visuomenė dar nemačiusi darnios, laimingos, pavyzdingos vienalytės poros. Įvardinkite man bent vieną“, – susirinkusiųjų prašė R. Žilinskas.
Jo nuomone, iš pat pradžių padaryta milžiniška komunikacijos klaida, kada, ėmus reikalauti žmogaus teisių įgyvendinimo, pradėta kalbėti apie santuoką, kuri mūsų archajiškoje, tradicinėje visuomenėje asocijuojasi su Dievu, bažnyčia, altoriumi, kunigu, jaunikiu ir nuotaka.
„Tam, kad mes jaustumėmės visuomenėje saugūs, priimami, toleruojami, kad galėtume ramiai vaikščioti gatve – faktas, kad namų darbų dar liko padaryti. Eitynėmis, kurios vyksta kartą per trejus metus, visuomenės simpatijų nelaimėsi“, – dėstė R. Žilinskas.
Jo manymu, jei atsirastų viena drąsi laiminga pora, gal net auginanti biologinį vieno iš tėvų vaiką, žiniasklaida tą paviešintų ir diskusija įgytų naują kokybę.
R. Žilinsko nuomone, net jausdamiesi laisvi, privalome ieškoti kompromiso su bendruomenių ir visuomenės nuostatomis. Jei varysime visuomenę į kampą, neįsiklausydami į jos fobijas, nuogąstavimus, kartais ir kvailus argumentus, rezultatų nepasieksime. Esą net jei mes manysime laimėję kovą – priimsime civilinę partnerystę įteisinantį įstatymą – visuomenė neapdalys mūsų meile, nepatikės mums savo vaikų. Jo nuomone, vien dėl priimto įstatymo vienalytės poros geriau nepasijus.
„Taip, laikas pribrendo įstatymiškai viską išspręsti, bet mes dar savo viduje turime išspręsti daugybę problemų – nemeluodami sau, artimiesiems, draugams, bendražygiams, kolegoms“, – kalbėjo parlamentaras.