Dar praėjusį pirmadienį mergina džiaugėsi surinkusi daugiau nei 30 tūkst. eurų vėžiu sergančių vaikų gydymui ir, kaip žadėjo, nusiskuto plaukus tam, kad sergantiems vaikams parodytų, kad šie nuostabūs ir be jų.
Tačiau šiandien pagalbos reikia pačiai Ievai. DELFI ji yra pasakojusi, kad nuo trejų metų serga cukriniu diabetu. Nors tuomet mergina tikino, kad ligą išmoko kontroliuoti, prieš kelias dienas ji smogė visu pajėgumu.
Prašo pagalbos
„Ji padėjo daugumai žmogeliukų, dabar mūsų eilė padėti jai... Rašau dėl Ievutės sveikatos ir jaudinančios jos žinutės. Šiuo metu Ievutė ligoninėje po sunkių darbų ir pablogėjusios sveikatos. Jaučiu pareigą, kaip ir daugelis ją mylinčių ir gerbiančių žmonių, jai padėti. Stebiu jos sveikatos stovį ir kartais galvoju, kaip dar su tokiais kartais nekontroliuojamais „cukrais“ galima dirbti.
Ievutei pačiai nėra drąsu prašyti pagalbos, nes jai reikalingos geresnės pompos su integruotu monitoringu kaina išties įspūdinga. Geresnė kainuoja 4,200 eur. Ir tai dar ne viskas... Kas savaitę keičiamo sensoriuko kaina – 55 eur. Tik nuo mūsų visų priklauso ar Ieva galės geriau jaustis ir kontroliuoti savo ligą, kuri ją labai alina. Labai prašau pasidalinti žinute su tais, kurie norėtų ir galėtų padėti šiam nuostabiam, stebuklus vaikams kuriančiam žmogeliukui. Jeigu kiekvienas mūsų paaukotų vos po 2 eurus, Ieva turėtų taip reikalingą pompą ir sensoriukų net pusei metų“, – tokia žinutė ėmė plisti socialiniame tinkle „Facebook“.
Jos autorė – organizacijos „Mamų unija“ vadovė Eglė Mėlinauskienė. DELFI ji sakė, kad šiuo metu Ievos diabetas yra sunkiai valdomas.
Blogai jautėsi jau dvi savaites
„Priežastis, kodėl taip nutiko, nėra aiški. Galima tik įtarti, kad krūvis pastarosiomis dienomis jai buvo per didelis. Nors bandėme ją stabdyti, ji nuolat daro nepakeliamai daug. Įtampa, stresas, atsakomybė, užgriuvę ją šiuo metu, matyt, išbalansavo cukraus kiekį kraujyje. Bet, aš manau, kad šis žmogus yra labiausiai nusipelnęs bent normaliai gyventi ir dirbti.
Medikai sako, kad ji netoleruoja daugelio vaistų. Jos sveikata dabar yra visiškai pablogėjusi, nes cukraus kiekis jos kraujyje jau ilgą laiką, apie dvi savaites, yra labai aukštas. Jaunam žmogui taip būti negali, ji turi būti gydytojų priežiūroje“, – DELFI situaciją apibūdino ji.
Pirmadienį I. Krivickaitei teko atsigulti į Kauno klinikos vaikų endokrinologijos skyrių. E. Mėlinauskienė pranešė, kad paskelbus žinią apie merginos sveikatą per mažiau nei parą jau pavyko surinkti 1280 eurų.
Pasidalino skaudžiais išgyvenimais
Savo ruožtu pati I. Krivickaitė dar šeštadienio rytą savo feisbuko profilyje išplatino jautrią žinutę apie savo sveikatą.
„Skiepas prieš gulantis į endokrinologijos skyrių. Turbūt paskutinis kartas pas vaikus. Naktį, atsibudusi nuo dangų siekiančio aukštumo glikemijos, supratau, kad naktimis taip keliuosi daugiau nei puse savo gyvenimo. Užsimerkiau. Bakst. 35.800 dūriai į pirštuką (maždaug tiek per visą gyvenimą su liga). Bakst. 700 insulino pompos kateterių (maždaug tiek per ketverius su puse metų). Bakst. Apie 100 gliukozės sensorių (maždaug tiek per keturiolika ligos metų, esant blogai savijautai). Bakst. Šiandien jau daugiau nei 13 metų, kai gyvenime atsirado riba PRIEŠ ir PO. Daug atimta, daug ir duota. Nors diabetikai tokie patys kaip kiti, bet mūsų dienos ir naktys truputį kitokios. Įsivaizduokite, kad žaidžiate šachmatais VISĄ PARĄ. Visą savaitę. Visą mėnesį. Ištisus trylika metų. Ir niekaip nesuprantate taisyklių. Įsivaizduokite kasdienybę, kur 1+1 ne visada lygu 2… Kiek skausmo akimirkų, kiek kartų išrėkta: „Nebenoriu, skauda, pavargau…“ Ir net akimirkai neatsitraukė.
Ar šiandien aš norėčiau atsikratyti to, dėl ko būdama pirmokė visiems norėjau pasigirti ir papasakoti? To, dėl kurio patyčios paauglystėje buvo naikinančiai skaudžios? To, dėl kurio keliuosi kas naktį? Ar norėčiau atsikratyti D, kurį ilgainiui ėmiau vadinti draugu? Bakst.
Nenorėčiau. Tačiau norėčiau kad tų dūrių būtu kiek įmanoma mažiau. Norėčiau būti sveika bent savaitę, kai į burną galėčiau dėti ne skaičius, o maistą. Kai nereikėtų pykti ant savęs jog vėl ir vėl negerai suskaičiavau, kiek vaistų susileisti. Kad nereikėtų verkti duriantis kateterio adatą… kad skaudėtų truputį mažiau.
Ir žinot, kada mažiau skauda? Kai atsiverčiu insulino pompos ar sensoriaus kateterių kainyną. Kainos tokios skaudžios, kad dūriai ima ir nublanksta. Tada užsimerkiu ir ... bakst“, – rašė ji.