Įdomiausia – sprogdinti mitus
Pristatydamas neseniai pasirodžiusią knygą „Staigmenos ir kiti žinomi dalykai“, į kurią Loreta Paškevičienė sudėjo pasakojimus iš televizijos laidos „Popietė su A. Čekuoliu“, publicistas teigė, kad jam įdomiausia griauti, sprogdinti mitus.
Sulaukęs klausimo, koks būtinas sugriauti mitas labiausiai paplitęs Lietuvoje, jis nurodė: „Kad esame doriausia pasaulyje ir gryniausia tauta – neduok Dieve, pamatysime einantį žydą, kiną, arba – o siaube! – negrą. Aaa!!!! Nėra lietuvio, kaip nėra anglo, vokiečio, prancūzo. Yra kalba, kuriai gali būti 50 metų, 100 metų. Lietuvių kalbai ne daugiau kaip 100 metų. Anksčiau buvo aukštaičių, žemaičių kalbos. Su Vytautu Didžiuoju mes negalėtume susikalbėti. Žinote, kad jo didžiausia malonumas buvo atiduoti žmogų alkanai meškai sudraskyti?“
Anot A. Čekuolio, mes braidome po mitus kaip vasarą po dobilieną: jie – lyg verdantis vanduo, vieną sugriauni, tuoj iššoka kitas. Pavyzdžiui, teigiama, kad Prancūzijos imperatorius Napoleonas buvo žemas, nors jo ūgis – 1,67 m – tiems laikams esą buvo vidutinis. Važiavimą dešine puse, koks galioja daugumoje Europos šalių, laikome įprastu, o anglų tradiciją važiuoti kaire puse – neįprasta, nors iš pradžių mašinos visur važinėjo būtent taip.
Komentuodamas lietuvių didžiavimąsi sena kalba žurnalistas pajuokavo, kad šis faktas teikia ne tik džiaugsmą, bet ir verčia krapštytis pakaušį: „Gramatika kokia! Arba kirčiai – žinote, kur koks kirtis ar priegaidė? Instinktyviai moki kirčiuoti iš tėvų, bet kaip paaiškinti svetimam?.. Painiau tik kinų kalboje, kur žodis iš trijų garsų gali turėti dvylika kirčio variantų: aukštyn, žemyn, per vidurį. Tai lemia žodžio reikšmę: pamotė, šiaurės vėjas, pasiutęs žmogus.“
A. Čekuolio žodžiais, naujausia jo knyga turėtų tikti visiems vyresniems nei septynerių metų žmonėms. Skaityti ją ar kitą knygą esą kur naudingiau nei žiūrėti televiziją. „Kai matome filmą ar spektaklį per televiziją, nereikia galvoti, gauname sukramtytus vaizdus. Negerai, kai vaikai daug televizijos žiūri. Turi galvoje skambėti žodžiai, reikia kurti vaizdą – tik taip smegeninė dirba. Kas tarp dviejų ausų, yra tobuliausias pasaulyje kompiuteris – ten yra 300 trilijonų jungčių. (...) Kai žiūri televiziją, panaudoji tik 20-30 jungčių. Kuo daugiau žiūri, tuo daugiau jungčių miega.“
„Mano funkcija – distiliuoti, kas tiktų lietuviams“
Žurnalistas pasakojo nuolat sulaukiantis skaitytojų klausimų, apie ką yra jo knygos. Jei žmogus rankose laiko anksčiau pasirodžiusius „Pokalbius su A. Čekuoliu“, jis paaiškina, kad tai yra jojimo ant dramblių vadovėlis. Susitikimą su skaitytojais vedęs žurnalistas Vytaras Radzevičius pajuokavo, kad antra knyga, sprendžiant iš viršelio (A. Čekuolis įamžintas lėktuvo fone Vilniaus oro uoste), turėtų būti vadovėlis lakūnams. Jei skaitytojai „klausia protingiau“, žurnalistas pasiūlo skaityti ne tai, kas užrašyta ant viršelio, kas tėra reklama, o vieną-du sakinius iš knygos – tik taip bus aišku, ar verta gaišti laiką.
„O jei rimtai klausia, kokia knygos esmė, – tai yra gyvenimo ir išminties mokykla. Bet aš esu ne išminties išradėjas, o distiliuotojas to, ką išgirdau kalbėdamas su kitais, pamačiau televizijoje ar internete. Skaitau amerikoniškus, japoniškus laikraščius anksčiau, nei jie pasiekia amerikietį ar japoną, nes viskas yra internete. Mano funkcija – distiliuoti, kas tiktų lietuviams. Tai toli gražu nėra mano vieno mintys, o tai, ką aš atkošiu iš pasaulinio informacijos lobyno. (...) Ta informacija prieinama kiekvienam, galite viską padaryti ir patys. Aš turiu uoslę, instinktą atspėti, kas bus įdomu, svarbu. Jei dabar pradėsiu šokti ir špagatą daryti, niekam nebus įdomu, nors šiaip scenoje įdomu.“
Jau 65 metus žurnalistu dirbantis A. Čekuolis šešerius metus buvo „Gimtojo krašto“ redaktorius. Tuomet jis buvo priverstas nuolat spręsti, kas yra aktualu ir įdomu, ką būtina spausdinti dabar, o kas gali palaukti.
