Apie tai – pokalbis su Socialdemokratų partijos pirmininku Gediminu Kirkilu, politikos apžvalgininku Rimvydu Valatka ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininku Gabrieliumi Landsbergiu.
- Pone Valatka, ar Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas Jums buvo netikėtas? Galbūt kažko pasigedote?
- Prezidentės metinį pranešimą nustelbė žinia, kad Lietuvoje nebuvo jokios okupacijos. Tai paskelbė Lietuvos teismas. Man tai yra žinia, kuri užtemdo visus prezidentės ir anksčiau buvusių prezidentų pranešimus. O teisėjai priklauso būtent prezidentės įtakos sferai. Baisesnio dalyko, negu teiginiai, kad Lietuvoje nebuvo okupacijos, negalima įsivaizduoti.
- Ar yra tokia formuluotė teismo sprendime?
- G. Landsbergis: Šis sprendimas yra puikus įrankis propagandai. Neabejoju, kad Rusija tai išnaudos saviems tikslams ir sakys, kad pagaliau Lietuva susiprato ir netgi jos teismas pripažino, kad teiginiai apie Lietuvos okupaciją yra netiesa. Teismas žengė labai rizikingą žingsnį, ir neaišku, kaip dabar reikės tą klausimą išspręsti tiems patiems teismams.
- G. Kiriklas: Stengiuosi teismų sprendimų nekomentuoti, tačiau šis atvejis išties apgailėtinas ir skandalingas. Pasekmės galėtų būti liūdnos.
- Tai dar nėra galutinis sprendimas, jis gali būti skundžiamas, dar gali būti pataisymų, interpretavimų. Tačiau grįžkime prie prezidentės pranešimo.
- R. Valatka: Pranešimas yra poetiškas. Jis pats poetiškiausias iš visų, kuriuos skaitė Dalia Grybauskaitė. Tai kelia teigiamą nuostabą. Geras dalykas ir tas, kad prezidentė užsiminė apie demografijos problemas, nes tai yra Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas. Bet gaila, kad apie tai pranešime buvo užsiminta vos vienu sakiniu. Man labiausiai užkliuvo teiginiai apie Lietuvos užsienio politiką. Buvo pasakyta, kad gyvename baisiame, netaikiame pasaulyje, išvardintos šalys: Rusija, Gruzija, Ukraina, Moldova, Islamo valstybės. Bet buvo nepaminėtos Jungtinės Valstijos, Lenkija. Man iš tiesų norisi sužinoti, kas per tuos baisius metus įvyko – ar mes su sąjungininkais sutariame geriau, ar blogiau, ką daryti, kad santykiai pagerėtų? To nebuvo. Norėjosi didesnio aiškumo, ką turėtume daryti toliau. Pavyzdžiui, su kaimynine Lenkija mes turime ne tik išorinių, bet ir vidinių problemų, šioje šalyje ką tik pasikeitė prezidentas. Mano manymu, Amerikos ir Lenkijos nepaminėjimas pranešime yra klaida.
- Prezidentės pranešime išties buvo girdėti patriotiška ir pilietiška gaida, tačiau visa kita tėra spaudos apžvalga? Pone Kirkilai, koks Jums susidarė įspūdis?
- Mano nuomone, prezidentė bandė sutelkti žmones grėsmės akivaizdoje. Kalbant apie užsienio politiką, prezidentūra laikosi koncepcijos neminėti jokių konkrečių šalių. Greičiausiai yra manoma, kad, paminėjus konkrečią šalį, tarkime, Lenkiją, reikia plėstis, neapsiriboti keliais sakiniais. Toks jau pasirinktas pranešimų žanras.
- Jūs tam pritariate?
- Ne, aš laikausi kitos koncepcijos. Mūsų prezidentų metinių pranešimų žanras nėra aiškus. Kitose šalyse yra žinoma, ką prezidentas turi pasakyti, o pas mus šis žanras lyg ir laisvas. Vieną kartą galima akcentuoti vieną temą, kitą kartą – kitą. Man taip pat norėtųsi, kad prezidentas kalbėtų apie tai, už ką jis atsakingas kartu su vyriausybe – apie užsienio ir saugumo politiką.
- Pone Landsbergi, kaip Jūs vertinate prezidentės pranešimo dalį apie užsienio politiką? Ar nepasigedote aiškios vizijos? Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų prezidento pranešime mes girdime keliamas idėjas, kryptis ir vizijas. Ką manote?
