Nesugalvotas šauktinio dienoraštis: kaip praradau nekaltybę

Gyvenimas – labai jau nepastovus dalykas. Ypač – kariuomenėje. Štai vos pradėjus naują darbo savaitę nuėjome su kolegomis pasiimti sau priskirtų kulkosvaidžių.

Rimtas ginklas. Sveria 12 kilogramų, taškosi 7,62 kalibro kulkomis ir priešus šienauja eilėmis (su sąlyga, kad priešai gražiai išsirikiavę).

Ir jau su kulkosvaidžiu susipažinus, apčiupinėjus ir visai pamėgus, net ginklo saugumo patikrinimą išmokus padaryti ir mintyse jau suteikus jam (tiksliau, jai) garbingą Brunhildos vardą, atėjo komanda „iš viršaus“: Neverauskai, susirink savo daiktus, nuo šiol būsi nebe kulkosvaidininko padėjėjas, o vyr. šaulys.

Neslėpsiu, nudžiugino toks vadų sprendimas. Ne tik mane, bet ir kai kuriuos skyriaus draugus.

Ir dėl šio sprendimo pasikeitė ateinančių trijų savaičių planai: specialisto rengimas vyks ne Pabradės poligone, o tame pačiame jau pamėgtame Alytuje. Savaime suprantama, keičiasi ir mokymo programa. Pagal planą – kas antrą dieną šaudymo pratybos. Kiekvieną savaitgalį – namo. Valio!

Tiesa, pirmadienis ir antradienis „atsišaukė“ – viena diena buvo skirta administraciniams reikalams tvarkyti dėl naujos užsiėmimų tvarkos ir naujų instruktorių atvykimo, o antradienis šiaip buvo ne darbo diena, tai kai kurie mūsų šiek tiek panuobodžiavo, kai kurie užsiėmė sportiniais žaidimais, o kai kurie atstovavo batalionui Nepriklausomybės dienos minėjimo iškilmėse, o ypatingai nusipelnę apskritai gavo laisvą dieną Trečiadienį šaudyti mokėmės teoriškai. O ketvirtadienį... Ketvirtadienį galų gale praradau nekaltybę su Angelina. (skaitantiems dienoraštį pirmą kartą – taip pavadinau savo ginklą G-36).

Mano pirmas kartas

Iš tos euforijos, kad teks šaudyti tikrais koviniais šoviniais, į šaudyklą lėkiau kaip ant sparnų. Žinoma, rikiuotėje, kartu su visais, bet net nejausdamas visai nemenko man nešti patikėto maždaug dešimčiai žmonių skirtų šovinių svorio.

Ir dar iš tos pačios euforijos visai pamiršau paprašyti vadų leisti pasiimti savo telefoną filmavimui bei fotografavimui... Tai teko prašyti pagalbos filmuojant pirmas šaudybos pratybas – ačiū skyriaus vadui. Vėliau filmuojant šaudymo pratybas padėjo ir būrio vadas.

Tai štai... pirmai pradžiai gavome po 40 šovinių. Šaudymo atstumas – tik 25 metrai. Ginklai dar „neprišaudyti“, nesureguliuoti konkretaus šaulio akiai, todėl šaudymo tikslumas buvo matuojamas ne taikinio taškais, o sklaida – atstumu tarp labiausiai nutolusių taikinio kliudymo taškų. Šaudėme iš keturių pozicijų – gulint, sėdint be atramos, pritūpus (arba priklaupus, pasirinktinai) ir stovint. Pirmi penki šūviai iš visų pozicijų – pasibandymui, kiti – įskaitiniai.

Prieš šaudymą išklausėme ilgą instrukcijų rinkinį kaip elgtis, kad niekas nebūtų sužalotas. Kad nebūtų tokių pokštų, kaip ne ta kryptimi paleistas šūvis, ne į tą pusę nukreiptas ginklas, nuo šaudymo garso nebūtų sužalota klausa, o išmetamos tūtos nesužalotų akių (pastariesiems tikslams kariuomenė išdavė specialius ausų kištukus ir akinius). Nes saugumas – pats svarbiausias prioritetas.

