Ieškoti saugaus prieglobsčio į Lietuvą atvykusi ukrainietė savo ateitį kuria Panevėžyje.
Kristina Kotenko
© sekunde.lt nuotr.

Pastarasis dešimtmetis pažymėtas neramumų ženklais. Pasaulis vis labiau kaista – nesiliauja karai, nerimą kelia įvairios suirutės, kaupiasi pykčio, neapykantos debesys, plūsta pabėgėlių minios. Ukrainai, vienai iš artimesnių Lietuvos kaimynių, taip pat tenka išgyventi skaudžius išbandymus.

Antroje pagal dydį Europos šalyje 2004 metais įvykusios vadinamos oranžinės revoliucijos protesto akcijos nuvertė tuometę valdžią. Nuo 2013-ųjų Ukrainoje vėl prasidėjo didžiuliai protestai, o 2014 metų vasarį mitingai prieš valdžią, ginkluoti konfliktai Kijevo centre Maidane pasibaigė prezidento Viktoro Janukovičiaus nušalinimu. Neramumai įsiplieskė ir kituose šalies miestuose.
Be Rusijos įsikišimo neapsieita – tais pačiais metais atplėštas ir prie Rusijos prijungtas Krymas, Donecko ir Luhansko sritys bandomos paskelbti nepripažinta konfederacine valstybe – Novorusija.
Mūšiai ten vyksta iki šiol – žūsta, sužalojami žmonės, kai kurie lieka be pastogės, darbo, pajamų, išblaškomos šeimos.

Trisdešimtmetė Kristina Kotenko – ne vienintelė Ukrainos gyventoja, prieš porą metų į Lietuvą atvykusi ieškoti taikos ir ramybės. Kartu su mama namus Panevėžyje rado ir du sūneliai.
Kristinos vyras kol kas turi įsipareigojimų ir darbuojasi Charkove. Šeimą aplanko, tik ne taip dažnai, kaip norėtų, nes kelionė tolima.

K. Kotenko sprendimas palikti namus buvo priimtas lemtingais 2014 metais, kai minios ėjo į gatves, vyko susirėmimai ne tik Kijeve, bet ir kituose didžiuosiuose šalies miestuose.

Pajuto rūstybę

Charkovo, antro pagal dydį Ukrainos miesto, gyventojai taip pat aktyviai protestavo prieš valdžios sprendimus, korupciją. K. Kotenko vyras Romanas – vienas iš tų ukrainiečių, kuriems ne vis tiek, kokia bus šalies ateitis, tad ir jis aktyviai dalyvavo mitinguose, rėmė protestuotojus.

Tai, žinoma, ne visiems patiko. Juk, kaip sako Kristina, Ukrainos, ypač rytinės šalies dalies, gyventojai labai susipriešinę – vieni, tokie kaip jie, už nepriklausomą, Europos link einančią valstybę, kiti žvilgsnius kreipia į Rusiją ir pyksta ant kovotojų už stiprią, laisvą, europietišką šalį.
Rūstybę netrukus pajuto ir Ukrainos patriotų šeima – ne kartą buvo subadytos jų automobilio padangos, gatvėje įkandin pasigirsdavo piktų replikų, į juos rodyta pirštais.

„Baugu buvo ir į parduotuvę išeiti, vaikus į kiemą išvesti. Gatvėse aidėjo šūviai, rengtos įvairios provokacijos. Mūsų butas pačiame miesto centre, ten, kur rutuliojosi svarbiausi įvykiai“, – „Sekundei“ pasakojo K. Kotenko.

Tad 2014-aisias dėl atžalų saugumo, jų ateities šeima nutarė, kad motinai su vaikais bus geriau išvažiuoti.

Jauna moteris sako, kad tai ne pirmas kartas, kai tenka bėgti nuo neramumų. Tiesa, kai 1991 metais pirmą kartą nuo karo baisumų traukėsi iš gimtojo Suchumio, Abchazijos sostinės, jai buvo vos penkeri.

Tuomet Kristinos tėvai – armėnas ir rusė – paliko namus ir į Charkovą persikėlė su trimis mažais vaikais. Abchazijoje nebuvo saugu, virė tikras pragaras.

