DELFI kalbintas subkultūrų žinovas Giedrius Kiaulakis atkreipia dėmesį, kad gotai padidintos rizikos nekelia, nėra nei labiau linkę į smurtą, nei agresyvumą. Psichiatro Dainiaus Pūro teigimu, jeigu paskelbsime kryžiaus žygį paauglių subkultūroms, paauglius tik paskatinsime eiti į pogrindį ir įsilieti į labiau kontroversiškus judėjimus.
„Gotų judėjimas iš tikrųjų yra nestandartinis. Iš esmės dauguma jų ne tiek garbiną mirtį, bet linkę ją estetizuoti, susitaikyti su neišvengiamybe. Tačiau jų tarpe atsiranda ir agresyvesnių tipažų, kurie bando ir sau venas pasipjaustyti, ir panašiai. Šis reiškinys nėra vienareikšmiškas – truputį žaidimas su ugnimi“, - DELFI sakė Pilietinių iniciatyvų centro narys G. Kiaulakis.
G. Kiaulakis į gotų veiklą žiūri labiau kaip į žaidimą, jaunatvišką norą išsiskirti: juodi rūbai, juodas makiažas, karsto formos kuprinės. „Žaidimas su ugnimi pasireiškia tuo, kad atsiranda vienas kitas atmarozkas, kuris nori pabandyti kažką daugiau. Tačiau apie daugelį kultūrų taip galima pasakyti – pavyzdžiui, kompiuteriniai žaidikai šaudo šaudo pas save kompiuteryje, kol vieną dieną nusprendžia pykštelėti iš tikro“, - kalbėjo G. Kiaulakis.
Tai, kad brutalų nusikaltimą įvykdė su gotų judėjimu siejamos merginos, pašnekovas laiko atsitiktinumu. Pasak jo, taip pasielgti galėjo ir baltai dažytos mergužėlės.
„Gali būti toks sutapimas, bet iš esmės nėra taip, kad judėjime tai būtų masiškai paplitę ir kad gotai stabiliai mėsinėtųsi. Padidintos rizikos ši grupė nekelia. Iš principo jie nėra nei labiau linkę į smurtą, nei agresyvesni už, pavadinkime, normalųjį jaunimą, kuris prie ežerų peiliais mojuoja kiekvieną savaitgalį. Bet žmonėms iš sykio kyla „aha, sakėme, kad prie gero neprives grabo formos kuprinytės ir panašiai“, - sakė G. Kiaulakis.
Jo teigimu, po Šiaulių tragedijos žiniasklaida įžvelgs gotų pavojų, signalizuos, kad tokių atvejų gali būti ir daugiau, tėvams bus patarta domėtis, ką vaikai veikia internete, ar neturi per daug juodų drabužių.
Tačiau, aiškina G. Kiaulakis, kad jaunuolis priklauso subkultūrai, savaime nėra nieko bloga – tai yra hobis, ne ką blogesnis už pomėgį meškerioti.
D.Pūras: nedemonizuokime subkultūrų
„Subkultūrų nereikia per daug demonizuoti – jeigu paskelbsime kryžiaus žygį paauglių subkultūroms, man atrodo, paauglius tik paskatinsime eiti į pogrindį ir įsilieti į labiau kontroversiškus judėjimus. Labai svarbu po tokių kraupių įvykių nenuslysti į primityvius interpretavimus“, - sako vaikų ir paauglių psichiatras, Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys D. Pūras.
„Tai dabar pasmerkime „Facebook“, internetą, tėvus. Visi mes po truputį prisidedame prie susvetimėjimo tarpusavio santykiuose. Arba mes nerūpime, arba norime atsipirkti pigiu moralizavimu, ko paskutiniu metu ypač daug valstybės politikoje“, - teigė D. Pūras.
D. Pūras akcentuoja bendrą principą artimiems žmonėms, ypač tėvams, bendraujant su vaikais, paaugliais: svarbiausia, kad išliktų emocinis ryšys. „Suprantame, kad laiko nėra tiek daug, bet visgi galime jo atrasti. Paaugliai iš tikrųjų tą vertina, tik ne visada parodo. Reikia bendrauti atvirai ir be apsimetinėjimų“, - kalbėjo psichiatras.