Ir tada, nuėjus į šaudymo pozicijas, išgirdome: „Gulimą padėtį užimk. Į viršutinį kairį taikinį penki pavieniai šūviai – ugnis!“.

Oooo kaip spurdėjo širdutė prieš pirmą kartą. Kuičiausi, ieškojau kaip įsipatoginti, kad seržantai vėliau per dantį netrauktų ir žvairiu nevadintų. Ir tada... Bum! Bum! Bum! Bum! Bum! (mėgstantiems papriekabiauti – taip, kvėpavimo kontrolė buvo, bet, kaip paaiškėjo vėliau – nuleistuko kontrolę būtina tobulinti). Paskui tą patį teko pakartoti iš visų padėčių. Ir „prasukti“ dar vieną šaudymo ratą įskaitai.

Nei garso, nei atatrankos tikrame šaudyme net lyginti negalima su tuo, kas vyko lazerinėje šaudykloje Rukloje. Daug garsiau. Ginklo vamzdis gerokai stipriau lekia į šoną (arba į viršų, priklausomai nuo to, kokia pozicija ir koks ginklo įsirėmimas). Ir šiek tiek stipriau remiasi į petį.

Ir panašu, kad šaudymas buvo visai sėkmingas – grįžus po pratybų tiems, kurie „netilpo“ į nustatytus maksimalios sklaidos rėmus, teko į šaudyklą važiuoti dar kartą. Net nusivyliau, kad į tą grupę nepatekau. Bet kita vertus džiugu – testas išlaikytas iš pirmo karto. Žiauriai smagu.

Ir šie 40 šūvių – tai tik pati pradžia: per visą trijų savaičių trukmės specialisto rengimo kursą turėtume išpliekti dar dešimtkart tiek šūvių į taikinius skirtingu nuotoliu. O per visą tarnybos laiką, sako, iššausime net kelis tūkstančius kartų, kad esant būtinybei nežiūrėtume į ginklus kaip į avinas į naujus vartus, o iškart griebtume ir tiksliai, aiškiai atliktume kariui skirtą užduotį: bet kokiam be kvietimo į mūsų šalį koją įkišusiam šmikiui įtaisyti skylutę tarpuakyje iš 300 metrų atstumo.

Bet šaudymas – ne vien malonumas. Sakoma, jei jau mėgsti važinėtis rogutėmis, tai teks pamėgti ir tas rogutes tampyti. Tai taip ir su ginklais: nori šaudyti – susitaikyk su mintimi, kad po to teks ardyti ir valyti. Taip pat pirma tokia patirtis. Po to iš nepatyrimo (ir dėl nenaujos, sugadintos tepalinės) gerą pusdienį visas smirdėjau tepalais. Pasirodo, buvęs mano ginklo naudotojas buvo „patobulinęs“ tepalinę ir nupjovęs jos dangtelio viršūnėlę, taip pritaikant ją greitam panaudojimui. Tik niekas neįspėjo, kad tokioje tepalinėje vienu metu galima laikyti vos kelis lašus tepalo. Ir nešioti ginklų valymo rinkinį tik nukreipus tepalinę viršun. Taigi, smirdėjau tepalais, bet vis tiek buvau išsišiepęs.

Futbolas

Išsišiepęs tą savaitę buvau ne tik aš. Vasario 15 d. Birutės ulonų batalione vyko nedidukas salės futbolo turnyriukas, kuriame dalyvavo KASP rinktinė, Alytaus policija, ulonai „profai“ ir mūsų, nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos (NPPKT) karių, komandos.

Emocijos ir sportinis pyktis turnyre, sako, per kraštus liejosi (pats rungtynių nestebėjau, bet dalyvių pasakojimų prisiklausiau daugybę). O galutinis turnyro rezultatas buvo toks, kokio nesitikėjo niekas: turnyro laurus nuskynė ne kas kitas, o būtent mūsų kuopos vyrukai, kurie už tokį pasiekimą buvo paskatinti viena laisva diena – vasario 16 d. futbolininkai buvo išleisti už dalinio teritorijos.