Pasirodžius „Pokalbiams su A. Čekuoliu“ žurnalistas skeptiškai vertino naujos knygos leidimą: esą antroji užmuš pirmą. Tačiau jos pasisekimas jį privertė „išsižioti iki bambos“. Leidykla „Alma littera“ mugėje pardavė 1,7 tūkst. knygos „Staigmenos“ egzempliorių, nemažai žmonių perka ir „Pokalbius“.
Vieno skaitytojo paklaustas, ar televizijos laidą rengia ne vien dėl materialinių paskatų, žurnalistas paaiškino: „Pinigus galbūt galėčiau uždirbti lengvesniu būdu. Nelabai daug moka. Užsienyje galėčiau, valstybės tarnyboje – porą kartų buvau kalbinamas. Į vieną partiją kvietė ateiti, bet tai būtų šunuodegiavimas.“ Į klausimą, ar savo knygos nelaiko popsu, A. Čekuolis atsakė, kad popsas yra tai, kas nekelia intelekto ir nekuria vaizdų. Riba tarp popso ir rimtesnės literatūros nubrėžta ne pačiame tekste, o skaitytojo suvokime. Žurnalistas patikino, kad jo darbų žanras yra „visiškai originalus“ ir kad stengiasi, jog pigumo nebūtų.
„Skaitau, suprantu, bet nežinau, kokia kalba“
78-erių A. Čekuolis yra aplankęs apie 60 šalių. Nors daugelyje valstybių jis iki šiol nėra buvęs, bet esą dar daugiau yra tokių, kur nenorėtų nuvykti.
Paklaustas, kaip spėja rengti televizijos laidą, rašyti ir vesti ekskursijas, publicistas pajuokavo, kad dar randa laiko popiet valandą-pusantros pamiegoti. „Jei nesimėtai į dalykus, kurie nereikalingi, viską spėji. Skyrus laiko miegui, maistui, meilei ir darbui, galima daug suspėti, ypač jei kiekvieną dieną ką nors padarysi. Jei kasdien išmoksi po 10 naujų žodžių, o ne pasiteisinsi, kad šiandien oras ne toks gražus, gal rytoj, gal sekmadienį išmoksiu 70 naujų žodžių.“
A. Čekuolis teigė skaityti, kalbėti, straipsnį parašyti ar diskusijoje dalyvauti mokantis šešiomis kalbomis. Dar šešias moka tiek, kad galėtų arba susikalbėti arba susikalbėtų praleidęs svečioje šalyje porą dienų.
„Svarbiausia yra kiekvieną dieną nors ką nors išmokti. Lengviausia yra leksika, gramatika – sunku ir nuobodu. Skaitant tekstą, užsirašant ir pasižiūrint į žodyną, per dieną išmokti 10 žodžių, antra tiek pakartoti sunku ar lengva? Sunku eiti į diskoteką. Kalbų mokymasis yra geriausias vaistas nuo kvailumo“, – aiškino žurnalistas. Anot jo, geriausia, kai klausant nesuprantamo įrašo po pusvalandžio taip susinervini, kad norisi tėkšti magnetofoną į sieną.
Publicisto žodžiais, mokytis kitų kalbų padeda tai, kad jos sudaro tam tikrus krūmus: romanų, germanų, slavų, Rytų kalbų. „Rytietiškų net neliečiu rankomis“, – tikino jis. Kaip moki vieną iš romanų kalbų – italų, ispanų, rumunų, katalonų, kitą išmokti jau lengviau, o trečią esą išmoksti savaime.
A. Čekuolis prisiminė kuriozinę situaciją, į kurią pakliuvo kartą užėjęs į Rašytojų sąjungos tualetą. Vietoj tualetinio popieriaus rado tik laikraščių ir, „kaip visi kultūringi žmonės“, ėmęs skaityti. „Nustėrau – pagalvojau, kad esu šizofrenikas. Skaitau, suprantu, bet nežinau, kokia kalba“, – pasakojo žurnalistas. Bibliotekininkė jam paaiškino, kad laikraščiai buvo moldaviški – moldavų kalba primena rumunų, tik naudojama kirilica, o ne lotynų abėcėlė. Tiesa, rumuniškai A. Čekuolis irgi nemokėjo, bet suprasti padėjo kitų romanų kalbų žinios.
„Norite, dabar pat jus išmokysiu 10 tūkst. žodžių?“ – mugės lankytojams pasiūlė jis ir iškėlęs rankas paprašė garsiai skaičiuoti jo pirštus. Auditorijai garsiai suskaičiavus iki dešimties, A. Čekuolis paaiškino, kaip skamba skaičiai nuo 11 iki 20, vėliau – kitus skaičius. Taip esą išmokus maždaug 20 skirtingų žodžių galima suskaičiuoti iki 10 000.