Pasak D. Pūro, paaugliai ypač alergiški moralizavimui, tad vienintelis būdas – bendrauti be apsimetinėjimo, atvirai, palikti galimybę būti išklausytiems. Pašnekovas atkreipia dėmesį į kraštutinumus. Vienas jų – abejingumas, nesidomėjimas, ką vaikai veikia, kitas – per didelė, įkyri priežiūra, smulkmeniškumas, kai paaugliams ima atrodyti, jog su jais elgiamasi kaip su mažais vaikais.
„Menas laviruoti tarp leidimo paaugliui turėti privatumo – juk paauglys turi teisę turėti draugus ir pats juos pasirinkti, turi teisę pasirinkti subkultūrą, jei ji nėra už įstatymo ribų. Tai yra demokratijos iškovojimai, tik dabar kyla pavojus pradėti juos demonizuoti – sakyti „vat, prie ko priveda laisvė“, - apgailestavo D. Pūras.
Jo teigimu, visuomenės ir tėvų dialogas su paaugliais visada sudėtingas, tačiau jis turi būti pagrįstas abipusiu pasitikėjimu, pagarba. Svarbu nepražiopsoti lemiamo momento ir neprarasti emocinio ryšio.
Gotai: juoda spalva, blyški veido oda, raudonos lūpos
Gotų judėjimas atsirado 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių sandūroje Anglijoje. Paprastai jis kildinamas iš pankų. Gotai atmetė pankų nihilizmą. Kaip ir daugeliu atvejų, svarbiausią vaidmenį vaidino
muzika. Judėjimo pradininkais laikoma grupė „Bauhaus“, 9-ojo deš. viduryje susiformavo
klasikiniu vadinamas gotikinio roko stilius.
Kaip teigiama 2003 m. Pilietinių iniciatyvų centro išleistoje studijoje „Jaunimo kultūra“, gotų judėjimas yra visų pirma estetinis, todėl išvaizdai skiriamas išskirtinis dėmesys.
Yra keletas rengimosi ir puošybos stilių. Vampyriško stiliaus atstovai rengiasi juodais ilgais švarkais, apsiaustais, stengiamasi išlaikyti blyškią veido odą. Merginos vilki ilgomis suknelėmis, dažosi ryškiai raudonais lūpų dažais.
Viduramžių arba renesanso stilius imituoja praeities drabužius, tačiau populiariausias klasikinis gotikinis stilius. Šio stiliaus drabužiai juodi, dažnai odiniai. Nešiojami ilgi lietpalčiai, skrybėlės, kaubojiški batai.
Gotų šukuosenos įvairios - nuo paprastų ilgų plaukų iki pankiškų skiauterių. Puošiamasi įvairiais aksesuarais. Kartais maišomi vyriški ir moteriški drabužiai, sukuriant įspūdį, kad būtybė yra neaiškios lyties.
Dėmesį mirčiai ir tamsiajai gyvenimo pusei galima išskirti kaip gotus vienijantį faktorių. Teigiama, kad mirtis yra natūralus gyvenimo tęsinys. Joje bandoma ieškoti grožio. Kaip rašoma studijoje, tai dar nereiškia, jog mirtis šlovinama.
Nors įvairios religijos daro įtaką gotų judėjimui, dauguma jų atstovų savęs nė prie vieno tikėjimo nepriskiria ir gali būti laikomi agnostikais. Vis tik senovės religijos tarp gotų sulaukia daugiau simpatijų nei šiuolaikinės.
Pasak minėtos studijos, Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu atsirado keletas grupių, grojančių gotikinį roką, bet nesusiformavo atskira leidybos sistema, nepriklausoma spauda. 2003 m. Vilniuje įvyko pirmas gotikinis festivalis „Kunigunda lunar feast“.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje gali būti apie kelis šimtus gotų. Leidinyje prognozuojama, kad ateityje mūsų šalyje gotų judėjimas populiarės.