Maža to, du mūsų kuopos vyrukai buvo pakviesti žaisti ir bataliono rinktinėje. Ir gėdos mūsų kuopai jie tikrai nedaro – įvarčius muša ne vienetais, o dešimtimis. L. Messi iš jų pasimokyti galėtų!

Berniukiški žaidimai

Vėlesnę savaitę tapo sunku suskaičiuoti, kiek kartų teko girdėti tokią komandą: penkis pavienius šūvius į savo taikinius – ugnis! Šaudėme dieną, šaudėme naktį, šaudėme gulomis, stovėdami, tupėdami ir sėdėdami, su priedanga ir be priedangos, iš apkaso, su dujokaukėmis. Ir 25, ir 100, ir 200, ir net 300 metrų atstumu.

Kiek tokia pramoga kainuotų šaudykloje? Saugos tarnybos savo šaudyklose siūlo galimybę pašaudyti, bet tik ne didesniu nei 25 metrų atstumu ir tik pistoletais arba lygiavamzdžiais šautuvais. Šovinys po eurą, instruktorius ne mažiau nei po 3 eurus valandai, ginklo nuoma antra tiek... Tai galima nusimatyti, kad už pašaudymą su apribojimais per valandą tektų pakloti kokius 100 eurų.

O mes kas antrą dieną iššaudydavome dešimtis šovinių su šiuolaikiškais graižtviniais automatiniais šautuvais, prie kiekvieno stovėdavo instruktorius, kuris nurodydavo taikymosi ir šaudymo klaidas ir taškėme kulkas privačioms šaudykloms neįsivaizduojamais atstumais. Ir ne tik kad nereikėjo už tai sumokėti, bet mums patiems už tai mokama! Žinoma, iš mūsų pačių, mokesčių mokėtojų kišenių, bet juk saugumas Maslovo poreikių piramidėje pagal svarbą yra antroje vietoje po fiziologinių poreikių. Mokėčiau ir daugiau mokesčių, jei žinočiau, kad tai reikš, jog priešai tikrai nesiryš tikrinti mūsų kariuomenės pajėgumo.

Taigi bendras pastarųjų dviejų savaičių – šaulio specializacijos rengimo kurso pradžios – rezultatas yra apie 200 šūvių, berods visi šaudymo pratimai išlaikyti (kiekvienas šaudymo pratimas turi minimalią pataikymų arba šūvių sklaidos ribą, kurios nepasiekus pratimas neįskaitomas, o nuo įskaitytų pratimų kiekio dalinai priklauso dydis išmokos, kurią kariai gaus 9 mėnesių trukmės tarnybos pabaigoje), gerėjantys šaudymo įgūdžiai ir labai smagus jausmas širdyje.

Šaudėme kas antrą dieną (kuopos šauliai padalinti į dvi grupes – viena visą dieną šaudo, kita visą dieną mokosi teorijos ar kitų šauliui reikalingų įgūdžių, o kitą dieną apsikeičia vietomis). Tai šaudymo dienos buvo fantastiškai smagios ir lengvos. O tos kitos... kitos reikalingos tam, kad šaulys mūšio lauke išgyventų ir sugebėtų priešui parodyti, ką išmoko šaudykloje – mokėmės kaip elgtis patekus į priešo pasalą, kaip judėti poromis. Bet sunkiausias – judėjimo su ginklu pratimas.