- Jungtinių Valstijų prezidentas yra ir vyriausybės vadovas, todėl manau, kad lyginti Lietuvos ir JAV nereikėtų. Prezidentės pranešime aš išgirdau apie didžiausias grėsmes Lietuvai, šalies vadovė siekia, kad mes nepamirštume, kokiame pasaulyje gyvename. Galima buvo suprasti, kad politinės lyderystės prezidentė tikisi iš vyriausybės ir kartais jos pasigenda. Tai buvo bakstelėjimas pirštu, kad vyriausybė turėtų pasiūlyti, kaip mums su tomis grėsmėmis kovoti. Kita vertus, klausantis pranešimo, man susidarė įspūdis, kad baigėsi dar vienas mūsų valstybės etapas ir prasideda kitas, kai reikia nuoširdžiai atsigręžti į žmogų.
- G. Kirkilas: Nenorėčiau sutikti su ponu Landsbergiu dėl vyriausybės politinės lyderystės. Dabartinis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius yra vienas aktyviausių. Jis išreiškia aiškią poziciją, dirba išvien su prezidente, kaip ir priklauso pagal Konstituciją. Lietuva yra matoma, ypač Ukrainoje.
- R. Valatka: Jeigu norima politinės lyderystės iš vyriausybės, reikia jai suteikti įgaliojimus. Jeigu premjeras yra be įgaliojimų veikti, tai kokio lyderio iš jo galima tikėtis? Tai neįmanoma.
- G. Landsbergis: Lietuvoje premjeras turi pakankamai įgaliojimų imtis lyderystės, tačiau tenka pripažinti, kad jos pasigendame.
- R. Valatka: Pritariu. Jeigu Lietuvoje nepasiimsi to, kas priklauso pagal Konstituciją, tai niekas tau ir neduos.
- Ar šalies prezidentas metiniame pranešime turi siūlyti sprendimus, kelti naujas idėjas ar tik konstatuoti faktus? Prezidentė minėjo faktus dėl vaikų namų, senų žmonių, vaistų kainų. Bet tai visi žino. O sprendimo būdai?
- G. Landsbergis: Prezidentė neturėtų dubliuoti vyriausybės darbo. Visuomenės problemų, kurias išvardino prezidentė, tikrai nevadinčiau smulkmenomis. Šiuo metu Lietuva turi kairiųjų vyriausybę. Kairieji prieš rinkimus teigė, kad jiems svarbiausia žmogus. Taigi, prezidentė klausia – ar nuoširdžiai vykdomi prieš trejus metus duoti pažadai? Ar iš tikrųjų žmogus šiai vyriausybei svarbiausia?
- G. Kiriklas: Ponas Landsbergis vis kalba apie lyderystę. Tačiau būtent dabartinė vyriausybė ėmėsi lyderystės dėl socialinio modelio, kuriam, man regis, prezidentė nuosaikiai pritaria. Tokios reformos nesiryžo imtis nė viena vyriausybė.
- Jūs matote Algirdo Butkevičiaus lyderystę populiarinant socialinį modelį?
- G. Kirkilas: Taip. Šiuo klausimu mūsų koalicijos partneriai ir netgi socialdemokratai neturi vieningos nuomonės. Ir premjeras dėl šio modelio yra netgi stipriai angažuotas, jis tikrai ėmėsi lyderystės. Kuo baigsis šio klausimo svarstymas, sunku pasakyti, bet, mano manymu, reforma galėtų būti vykdoma.
- R. Valatka: Man Algirdas Butkevičius ir sąvoka „lyderis“ yra du vektoriai, kurie nesusikerta. Labai norėčiau, kad būtų kitaip. Jeigu yra lyderis, einame į priekį. Netgi dešinieji turėtų būti suinteresuoti dešiniųjų lyderyste, nes kitaip neišeina.
- G. Kirikilas: O kieno lyderystė buvo priimant sprendimą dėl išlaidų gynybai? Socialdemokratų partijos ir premjero. Jis sprendė, ar įmanoma realiai padidinti konservatorių nustekentą gynybos biudžetą. Tai ir buvo padaryta.
- Prezidentė linkusi manyti, kad tai jos iniciatyva?
- G. Kiriklas: Bet aš tiksliai žinau, kieno tai iniciatyva. Tiek to, nuopelnus dalinsimės vėliau.