Su draugu jie išgirdo du sprogimus. „Nesupratom, kas. Pasigirdo sirenos. Galvojom, kad manevrai. Bet kai grįžom ryte namo, mano draugui, kuris buvo ugniagesys, pasakė, kad atominė sprogo ir paėmė jį į tarnybą“, – praėjus trisdešimčiai metų po avarijos prisimena Teremcy kaime gyvenantis Vasilijus.
Pasak jo, gerai tada Pripetės upėje karšiai kibo. „O po avarijos uždraudė zonoje žvejot. Sau kažkiek pasigauti žuvies galima, bet tik tiek“, – sakė žvejys.
Kai lankėmės Teremcy, jis kątik buvo atšventęs 60-metį. Iš pažiūros tvirtas, stiprus vyras, tačiau „kaulai stipriai skauda, kojos skauda, duoda sveikata apie save žinoti su metais“.
Kaip DELFI pasakojo vietiniai, jis čia pagrindinis pagalbininkas. Anot paties Vasilijaus Antipovičiaus, nes pats jauniausias.
„Černobylio zonoje buvęs ir mus aplankęs žurnalistas iš Slovakijos padovanojo pinigų motoblokui, tai aš kaimynams dabar juo daržus ariu. Malkų taip pat senukams reikia atvežti. Kiek galiu, padedu – močiutės po 90 metų, senos, tad tikrai be pagalbos neišsiverstų“, – sakė nuo 1989 m. Černobylio apsaugos zonoje gyvenantis Vasilijus, kurio gimtasis Leliovas niekada nebebus žmonių namai. Dešimties kilometrų apsaugos zonoje galima lankytis tik su specialiais leidimais. Po avarijos atominėje elektrinėje ši teritorija buvo labiausiai užteršta.
Likimo ironija
DELFI primena, jog Černobylio avarijos 30-osios metinės paminėtos balandžio 26 dieną. Tai buvo proga pasidalinti ne tik avariją likvidavusių žmonių prisiminimais, bet ir iš šiandienos perspektyvos įvertinti avarijos priežastis.
Kaip komentavo Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) specialsitai, 1986 m. balandžio 25 d. Černobylio AE 4-ąjį energijos bloką rengtasi sustabdyti planuotam remontui ir techninei priežiūrai. Likimo ironija, remonto metu kaip tik ir buvo planuota diegti saugos gerinimo priemones, kurios greičiausiai būtų padėjusios visiškai išvengti avarijos.
Reaktoriaus stabdymo metu planuota atlikti bandymus su energijos bloko turbogeneratoriumi ir patikrinti, ar visiško išorinio elektros energijos tiekimo praradimo bei maksimalios projektinės avarijos atveju, jis atitiks atominės elektrinės projekte numatytas prielaidas.
Pasirengimas energijos bloko sustabdymui buvo komplikuotas ir įvairūs nesklandumai lėmė tai, kad numatytų bandymų metu energijos bloko reaktorius veikė labai neįprastu, o kaip vėliau paaiškėjo – ir pavojingu režimu.
Iškart po to, kai atominės elektrinės darbuotojas paspaudė avarinio stabdymo mygtuką, balandžio 26 dieną 1 valandą 23 minutės 40 sekundžių, įvyko vandens garų sukeltas sprogimas, kuris išgriovė reaktoriaus ir energijos bloko konstrukcijas, išsviedė dalį radioaktyvių reaktoriaus šerdį sudarančių medžiagų – branduolinio kuro fragmentų, apšvitinto grafito, kitų elementų – į aplinką, ir sukėlė didžiulius gaisrus atominės elektrinės teritorijoje.
Sprogimas buvo toks galingas, kad nuvožė viršutinę reaktoriaus įrenginio plokštę, svėrusią 2000 tonų, o apatinė konstrukcija nusileido 4 metrus. Radionuklidų išmetimas į aplinką tęsėsi ir po sprogimo. Išmetimai žymiai sumažėjo tik gegužės 6 dieną, kai pavyko užgesinti įsiliepsnojusį grafitą. Ši medžiaga RBMK tipo reaktoriuose naudojama kaip neutronų lėtiklis.
Grafito reaktoriuje buvo apie 1700 tonų. Iš viso didelis radionuklidų išmetimas po avarijos vyko apie 20 dienų.