Ropoji su ginklu rankoje „beždžionės“ metodu, nukreipęs ginklą į priekį, su amunicijos diržu, su šalmu ant galvos ir galvoji: o kaip gi visiškai netreniruoti, dar vaikščioti nemokantys kūdikiai sugeba milžinišku greičiu po namus keturiomis ropoti? Kur prapuolė tie kūdikiški sugebėjimai? Nes, patikėkite, beždžionės ropojimas – kaip reta bjaurus užsiėmimas. Ypač kai tai reikia daryti ant šlapios žemės. Ne ką mažesnio bjaurumo yra ir šliaužimas, laikantis tų pačių reikalavimų – ginklas visada rankoje ir nukreiptas į priekį, kad per sekundę būtų galima nusitaikyti ir šauti. O dar kai į komplektą įtrauki vadą, kuris sąmoningai kelia stresą ir iki galimybių ribos save išsėmusiam kariui garsiai šaukia „greičiau, greičiau“, o vos pabaigus tą maždaug 20 metrų distanciją (jau ir tiek šliaužimo ir ropojimo su pilna atakos ekipuote kol kas dar tam fiziškai nepasiruošusiam žmogui – per akis) pagriebia už liemenės ir rėkia į veidą: „Kiek bus 7 x 6?“... Vėliau vadas paaiškino, kad sugebėjimas aiškiai mąstyti net ir visiškai išsekus – itin svarbi kario savybė, galinti reikšti skirtumą tarp gyvybės ir mirties.

Visos šios alinančios pratybos yra savisaugos diktuojama būtinybė: kiekvienas karys turi sugebėti iki minimumo sumažinti savo siluetą, kad priešui būtų kuo sunkiau jį pamatyti ar į jį pataikyti, maksimaliai greitai nukakti iki priešo ir taiklia, efektyvia ugnimi jį sunaikinti. Antraip kario giminėms teks jo nuotrauką padabinti juoda juostele ir pakabinti ant sienos atminimui.

O jau kaip mes visi atrodėme po tų šliaužiojimų, ropojimų ir judėjimų poromis lakstant šuorais... šlapi iki paskutinio siūlo galo (iš vidaus – nuo prakaito, iš išorės – nuo tirpstančio sniego, ant kurio teko griūti ir šliaužti), aplipę žemėmis ir pernykštės žolės liekanomis, smirdintys pelke...

Tai vat tokie yra berniukiški žaidimai kariuomenėje. Sunkūs ir smirdintys, bet smagūs ir naudingi.

Angelina

Šautuvų „prišaudymo“ metu išaiškėjo, kad mano brangioji Angelina (oficialus pase įrašytas vardas – G36 KA4), yra ne šiaip gerokai padrožta (man teko jau anksčiau naudotas ginklas su akivaizdžiomis naudojimo žymėmis), bet, anot seržantų, „kaip reikiant išbelsta“. Mat kryptukas, kuris turi būti itin stabilus ir pasukamas tik su specialiu įrankiu, pas Angeliną laisvai sukiojasi pirštais. Ir buožė šiek tiek kliba. Todėl, nebūdamas ginklų specialistu, galėčiau spėti, kad ir vertikalus, ir horizontalus Angelinos taiklumas (tiek, kiek jis priklauso nuo ginklo, o ne nuo šaulio) yra šiek tiek nukentėjęs.

Bet, kaip jau minėjau, visi šaudymo testai, panašu, yra išlaikyti ir bendri vasario mėnesio kovinio šaudymo rezultatai turėtų būti tikrai neprasti (nors, savaime suprantama, ne patys geriausi). Vadinasi, Angelinos trūkumai tikrai nėra tokie, kad jais galėtų džiaugtis priešai.

Analizuodamas savo šaudymo vaizdo įrašus supratau, kad nuleistuko kontrolės mano šaudyme nė velnio nėra – iškart po šūvio atitraukiu pirštą, o tai sumažina taiklumą, nes gali sudrebinti ginklą dar tuo metu, kai kulka lekia vamzdžiu. Na, ir tada jau dievui į langus... Kol kas klaidą taisau sąmoningai galvodamas, kad po šūvio nuleistuko staigiai atleisti negalima, bet tikiuosi, kad ilgainiui tai taps įpročiu, apie kurį net galvoti nereikia.

