Pavyzdžiui, ar kas nors žino, kur Šiauliuose tarpukariu buvo „landynių“ ir raudonųjų žibintų gatvės? Kiek kainuodavo naktis su plaštake? Kodėl senosiose miesto kapinėse vaidenasi? Kas yra baisioji Jadvyga? Kaip moteriai iš sugyvulėjusio girtuokliaujančio ir smurtaujančio sutuoktinio padaryti žmogų?

Pasirodo, į visus šiuos klausimus gali atsakyti buvęs vyriausiasis miesto dailininkas, Šiaulių miesto mažosios architektūros projektų autorius, dizaineris, kraštotyros mėgėjas, dabartinis turizmo informacijos centro projektų vadybininkas Vilius Puronas. Nuo jo pavardės kilo net naujas terminas – puronizmas – reiškiantis savitą mažosios architektūros stilių.

Bažnyčia apipinta legendomis

Kelionę su Viliumi po legendomis apipintus Šiaulius pradedame pėstiesiems pritaikytoje Vilniaus gatvėje įsikūrusioje kavinėje. Ši gatvė taip pat susieta su V. Purono vardu: pėsčiųjų bulvarą projektavo architektė Virginija Taujanskienė, tačiau jo estetinį vaizdą kūrė miesto vyriausiasis dailininkas, dizaineris V. Puronas.

Pagal jo projektus pėsčiųjų bulvare sovietiniais metais atsirado bokštas-laikrodis, kurio viršuje įtaisytas skulptūrinis mechaninis gaidys, ant „Valerijono“ vaistinės stogo iki šiol „sėlina“ juodi katinai. Anuometiniai Šiaulių universiteto studentai tapyba dekoravo pastatų fasadus, šiauliškių rankomis bulvare buvo sukurtas unikalus tūrinės reklamos kompleksas, kurio pavydėdavo pusė sovietijos.

Neseniai prie Talšos ežero ir senųjų miesto kapinių pastatyta šuoliui pasiruošusi milžinė „Geležinė lapė“ – taip pat V. Purono kūrinys.

Tačiau šįkart su V. Puronu keliaujame susipažinti su miesto legendomis bei istorija.

Vilius pasakoja, kad Šiaulių pavadinimo atsiradimas siejamas ir su saule, ir su šauliais. Oficialiai miesto įkūrimas siejamas su 1236 m. įvykusiu Saulės mūšiu, kuriame mūsiškiai sumušė kalavijuočius. Senojoje Livonijos kronikoje parašyta, kad mūšis įvyko kalavijuočiams grįžtant nuo Soule, tai yra nuo Šiaulių.

„Iš kur Šiauliai atsirado, aš ir pats nežinau. Vieni sako, kad tai – saulės miestas, kiti – kad šaulių, girdi, gimdytas militaristinio prado. Pačiuose pirmuose paminėjimuose minima Soule, galėjo būti žemaitiškas šaulių gyvenvietės pavadinimas – Šoulia, vėliau, XX a. supoetintas į dangaus šviesulį. Šiais metais Šiauliams sukako 777-eri metai. Tai toks jubiliejus, kurio neturi niekas, bet kitais metais Berlynas turės“, - teigia pašnekovas.

Pirmiausia su V. Puronu einame prie miesto širdies – Šv. Petro ir Povilo Katedros. Šis mūro milžinas Šiauliuose pradėta statyti kokiais 1617 metais ir konsekruotas 1634 metais. Mūro bažnyčia išdygo vietoje medinės bažnyčios. Čia, vyraujant pagonybei, plytėjo šventasis ąžuolynas.

„Legendų apie mūsų miesto šventovę yra labai daug. Reprezentacinė legenda pasakoja apie baisiai dorą seniūną Luką Valavičių, kuris visus savo turtus, visus dvarus, netgi geriausią draugą-arklį už 30 sidabrinių pardavė tam, kad šitas pastatas būtų aukščiausias ir gražiausias ne tik Šiauliuose bet ir visoje mūsų plačiojoje tėvynėje, kuri tuomet buvo nuo jūrių lig jūrių. Lukas buvo labai sąžiningas žmogus, nelindo į skolas kaip kad dabartiniai miesto vadovai. Liko jam, kaip pasakoja legenda, tik nušiuręs balnas nuo parduoto arklio. Pasidėjo balną šventoriuje, padėjo ant jo galvą ir ilgai galvojo iš kur dar pinigų paimti – buvo belikę tik pora smulkių darbelių. Ir taip bedūmodamas amžinu miegu užmigo. Štai kokių kilnių žmonių gyventa anuo metu...“ – reprezentacinę legendą užbaigia pasakotojas.