O praėjus ketvirčiui amžiaus pati Kristina buvo priversta rinktis saugumą.

Per tuos dvejus metus, kai ji gyvena Lietuvoje, situacija Ukrainoje pasikeitė – Charkovo gatvėse nebešaudoma, nevyksta susirėmimai, tačiau ramybės ir saugumo nėra. Žmonės nežino, kas jų laukia, situacija kartais darosi grėsminga, nenuspėjama.

Praėjusiais metais minint Maidano revoliucijos pirmąsias metines, per sprogimą eitynėse apie dešimt žmonių buvo sužalota, keli žuvo.

Charkovas yra maždaug už 200 kilometrų nuo tų Donecko vietų, kuriose prorusiški separatistai kaunasi su Ukrainos vyriausybės pajėgomis.

K. Kotenko šeima taip pat padeda Ukrainos kovotojams – remia juos. Ypač tai buvo svarbu pačioje pradžioje, kai ukrainiečiai prieš separatistus stojo vos ne plikomis rankomis.

Kariai nebuvo aprūpinti nei apranga, nei maistu, neturėjo net vandens. Ukrainiečiai vieningai, kaip galėdami padėjo savo kariams, rinko aukas, vežė maisto, drabužių.

Tautos vienybė, kaip buvo ir atkuriant nepriklausomybę Lietuvoje, labiausia pasireiškia sudėtingais, sunkiais, lemtingais laikais, kai nuo žmonių poelgių, jų sprendimų gali priklausyti šalies ateitis. Tokiu metu visų mintis skrieja ta pačia linkme, visi už bendrus įsitikinimus stoja mūru.

Dabar tos vienybės jau kiek mažiau. Ukrainos kariams gyventojų pagalba vis dar praverčia, nors aprūpinimas dabar geresnis, jau yra ir uniformos.

Ne į svetimą šalį

Ieškoti saugaus prieglobsčio į Lietuvą K. Kotenko vyko ne kaip į svetimą, nepažįstamą šalį. Čia ji ne kartą lankėsi, juk Panevėžyje trisdešimt metų gyveno jos vyro tėvai – šviesaus atminimo Valentina ir Genadijus Kotenkai.

Į Panevėžį persikėlusi marti su vaikais apsigyveno jų bute. Nors ieškoti būsto nereikėjo, prigyti naujoje vietoje, kaip sako Kristina, vis dėlto nėra lengva. Tenka visko mokytis iš naujo, susipažinti su kitais žmonėmis, papročiais, kalba. Atvažiuoti į svečius ir trumpai pabūti yra viena, o įsitvirtinti ilgam – visai kas kita.

Laimė, kaip tvirtina Kristina, Panevėžyje žmonės jai yra geri, dėmesingi. Moteris pasakoja buvusi šiltai sutikta, visi buvo malonūs, stengėsi padėti, patarti.

Jos abu sūneliai – devynerių ir septynerių metų – kaipmat išmoko lietuviškai, lanko mokyklą, dalyvauja įvairiose veiklose – sportuoja, šoka.

Geriausias kalbos mokytojas – bendravimas, kalbėjimas su žmonėmis. Kad greičiau išmoktum svetimą kalbą, vien knygų neužtenka, būtina praktika – kalbėti ta kalba.

K. Kotenko lietuvių kalbos pradėjo mokytis dar gyvendama Charkove – gilinosi į gramatiką, stengėsi įsiminti žodžius. Tačiau, kaip sako moteris, susikalbėti lengvai nepavyksta.

Todėl ji, siekdama dviejų tikslų – daugiau sužinoti apie augalus ir geriau išmokti lietuviškai, – įstojo į Panevėžio prekybos ir paslaugų verslo mokyklą mokytis floristikos.

Dabar, vaikus išleidusi į K. Paltaroko gimnaziją, moteris išvažiuoja į savąją mokyklą. Mokytis jai, sako, labai patinka – suprasti, apie ką pamokoje lietuviškai kalbama, padeda ir mokytojai, ir kurso draugai. Mokytis teks trejus metus, ir per tą laiką, kaip mano Kristina, ji gerai išmoks lietuviškai. Panevėžyje K. Kotenko ketina imtis verslo, tik jis, atrodo, nebus susietas su gėlėmis.

