Kaltinimai girtavimu ir vaiko nepriežiūra, kreivi kaimynų žvilgsniai. Galiausiai baimė grįžti namo, pasikviesti svečių ar garsiau kostelėti savo bute. Ir viskas tik dėl to, kad viena kaimynė daugiabutyje nori kapų ramybės.
Šeima – po didinamuoju stiklu
„Buvome paversti tikrais nusikaltėliais. Skambindavo įvairios instancijos, policijos pareigūnai, kurie sakydavo gavę skundą, kad mūsų vaikas neprižiūrėtas auga. Baisu būdavo ir atsiliepti – pamatydavau telefono ekrane nežinomą numerį ir iš karto imdavo širdis pašėlusiai plakti, rankos net drebėdavo“.
Štai tokią istoriją mums papasakojo kėdainietė Raminta (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – red. past.).
Po Kėdainius sukrėtusios tragedijos, kai daugelis ėmė reikalauti rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų galvų, ši jauna moteris nusprendė stoti jų pusėn.
Raminta pasakoja, kad kaimynė skundus rašė visiems, kam tik galėjo. Pradėjusi nuo apylinkės įgaliotinio, ji prisikasė ir iki savivaldybės skyrių.
Iš arti mačiusi, kiek pastangų specialistės dėjo tam, kad būtų ištirti melagingi kaimynės skundai, Raminta tikina – negalima kaltinti skyriaus darbuotojų. Ydinga darbo metodika ir sukurta sistema varžo ne tik jas, bet ir policijos pareigūnus, socialinius darbuotojus. O nelaimės atveju kalčiausiais paverčiami tie, kurie buvo arčiausiai.
Kaimynei trukdė kūdikis
Raminta pasakoja nusprendusi netylėti, nes pati yra susidūrusi su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistėmis. Tiesa, visai ne dėl to, kad jos šeima būtų problemiška, vargingai gyventų ar grimztų į priklausomybės liūną. Priešingai – ji ir vyras dirba gerus darbus, abu neturi žalingų įpročių, augina sūnelį, namuose laiko dar ir šunį.
Tiesiog šeimai nepasisekė tik dėl vieno, kad šalia gyvena skundus įvairioms institucijoms rašyti labai mėgstanti kaimynė, kuriai daugiabutyje reikėjo mirtinos tylos. Moteris pasakoja, kad skundai buvo rašomi nuo tada, kai jos sūnelis dar nebuvo sulaukęs nė vienerių metų.
„Mūsų pirmasis susidūrimas su Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojomis buvo tuomet, kai sūnui buvo vos 7 mėnesiai. Tai ką tokio amžiaus kūdikis gali padaryti? Jis dar tik mokėsi vaikščioti. Bet jau tada kažkodėl kaimynei jis trukdė. Sakydavo šioji, kad vaikas triukšmauja, kad neva aš vaiko neprižiūriu. Mano sūnelis skardžiabalsis. Na septynių mėnesių vaikui ir dantys dygsta, ar suserga, sukarščiuoja, tai ir naktį nemiega, verkia, na visko būdavo. Bet juk tai normalu, juk jis kūdikis dar tebuvo.
Arba būdavo vėliau jau, vakare, paguldžius vaiką miegoti, jis užsinori į tualetą. Na kaip ir vaikas – nudarda iki tualeto, bėgte nulekia tiesiog. Po pusės valandos jau policija į duris beldžiasi, sako, kad mes triukšmaujam. Pasikviečiam pareigūnus į namus, jie apsižiūri ir išeina. Vėliau būdavo taip, kad atvažiuoja ekipažas, pastovi prie durų, paklauso, mato, kad triukšmo nėra, ir išvažiuoja.
Tačiau kitą dieną visi kaimynai jau ūžia: „Va, pas juos vėl policija buvo atvažiavusi“. Pati skundus rašiusi kaimynė taip pat su mumis niekada nekalbėjo normaliai, visi pokalbiai baigdavosi rėkimu ir grasinimais“, – pasakojo moteris.
Raminta tikino su kaimyne bandžiusi kalbėtis gražiuoju, sakyti, kad namuose auga mažas vaikas ir natūralu, triukšmo jis sukelia daugiau nei ramiai gyvenantis pensinio amžiaus žmogus. Tačiau kaimynei tai esą nebuvo argumentas – jos pačios dukra buvo rami, tad ji nesuprato, kaip vaikas gali būti kitoks.
„Kaimynė rašydavo, esą vaikas vienas kieme paliktas būna, neprižiūrimas. Na, jeigu mano vaikui treji metai, kodėl jis negali su kaimynų vaikais lauke, po langais, smėlio dėžėje žaisti? Vyrai vasarą buvo susirinkę, sumeistravo vaikams sūpynes, karstykles – tai negi aš turiu dabar kaip viščiuką tą vaiką ganyti? Jis gali ir vienas kieme pažaisti, aš juk žinau, kur jis, ką veikia, matau juk.
Bet kaimynė vaikų teisėms nupasakojo viską taip tarsi mes su vyru lauke alų iš bambalių kas vakarą geriam, vaikas nevalgęs, neaprengtas, neprižiūrėtas kieme vienas sėdi... Tai jos iš karto ir reaguoja“, – kalbėjo Raminta.
Šokdino policiją
Kaimynė pirmiausiai šeimą skundė seniūnijos įgaliotiniui. Šis kvietėsi sutuoktinius pokalbiui, nors ir matė, kad šeima visiškai normali, neturi žalingų įpročių. Tačiau nesugyvenamo charakterio kaimynė tikino, esą tėvai nuolat girtauja, naktimis triukšmauja. Pareigūnas negalėjo į tokius skundus nereaguoti.