Dėl meilės brolio žmonai kirviu užkapojo brolį

Šalia reprezentacinės legendos, egzistuoja ir antilegenda. Pasak Viliaus, antilegenda apie Katedros atsiradimą tarsi patvirtina moterų žinomą dėsnį, kad visi vyrai visais laikais buvo niekšai. Pasirodo, ir mūsų Lukas nebuvo išimtis.

Antilegenda pasakoja, esą Žemaitijos seniūnas ir Šiaulių ekonomijos valdytojas L. Valavičius tikrai buvo labai padorus žmogus tol, kol įsimylėjo labai gražią ir labai protingą savo brolio žmoną.

„Buvo meilės trikampis, o Lukas buvo tikras vyras. Jis vyriškai paėmė kirvį, broliukui – į tarpuragį. Pakišo savo broliuką po velėna, o brolio našlę jis vedė, kadangi, pasikartosiu, jis buvo labai padorus žmogus, ne toks, kaip dabartinis jaunimas. Pagyveno jis kokį pusmetį su žmona kol vieną rytą susiėmė už galvos: „Ką aš pridirbau, savo broliuką užmušiau! Ir dėl ko – dėl tos?“ O toji sėdi susivėlus lovoje. L. Valavičių pradėjo graužti sąžinė“, - pasakojo V. Puronas.

Anot pašnekovo, sąžiningasis brolžudys nubėgo pas kleboną muštis į krūtinę, išpažinti savo nuodėmę, bet dvasiškis pareiškė, kad brolžudystė – didelė nuodėmė, todėl jis negalįs duoti išrišimo. Klebonas patarė nuvykti pas vyskupą į Varnius, gal tas duosiąs.

„Nuvažiuoja Lukas į Varnius, o vyskupas išklauso ir sako: „Aš mažas žmogus, o brolžudystė, brač, – didelė nuodėmė. Važiuok pas arkivyskupą į Vilnių“. Mūsiškis mintyse susikeikė, bet į Vilnių nuvažiavo. Arkivyskupas anuomet buvo Jurgis Tiškevičius, lyg ir giminaitis, nes arbatos davė. Lukas papasakojo viską, o dvasiškis jam ir sako: „Brolžudystė, brač, labai didelė nuodėmė, o aš mažas žmogus. Važiuok pas popiežių“, - porino V. Puronas.

Nuvykęs į Romą, L. Valavičius, anot legendos, užsirašė į priėmimą pas popiežių, nusiėmė kepurę, papasakojo, kaip nužudė savo brolį. Popiežius pasiklausė ir pasiteiravo, iš kur atvykėlis esąs. Tas atsakė, kad iš Šiaulių, tai yra iš Lietuvos. Tuomet bažnyčios galva paklausė, ar toje Lietuvoje visi žmonės katalikai. L. Valavičius atsakė teigiamai.

„O popiežius ir sako: „Brolžudystė, brač, – didelė nuodėmė, o aš esu tik žmogus, bet... Kai grįši namolio į šitą e-e-e Lietuvą, ten pastatyk 12 bažnyčių. Tada vėl ateik ir mudu dėl nuodėmių pasišnekėsim“, - legendos žodžius atpasakojo V. Puronas.

„Kas Lukui beliko? Grįžo ir puolė statyti Šeduvos, Joniškio, Šakynos bažnyčias, Tytuvėnų vienuolyną ir taip toliau. O statydamas paskutinę ir pačią gražiausią – Šiaulių bažnyčią, amžinu miegu ant balno užmigo“, - reziumavo pašnekovas.

Kur Šiauliuose vaidenasi?

Miestas turi ir mistinių paslapčių – pavyzdžiui, kapą be kryžiaus senosiose miesto kapinėse. Pašnekovo teigimu, šis kapas, dabar esantis prie pat tvoros nuo Ežero gatvės, anksčiau buvo už kapinių ribos, nes jame palaidota iš nelaimingos meilės nusižudžiusi jauna mergina, kurios poelgiui Vilius nepritaria. Tęsdamas pasakojimą primena, kad Antano Smetono laikais šalia kapinių ėjo kelias, kuriuo kursuodavo vežikai, nes taksistų nebūdavo.