Gyvenimas Lietuvoje

Žvelgdama pro buto langą į Marijonų gatvę, kurioje dabar yra jos jaukūs ir šilti namai, Kristina sako, kad Panevėžys tapo savotišku ramybės lopšiu jos vaikams. Čia jie turi galimybę mokytis, tikėtis laimingos ateitis.

„Čia man dėl vaikų nebaisu“, – tvirtina K. Kotenko.

Su savo vyru, iš Lietuvos į Ukrainą studijuoti atvykusiu Romanu, Kristina susipažino dar besimokydama vidurinėje mokykloje. Pažintis buvo lemtinga – vos gavusi brandos atestatą už jo ištekėjo. O dabar kelias atvedė į Panevėžį.

Pagyvenusi Lietuvoje Kristina sako susidariusi nuomonę, kad tai rami, kultūringa, nors ir neturtinga, labai tuštėjanti šalis. Matyti, kad Ukraina nuo Lietuvos atsilikusi maždaug dvidešimt penkeriais metais.

Lietuvai pirmai teko išgyventi nemažai išbandymu, pajusti, kad ne visada situacija susiklosto taip, kaip svajota, tikėtasi – vis dėlto nepriklausoma valstybė po truputį juda į priekį.

„Čia dar nėra taip, kaip okupacijos nepatyrusiose, senosiose Europos valstybėse, bet vis dėlto nuo buvusios sovietinės Lietuvos pažengta labai toli“, – svarsto moteris.

Ukraina vis dar neatsiplėšia nuo korupcijos, įvairių klanų. Kai kuriems kovotojams sunku susitaikyti su tokia padėtimi. Tikėjęsi ryškių permainų, jų kol kas nemato, o kartais, atvirkščiai, pajunta dar blogesnius ženklus.

Ukrainiečiams labai skaudi tema – Krymo netekimas. Anksčiau, kaip sako Kristina, jos ir kitos, pažįstamos šeimos Kryme, prie Juodosios jūros, ilsėdavosi po du kartus per metus. Susisiekimas nesudėtingas – kursuodavo autobusai, traukiniai.

Dabar, kai Kryme šeimininkauja rusai, dauguma ukrainiečių ten nebevažiuoja. Ir nors teoriškai tai padaryti nebūtų sudėtinga, žmonėms tai principo reikalas.

Jie tikisi, kad anksčiau ar vėliau klaida bus ištaisyta ir Krymas vėl bus Ukrainos dalis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (237)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (177)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (26)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (255)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Pavojinga misija: sugalvojo būdą, kaip siųsti tiesą į Šiaurės Korėją (28)

Šiaurės Korėjos pasienyje apsilankiusi Čekijos televizija nufilmavo Pietų Korėjos aktyvistą,...

Būtina aplankyti bent kartą gyvenime: šie paplūdimiai garsėja visoje Europoje (11)

Keisčiausių formų uolos ir paslaptingos grotos, tarp jų įsispraudę paplūdimiai su Atlanto...

Žvilgsnis iš arti: Malaizijos milijardieriaus paveldėtoja dalinasi ištaigingo gyvenimo akimirkomis

Paprasti mirtingieji dažnai ieško progų žvilgtelėti į turtingų ir žinomų gyvenimus. Kadangi...

Savame bute jaučiasi kaimynų įkaitu (35)

Nuo lubų besisunkiantis vanduo, kibirkščiuojantys laidai ir nuolatinė drėgmė jau tapo...

Gyvai / Europos jaunių merginų rankinio čempionato finalas: Lietuva - Portugalija

Europos jaunių merginų rankinio čempionato finalas: Lietuva - Portugalija.

Beprasmė tragedija: pasaulio čempionas Rusijoje pateko į mirtinas muštynes (215)

Rusijos sporto bendruomenė sukrėsta: nuo patirtų sunkių galvos traumų Anapilin iškeliavo...