Siūlė visiškai uždrausti pakelti ranką prieš vaiką
Už pataisas, kurias pasiūlė frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narė Ona Valiukevičiūtė, balsavo tik 47 parlamentarai, prieš – 8, susilaikė 50.
Pagal projektą, smurtu prieš vaiką – žmogų, neturintį 18 metų, – laikomos visos seksualinės, fizinės, psichologinės ir emocinės prievartos, vaiko žeminimo ir išnaudojimo, vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, sukeliančios pavojų gyvybei, faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui, taip pat fizinės bausmės. Bet koks smurtas prieš vaiką būtų draudžiamas.
Fizine bausme vadinama bausmė, kai fizinė jėga naudojama fiziniam skausmui sukelti ar kitaip fiziškai kankinti. Vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas, už drausmės pažeidimus tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai galėtų drausminti savo nuožiūra, išskyrus fizines bausmes ir bet kokį kitą smurtą.
Tėvams ir kitiems teisėtiems vaiko atstovams, kurie pažeidžia vaiko teises, piktnaudžiauja savo teisėmis, vengia arba nevykdo pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti, išlaikyti vaiką, drausmina vaiką fizinėmis bausmėmis ar kitaip smurtauja prieš jį, pasiūlyta taikyti civilinę, administracinę arba baudžiamąją atsakomybę. Vaikas, kurio teisės pažeidžiamos, kuris drausminamas fizinėmis bausmėmis ar patiria kitokį smurtą, arba kiti asmenys galėtų kreiptis pagalbos į vaiko teisių apsaugos, teisėsaugos ar kitą instituciją, o šios privalėtų imtis įstatymų nustatytų priemonių.
Mokymo, auklėjimo, gydymo ir kitų įstaigų vadovai, auklėtojai ar jiems prilygstantys asmenys, šių įstaigų administracija turėtų atsakyti už jų prižiūrimų vaikų auklėjimą, jei pažeistų vaiko teises, neatliktų savo pareigų arba jas atliktų netinkamai, taikytų fizines bausmes, kitaip smurtautų prieš vaikus.
P. Gražulis: buvau dėkingas tėvams už rykštę
Parlamentarai buvo sulaukę kai kurių nevyriausybininkų prašymo palikti įstatyme galimybę taikyti tam tikras fizines bausme, vadindami jas kultūriniu paveldu. Žmogaus teisių komitetas, svarstęs projektą, tam nepritarė – anot komiteto pirmininko Armino Lydekos, tokia galimybė būtų „dar vienas žingsnis įteisinti pedofiliją ir visa kita“.
Kviesdama pritarti pataisoms, Socialdemokratų frakcijos narė Marija Aušrinė Pavilionienė pažymėjo, kad fizinį ir psichologinį smurtą vaikystėje patiriantis žmogus suaugęs pats gali tapti smurtautoju.
Savo ruožtu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Paulius Saudargas pareiškė, kad tokios pataisos yra kišimasis į vaikų auklėjimą: „Kai komiteto vadovas sulygina vaikų auklėjimą su pedofilija, tai jau atsiprašau...“ Jo frakcijos kolega Rimantas Jonas Dagys retoriškai klausė, ko tikimasi iš tėvų: kad jie vaikus tik prižiūrėtų ar ir auklėtų.
Frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narys Petras Gražulis savo nuomonę reiškė dar emocingiau, pataisas vadindamas „įstatymu ant vienos kojos“. Jis retoriškai klausė, kada „baigsime tik vaiko teises puoselėti“ ir įpareigosime nepilnamečius būti atsakingus prieš tėvus, senelius, mokytojus. Parlamentaras piktinosi, kad užaugo „Simpsonų karta“.
„Ar mes nematome, kur nuėjome per 20 Nepriklausomybės metų? Mokykloje mokytojai negali susitvarkyti su vaikais. Turime tik Vaiko teisių apsaugos įstatymą, bet nėra pareigų įstatymo. Pats augau gausioje šeimoje, kurioje buvo 15 vaikų. Buvau dėkingas tėvams, kad kartais ausį pasuko, į kampą pastatė ar net rykštę paėmė. Šv. Rašte parašyta, kad nėra smurtavimas, jei vaikui nusuksi ausį, pastatysi į kampą ar kitaip pareikalausi, kad jis vykdytų savo pareigas“, – aiškino P. Gražulis.
Siūlė įsigilinti į žmogaus teises
Po balsavimo, kai buvo nepritarta pataisomis, Seimo posėdžių salėje įsiliepsnojo dar karštesni ginčai. „Gal reikėtų įteisinti, kad ir akmenimis galėtų mėtyti“, – ironizavo socdemas Vytenis Andriukaitis ir siūlė konservatoriams-krikdemams užsirašyti į paskaitas, kur dėstomi žmogaus teisių pagrindai.