Grybai ir sportas

Dar vienas dalykas, kurio išsiugdymo tikiuosi – tai ginklo saugumo taisyklių laikymasis „kaip iš natų“. Nes vis dar kaip reikiant stipriai „pjaunu grybą“ (taip kariuomenėje vadinamos žioplų klaidų darymas). Štai po ginklo ištaisymo pamiršau atleisti spyną ir atlikti kontrolinį šūvį būnant šaudymo pozicijoje – pastebėjau tai tik priėjus prie taikinių ir kontrolinį šūvį atlikau savavališkai. Oj kokie buvo šaudymo instruktorių žvilgsniai... Grybas didelis, bet prisiminimui, kad jo nebekartočiau, pamoka lengva: 50 atsispaudimų. Ir, kaip bebūtų smagu ir keista, visus juos padariau neatsistodamas nuo žemės – vadinasi, padaromų atsispaudimų kiekis per du mėnesius išaugo beveik dukart! Tai jeigu nesiliausiu pjovęs grybų, iki tarnybos pabaigos turėčiau sugebėti padaryti ir 200 atsispaudimų vienu kartu.

Kitą atsispaudimų komplektą gavau padaryti už vėlavimą. Ir už tai, kad esu vyr. šaulys.

O istorija buvo tokia: kol vyksta šaudymas Birutės ulonų bataliono 400 metrų šaudykloje, tam tikra teritorija turi būti prižiūrima taip, kad be vadų žinios į ją nepatektų žmonės – juk maža kas gali nutikti, netyčia į orą paleista kulka gali nuskrieti nelabai prognozuojama kryptimi ir ką nors sužaloti. Arba dar blogiau. Teritorijos saugojimu užsiima penkios poros karių, stovinčių postuose, esančiuose ties keliais ir takeliais, vedančiais per pavojingą teritoriją. Saugojimu užsiimantis kolektyvas keičiamas kas kelias valandas.

Po šaudymo, atėjus pietų metui, buvau paskirtas vyresniuoju grupės, kuri turėjo pakeisti visą pirmą dienos pusę teritoriją saugojusią pamainą. Susėdome į „Unimogą“ ir išvažiavome į dalinį pasidėti nereikalingos ekipuotės bei papietauti prieš sargybą, bet pakeliui visą eismą maždaug dešimčiai minučių pristabdė ganėtinai ilga laidotuvių procesija (net pamaniau, kad gal koks miesto meras pasimirė). Po tokio pavėlavimo pasiekus dalinį vienas mūsų kuopos leitenantas man, kaip atsakingam, davė nurodymą: atgal važiuosite po 13 minučių. Per tą laiką – nusirengti, pavalgyti ir apsirengti.

Oj kokį tempą užkūrėme... Bėgte pasidėti ginklus, nusimesti liemenių ir šalmų, bėgte į valgyklą (atstumas – apie 200 metrų)... ir užmetęs akį į laikrodį supratau, kad viskas, šakės, pavėlavome. O dar vos spėjome prisėsti, burnoje pabuvo tik keli sriubos šaukštai. Šviesos greičiu susigrūdome maistą į skrandį. O kad pakeliui į kareivines skrandžio turinio nepaliktume ant žemės, nebėgome, bet ėjome labai greita žengte. Kareivinėse vėl bėgte – šilčiau apsirengti ilgesniam buvimui, pasiimti kilimėlius. Sušokome į tą patį „Unimogą“, kurio vairuotojas skundėsi, kad net kavos per tą laiką išgerti nespėjo. Ir jau būtume nuvažiavę, bet tas pats leitenantas mus sustabdė ir sako: „Neverauskai, asmeniškai tau nuo manęs – 60. Pavėlavote 6 minutes“. Tokia jau ta vyr. šaulio dalia – jei vadovaujama grupė neatliko užduoties, kenčia vadovo sėdynė.

Lyg ir galima būtų skųstis bausmės nesąžiningumu, bet neketinu to daryti. 60 atsispaudimų dar niekam nepakenkė, o geriau pasiruošti pavasariniam fizinės formos patikrinimui nori kiekvienas. O kai atsispaudimai daromi su papildoma motyvacija (ne „padarysiu kiek galiu“, o „reikia daryti tiek, kiek vadas liepė“), pastebėjau, pasiekiami kur kas geresni rezultatai. Tik kad šįkart buvo kur kas sunkiau nei tie 50 prieš 2 dienas: leitenantas reikalavo atsispaudinėti ne „belenkaip“ o taip, kad maksimaliai nusileidus tarp krūtinės ir žemės liktų tik maždaug kumščio dydžio tarpelis („kad guminis ančiukas cypsėtų“, sakė leitenantas). Tai iš pradžių 30, po kurių gavau instruktažą „kaip reikia“, o paskui jau tik po 10 vos spaudžiau – iš lėto ir iki pat žemės. Nieko, ateity pravers.