Raminta pasakoja, kad visgi po keleto melagingų skundų įgaliotinis galiausiai suvokė, kokia situacija yra iš tiesų. Kai šis ėmė nebekreipti dėmesio į tulžingos kaimynės kalbas, ji pakeitė taktiką, ėmė skambinti bendruoju pagalbos numeriu. Į iškvietimą vykstantys pareigūnai juo labiau negalėjo žinoti, ar šeima išties probleminė. Be to, kas kartą į iškvietimą atvažiuodavo vis kitas policijos pareigūnų ekipažas.
„Gaila, kad dabar naikinamos seniūnijų įgaliotinių pareigybės. Įgaliotiniai tikrai žinodavo kiekvienos šeimos situaciją. O policijos patruliai tikrai negali žinoti kiekvienos probleminės šeimos.
Policijos ekipažas atvažiuodavo pagal tos kaimynės iškvietimą, pastovėdavo prie durų, pamatydavo, kad triukšmo nėra ir išvažiuodavo. Niekada vidun nesiverždavo.
Tai toji kaimynė ėmė rašyti skundus seniūnijai. Seniūnijos darbuotojos bendravo su manimi, su kaimynais, pamatė, kad skundai tikrai be pagrindo parašyti, ir pateikdavo kaimynei atsakymą, kad nieko blogo mūsų šeimoje nėra“, – kalbėjo Raminta.
Po skundo parašymo būdavo ramus laikotarpis, tačiau, kaip moteris sako, matyt, mėnulio fazė lemdavo – po kurio laiko kaimynė vėl rašydavo naują skundą.
Po keleto raštų seniūnijai Ramintos kaimynė ėmė minti ir Kėdainių rajono savivaldybės slenkstį.
„Ji kreipėsi ir į savivaldybės Teisės ir viešosios tvarkos skyrių, į policijos nepilnamečių inspektorę. Dėl auginamo mūsų šuns rašė skundą veterinarijos tarnybai, dėl vaiko nepriežiūros – į Vaiko teisių apsaugos skyrių. Kurpė raštus ir juos siuntė visur, kur tik įmanoma. Trejus metus šita mūsų kova tęsėsi, gyvenome nuolatinėje įtampoje. Buvo laikas, kai viena be vyro namo bijodavau grįžti. Per tuos metus net pražilau“, – prisiminimais dalinosi jauna moteris.
Gina puolamas darbuotojas
Raminta įsitikinusi – nepaisant to, jog savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės gavo visą medžiagą iš apylinkės policijos įgaliotinio, iš pačios seniūnijos socialinių darbuotojų, jos vis tiek atliko ir savo tyrimą. Nepaisė kitų instancijų atsiliepimų – mat buvo gavusios kaimynės skundą, kad vaikas auga neprižiūrėtas.
„Tos moterys tikrai nuoširdžiai dirbo. Pirmiausia aš sulaukiau jų skambučio – iš anksto neįspėjusios atvažiavo prie mano namų, tačiau tuo metu buvau darbe. Tada mes kalbėjomės telefonu, o buvo jau apie pusę penkių vakaro. Kalbėjomės beveik dvi valandas. Jos klausinėjo manęs įvairių dalykų, klausimus vis kartodavo – nežinau, gal tokia jų taktika buvo. Apklausė visus kaimynus.
Tos moterys gaišo laiką. Visos įmanomos tarnybos buvo sukeltos ant kojų, dirbo ir policijos pareigūnai. Vietoje to, kad galbūt kažkam tuo metu tikrai reikėjo pagalbos. Aš turėjau jiems trejus metus įrodinėti, kad vaiku rūpinuosi, kad mes esame normali šeima, kad mano vaikas pavalgęs, prižiūrėtas ir laimingas. Tuo tarpu probleminėms šeimoms lieka mažiau laiko.
Tos moterys tikrai dirba savo darbą. Žmonės galvoja, kad jos sėdi ir kavą geria – ne. Jos nuolat išvažiavusios, nuolat iškvietimuose, tikrai neturi kada kavos gerti. Vien dėl mano įvykio – su kiek žmonių joms teko susitikti, iš kiek instancijų raštus ir pažymas gauti, kiek kartų su kaimynais, su mumis kalbėtis. Kiek darbo socialinėms darbuotojoms, policijos pareigūnams, galų gale darželio auklytėms buvo. Ir dėl ko? Dėl nieko. Dėl to, kad kaimynę mėnulio fazės per stipriai veikia“, – kalbėjo Raminta.
Moteris pripažįsta – tarnyboms nelieka nieko kita, kaip tik reaguoti į skundus, net ir tada, kai šie būna iš piršto laužti. Tačiau jeigu jos mato, kad suaugusieji nori bendradarbiauti, jos stengiasi padėti, o ne tik rūpinasi, kad būtų tvarkingi popieriai.
„Jos labai geranoriškos. Žinoma, ir aš buvau geranoriška, bendradarbiavau. Kur kvietė, ten ėjau, kviečiausi pas save, kalbėjome daug kartų. Jos matė, kad aš nusiteikusi įrodyti, jog viskas mūsų šeimoje gerai. Ir jos tikrai elgėsi labai geranoriškai.
Kadangi aš dirbu kitoje seniūnijoje, tai net ir tos kitos seniūnijos socialinės darbuotojos man padėjo, nors joms tai daryti neprivalu. Jos dėl manęs gaišo savo laiką, bandė patarti, padėti. Kaip galima sakyti, kad tie žmonės prastai dirba? Žinoma, visokių jų būna, bet kiek aš pati susidūriau, galiu nuoširdžiai pasakyti – jos dirba darbą iš didžiosios raidės“, – tikino moteris.