„Darbietis“ Kęstutis Daukšys tvirtino nesąs už tai, kad vaikams būtų sukiojamos ausys. Tačiau ginant mažuosius jis pasiūlė priimti įstatymą, kad visi tėvai turėtų darbą, o vaikai mokykloje gautų pavalgyti, galėtų vaikščioti į būrelius ir neturėtų elgetauti? Jo tvirtinimu, sovietmečiu visuomenė buvo įpratinta, kad tėvai nėra atsakingi už savo atžalas.
„Vaiko pastatymas į kampą ir ausies nusukimas nėra smurtas. Pažiūrėkite, kaip elgiasi patys vaikai, – vis keldamas balsą karščiavosi P. Gražulis. – Pažiūrėkite, jūsų modernioje Europoje leidžia įsivaikinti mažamečius gėjams. Va kur eina supuvusi Europa? Ir turime pritarti tokiems klystkeliams?“
„Ką duoda fizinės bausmės, rodo P. Gražulio pavyzdys“, – pyktelėjo socdemė kolegė Birutė Vėsaitė. Jos frakcijos kolega Julius Sabatauskas, prisimindamas Stokholmo sindromą (taip vadinamas tarp įkaito ir pagrobėjo užsimezgęs ryšys), atvejį, kai žmogus aiškina, jog „vaikystėje mane mušė ir nieko, geras išaugau“ pavadino Vilniaus sindromu.
Tuo metu liberalcentristas Algis Čaplikas ironiškai pasiūlė, kad leidžiant smurtauti prieš vaikus reikėtų įteisinti ir smurtą prieš moteris. „Bus kaip tame anekdote: moteris klausia vyro, už ką šis ją muša, o vyras atsako, kad žinotų, užmuštų.“
O. Valiukevičiūtė: prievarta negali pagerinti tėvų ir vaikų santykių
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos pernai pasiūlė frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narė Ona Valiukevičiūtė. Dabar galiojančios nuostatos draudžia vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis, tačiau fizinis ir psichologinis smurtas namuose, įvairiose vaikų ugdymo, globos ar priežiūros įstaigose nėra aiškiai uždraustas.
„Tokios veikos, kaip lengvas vaiko mušimas plaštaka ar kumščiu, fiziniu daiktu (rykšte, virve, diržu, pagaliu, šluota, šaukštu, batu ir pan.), tampymas už plaukų, nosies, ausų, purtymas, stumdymas, mėtymas ar prisitraukimas, spardymas, žnaibymas, draskymas, deginimas, laisvės ribojimas, vaiko surišimas, nuolatinė kritika, žeminimas, menkinimas, šauksmai, patyčios, jausmų nepaisymas, nesiskaitymas su nuomone ir kt. nepatenka į įstatymuose apibrėžtas sąvokas ir yra vertinamos kaip mažareikšmės vaikų auklėjimo ar elgesio koregavimo priemonės“, – pažymėjo O. Valiukevičiūtė.
1989 m. priimta Jungtinių Tautų (JT) Vaiko teisių konvencija įpareigoja „imtis reikiamų priemonių, kad vaikas būtų apsaugotas nuo bet kurios diskriminacijos ar bausmių dėl vaiko tėvų, teisių globėjų ar kitų šeimos narių statuso, veiklos, pažiūrų ar įsitikinimų.“ 2001 m. JT Vaiko teisių komitetas buvo išreiškęs susirūpinimą, kad Lietuvos šeimose ir valstybės institucijose plačiai paplitęs fizinių bausmių taikymas vaikams, o visuomenė tai toleruoja.
JT duomenys rodo, kad fizinės bausmės vaikams yra pasaulinė problema. Jos egzistuoja visose šalyse, kultūrose, visuomenės sluoksniuose, nepaisant žmonių rasės, etninės kilmės, išsilavinimo ar uždirbamų pajamų dydžio. Todėl buvo pasiūlyta uždrausti bet kokias fizines bausmes vaikams, kaip juos disciplinuojančią, kontroliuojančią ir jų elgesį koreguojančią priemonę.
Anot O. Valiukevičiūtės, pataisomis siekiama padėti visuomenei suvokti, kad fizinė, lytinė ir psichologinė prievarta prieš vaikus negali pagerinti tėvų bei vaikų konfliktiškų santykių. Esą tik mėginimas kalbėtis su vaikais, patarimai jiems, kompromisai ir susitarimai su jais gali padėti įveikti konfliktiškus santykius. Smurtinės bausmės, parlamentarės žodžiais, žaloja vaiko fizinę ir psichinę sveikatą, kenkia jo asmenybės raidai, diegia suaugusiųjų baimę ir nepasitikėjimą jais, neapykantą ir kerštą, agresyvumą. Tokias bausmes patyręs individas, sukūręs šeimą, esą pats ima naudoti smurtą prieš artimus žmones, kaip visuomenei priimtiną bendravimo formą.