Kas iš tiesų sukėlė sprogimą
Nepaisant pasirodančių daugiau ar mažiau įtikinamų „sąmokslo teorijų“, pagrindines avarijos priežastis Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos (VATESI) specialistai vadina aiškiomis ir gerai ištirtomis. Iki galo neišsiaiškinti tik kai kurie neesminiai aspektai.
Techniniu požiūriu avariją sukėlė į reaktoriaus šerdies gilumą judantys valdymo ir apsaugos strypai, kurie turėjo nuslopinti grandininę branduolinę reakciją. Kaip paaiškėjo, tokios konstrukcijos valdymo ir apsaugos strypai (tuo metu naudojami visuose RBMK tipo reaktoriuose), esant tam tikroms reaktoriaus šerdies būsenoms, branduolinę reakciją galėjo ne iškart slopinti, bet iš pradžių ją paspartinti, ir tik po to kelių sekundžių pradėti slopinti.
Būtent tokia situacija susidarė Černobylio AE 4-ojo energijos bloko reaktoriuje tą lemtingą naktį. Negana to, energijos išsiskyrimas apatinėje reaktoriaus šerdies dalyje dar labiau padidėjo dėl staiga pasikeitusio garo bei vandens santykio. Bendra reaktoriaus galia padidėjo iki lygio, apie 100 kartų viršijusio reaktoriaus nominalią galią.
Tuo metu naudotų valdymo ir apsaugos strypų neatitikimas saugos standartams buvo gerai žinomas. Paleidžiant Ignalinos AE pirmąjį bloką jis buvo dokumentuotas. Apie tai iš karto informuotas ir pagrindinis RBMK tipo reaktorių projektuotojas.
Populiarino versiją, neva kalti elektrinės darbuotojai
Per 2.5 metų buvo teikta pasiūlymų, kaip pagerinti strypų konstrukciją, tačiau oponentai tam prieštaravo, neva, tokios reaktoriaus būsenos, kai valdymo ir apsaugos strypai gali padidinti galią yra labai retos, ir dėl to tai nėra esminis RBMK reaktorių trūkumas.
Toks požiūris vyravo ir analizuojant avarijos Černobylio AE priežastis. Nepaisant aiškių konstrukcinių trūkumų buvo stengiamasi išpopuliarinti avarijos versiją, pagal kurią dėl avarijos yra kalti tiktai atominės elektrinės darbuotojai, nesilaikę eksploatavimo instrukcijų ir darbų programos.
VATESI specialsitai neteigia, kad dėl avarijos nebuvo atominės elektrinės darbuotojų kaltės. Tačiau šiandien yra aišku, kad pavojingi reaktoriaus veikimo režimai, galėję sukelti tokią avariją, buvo galimi net griežtai vadovaujantis reaktoriaus eksploatavimo instrukcijomis. O svarbiausia, kad apie tokį režimą eksploatuojantys darbuotojai galėjo visiškai nieko nežinoti.
Žmogiškasis veiksnys ir konstrukciniai trūkumai nebuvo vienintelės Černobylio avarijos priežastys. Didelę reikšmę turėjo išties menkas valstybinės branduolinės saugos priežiūros institucijos vaidmuo. Branduolinės saugos priežiūros institucija neturėjo nei pakankamai teisinių galių, nei išteklių, būtinų branduolinės saugos priežiūros vykdymui.
Sovietų Sąjungos valdžia nesugebėjo suprasti valstybinės branduolinės saugos priežiūros principų bei poreikio, todėl branduolinės saugos priežiūros institucijose nebuvo pakankamai aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Jie neturėjo tinkamos mokslinės-techninės paramos.
Buvo menkai prižiūrima, kaip rengiami atominės elektrinės darbuotojai, nebuvo sisteminės rangovinių organizacijų kontrolės, pasyviai nagrinėtos incidentų branduoliniuose objektuose priežastys bei įdiegiamos saugą gerinančios priemonės ir t. t.
Prie avarijos priežasčių VATESI priskiria ir žemą saugos kultūros lygį, kuris buvo toleruojamas projektuojant, statant ir eksploatuojant branduolinius objektus. Normatyvų ir instrukcijų pažeidimai dažnai būdavo įprasta praktika.