NATO 5-asis straipsnis ir Baltijos šalys: kelios problemos

NATO – pasaulyje svarbiausia karinė sąjunga. Ji buvo įkurta, siekiat apsisaugoti nuo Sovietų Sąjungos agresijos ankstyvu pokario laikotarpiu, tačiau ir vėliau išliko, buvo aktyvi ir po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Kaip rašo economist.com, pastarosios intervencijos buvo padarytos savu pasirinkimu: NATO vadovavo intervencijai Afganistane, padėjo nuvesti Slobodano Miloševičiaus režimą Jugoslavijoje.

Vienas iš kertinių NATO principų buvo savigyna, šis principas įtvirtintas 1949 m. Vašingtono sutarties 5-ame straipsnyje. Jame parašyta: „ginkluotas išpuolis prieš vieną ar daugiau (NATO narių) turi būti laikomas išpuoliu prieš visas“, visos narės „nedelsiant“ padės tokio išpuolio aukai (aukoms).

Po Sovietų Sąjungos žlugimo 5-as straipsnis skambėjo tarsi anachronizmas. Dabar, kai Rusija didina išlaidas gynybai, vykdo netikrus branduolinius išpuolius prieš kaimynes, staiga surengia karinius mokymus Baltijos valstybių pasienyje, šis straipsnis vėl aktualus. Tik kam iš tiesų 5-as straipsnis įpareigoja NATO nares ir ar laikytųsi jos straipsnio nuostatų būtiniausiu atveju?

5-ame straipsnyje numatyta, kad atsakas gali būti ir ginkluotų pajėgų siuntimas, tačiau tai nėra įsipareigojimas. Viskas, ką iš tiesų žada NATO, – imtis „tokių veiksmų, jei laikys juos būtinais“ saugumui atkurti ir palaikyti.

Spektras gali būti platus – pradedant branduoliniu artu, baigiant formaliu diplomatiniu protestu.

Trys keblios aplinkybės lemtų NATO atsaką į užsienio agresiją. Pirma – geografinė padėtis: tose vietovėse, kur agresorius gali greitai įvykdyti ir sustiprinti invaziją, NATO galimybės labai ribotos.

Pavyzdžiui, Baltijos šalys užima siaurą, plokščią ruožą, kuris yra praktiškai neapginamas. Netikėtas Rusijos išpuolis galėtų per kelias valandas pasiekti krantą, o bandyti atremti Rusijos invaziją būtų sunku ar netgi bergždžia.

Tiesa, tai buvo pasakytina ir apie Vakarų Berlyną. Baltijos šalys tvirtina, kad, remiantis 5-u straipsniu, išpuolis prieš jas reikštų visuotinę Rytų ir Vakarų konfrontaciją. Jei Rusija tuo tiki, apsauga veikia. Tačiau 5-ame straipsnyje toks atsakas nenumatytas.

Antra, susijusi problema – kaip reaguoti į (problemos) paaštrėjimą. Didelė NATO dalis mielai suteiktų pastiprinimą Baltijos valstybės krizės metu ir netgi panaudotų mirtinus ginklus prieš vadinamuosius žaliuosius žmogeliukus. Bet jei Rusija atsakytų į NATO pasirengimus neskraidymo zonos paskelbimu, pasitelkusi didžiules karines oro pajėgas ir taktinį branduolinių ginklų arsenalą, kaina greitai pasidarytų per didelė. Sprendimas veikti ar ne būtų priimtas ne NATO vyriausioje būstinėje Briuselyje, o Vašingtone. Ir, kaip nerimauja daugelis NATO rytinių kaimynių, sunku įsivaizduoti, jog Amerikos prezidentas rizikuotų branduoliniu karu, kad apgintų už pusės pasaulio esančią mažą valstybę.

Na o praktikoje didžiausias iššūkis NATO – apibrėžti, kas yra, o kas nėra išpuolis. Rusija praktikuoja hibridinį karą – mišinį iš propagandos, korupcijos, ardomosios veiklos, šnipinėjimo, ekonominės ir energetinės priklausomybės, diplomatijos ir nereguliariųjų karinių pajėgų (vadinamieji žalieji žmogeliukai Kryme).

Baltijos šalyse hibridinis karas gali apimti ir etninės, kalbinės ir regioninės įtampos kurstymą arba surežisuotą nepaprastąją padėtį, kaip buvo su Rusijos geležinkelių eismo problema per Lietuvą į Kaliningradą.

Tai, kas Baltijos valstybėse gali atrodyti, kaip netoleruotinas išpuolis prieš Baltijos valstybių suverenumą, Briuselyje gali atrodyti ne kaip „ginkluotas išpuolis“ pagal 5-ą straipsnį. Dabar daug NATO pastangų dedama siekiant užtikrinti, kad ji gali praktiškai – kariniu ir politiniu būdu reaguoti į pagalbos prašymus.