Ir dar buvo vienas „grybas“, už kurį ramiai galėjau gauti kokį 100 atsispaudimų, nes vėl „supjoviau grybą“ su ginklo ištaisymu. Po lauko pratybų, net tada kai nei kovinių, nei imitacinių šovinių negauname, visada atliekame ginklo ištaisymą ir saugumo patikrinimą (taip ugdomi geri įpročiai), o aš, kaip paskutinis žioplys, ne tik dariau tai stovėdamas už savo draugo nugaros (kas jau savaime yra žiauri klaida, galinti priekyje stovinčiam draugui kainuoti gyvybę), bet ir ištaisinėjau ginklą neatjungęs dėtuvės. Vienu žodžiu... baisi gėda ir toks „grybas“, už kurį turėčiau gauti ne tik atsispaudimų, bet ir lazdų, ir perlaikyti ginklo valdymo testą. Ir tikrai neburbėčiau, nes puikiai suprasčiau už ką. Tik kažkaip pratybų vadovas pasigailėjo. Moralą atskaitė kaip reikiant, bet nei atsispaudimų, nei ilgalaikių pasekmių nebuvo. Išskyrus ryškų prisiminimą, kad žioplys su ginklu – grėsmė savo kariuomenei.

Maistas

Paskutinę savaitę kuopa buvo pustuštė – taiklieji šauliai su savo ginklais bando susigyventi Rukloje, granatsvaidininkai kelia triukšmą Kazlų Rūdoje, o kulkosvaidininkai drebina miškus aplink Pabradę. Ir nors su taikliaisiais vyrukais pabendrauti neteko, bet prieš savaitės pabaigą kulkosvaidininkai ir granatsvaidininkai trumpam grįžo į kuopą bei pasidalino savo įspūdžiais.

Tai štai, pasirodo, maistas skirtinguose kariniuose daliniuose gerokai skiriasi: granatsvaidininkai raukėsi, kai reikėjo grįžti į vietinę Alytaus bataliono valgyklą, nes Kazlų Rūdoje jie buvo lepinami gerokai skanesniu maistu ir gausesnėmis porcijomis, o štai kulkosvaidininkai labai jau nekantriai laukia, kol galės grįžti į antrais namais tapusias Birutės ulonų kareivines ir vietos valgyklą – sako, Pabradėje su maitinimu padėtis yra labai, labai bloga...

O tuo tarpu vietos valgykloje vienos vakarienės metu kariai pradėjo kaulyti – sako, „Neverauskai, parašyk, kad daugiau nebedėtų razinų į maistą“. Maždaug pusė karių, vos paknibinėję savo lėkščių turinį, liūdnai siurbčiojo arbatą užkandinėdami ją batonu. Ir burbėjo: „Nu bet razinos – tai tarakonų dydžio. Bet tarakonus aš dar suvalgyčiau“.

Sveikata

Padedamas būrio vado supratau, kad įveikiamų atsispaudimų kiekis išaugo iki 50 (aišku, ginčytina – per fizinio pasirengimo testą atsispaudimo pilnumas yra griežtas jo įskaičiavimo kriterijus). Atsilenkimai laikinai apleisti. Bėgioti tiek, kad galima būtų skaičiuoti laiką ir daryti kažkokias išvadas, specialisto rengimo kurso metu netenka. Svoris – 89,1, Ir nuo riebalinio gelbėjimo rato, juosusio pilvą, lyg ir pradeda įžiūrimai atsiskyrinėti viršutinės „šaškės“ – pilvo preso raumenys.