„Būdavo važiuoja vežikas ir nei iš šio nei iš to vežimą stabdo baltai apsirengusi moteriškė. Arkliai kad suprunkš, sužvengs. Moteris sako: „Laba diena, ar negalėtumėte pavežti iki Smėlio gatvės?“ Vežikas nepaiso arklių nuomonės ir pasiūlo sėsti. Ji įsėda, pavažiuoja Rygos gatve ir prie Smėlio gatvės paprašo sustoti. Baltoji moteris atidaro ridikiulį (rankinuką), ieško pinigų, ištraukia stambų banknotą ir duoda vežikui. Šis nusisuka ieškoti grąžos, atsisuka – o moters nebėra. Banknotas juk rankoje liko, tai kodėl arkliai žvengia?“, - klausia savęs V. Puronas.

„Na, nebėra, tai nebėra“ - esą burbtelėjo vežikas, tačiau kai vakare pasitikrino uždarbį, vietoje stambaus banknoto, rado sudžiūvusį klevo lapą. Jis pasiguodė kitiems vežikams, o šie vienas po kito patvirtino, kad panašūs nutikimai yra atsitikę ir jiems. Tuomet visi suprato – šalia kapinių vaidenamasi. Šviesuomenė nuėjo pas kleboną paprašyti pašventinti kapą, o tamsuomenė atkasė karstą ir rado baltai apsirengusią moterį, kuri visai nebuvo panaši į lavoną – veikiau į miegančią merginą. Anot legendos, ši mergina, pavarde Leparskytė, pasiskandino iš meilės, todėl buvo palaidota už kapinių ribos.

„O tam, kad toliau nebesivaidentų, jai nukirto galvą, pripylė aguonų ir padėjo tarp kojų. Kodėl aguonų? Todėl, kad ji bus priversta jas skaičiuoti ir nebesivaidens. Kad nebūtų vampyrė, jai perdūrė širdį basliu, iš kurio išaugo šitas medis. Atėjęs klebonas pašventino kapą, bet kryžiaus liepė nestatyti – tik praplėtė kapinių ribas“, - paaiškino V. Puronas.

Kaip iš vyro-kiaulės pasidaryti gerą žmogų?

Nuo Leparskytės kapo drauge su V. Puronu keliaujame prie kunigo Ignaco Štacho palaidojimo vietos. Garbingasis Šiaulių kunigas su Šiaulėnų parapijos klebonu Augustinu Kybartu XIX amžiuje buvo blaivybės pradininkai Lietuvoje, juodu galima laikyti netgi Motiejaus Valančiaus mokytojais.

Ignacas Štachas mirė 1854 metais, tačiau apie jo kapo stebuklingas galias netrukus ėmė sklisti legendos. Kokiais 1912-aisiais vienai moterėlei, ištekėjusiai už girtaujančio ir sugyvulėjusio vyro, kurį ji tebemylėjo, prisisapnavo baltai apsirėdęs I. Štachas, kuris liepė pasiimti penkias žvakes ir tris kartus keliais apeiti jo kapą – esą taip padarius sutuoktinis liausis gėręs ir šeimoje smurtavęs.

„Tačiau tą sapno akimirką kiaulė-vyras per miegus sukriuksėjo, sujudėjo, todėl moteriškė nubudo sapnui nepasibaigus“, - tęsė V. Puronas.

Moteris, kantriai palaukusi, kol miegantis sutuoktinis vėl užknarks, apsivilko andaroką (sijoną), pasiėmė penkias žvakes ir tyliai nusėlino į kapines. Prie dvasininko kapo ji uždegė žvakeles ir tris kartus keliais apėjo kapą pagal laikrodžio rodyklę. Patyliukais grįžo namo – o čia jos jau belaukiąs atsibudęs sutuoktinis – „Kur naktį valkiojaisi, sterva!?

„Toji pradėjo aiškinti apie sapną, apie palaimintąjį, ėmė veltis savo parodymuose. Vyras nesuprato, visokiais žodžiais išvadino ir kumščiu po akimi jai įstatė mėlynę. Moteris apsižliumbė, tačiau suprato, ko vyras nesuprato – ji juk ėjo ne į tą pusę“, - paaiškino V. Puronas.

Dieną, vyrui išėjus girtauti, moteriškė vėl nukūrė į kapinaites. I. Štacho kapą keliais apėjo prieš laikrodžio rodyklę, todėl įvyko tai, kas turėjo įvykti: grįžęs namo vyras liovėsi gerti ir smurtauti“, - tęsia legendą Vilius.

„Per „bobų radiją“ geroji žinia pasklido per visas moteris, todėl imta masiškai keliais eiti apie I. Štacho kapą: jeigu pastatai 5 žvakutes ir apeini prieš laikrodžio rodyklę – padeda meilei ir nuo sutuoktinio girtuokliavimo, o jeigu eini pagal laikrodžio rodyklę – padeda mokslui: atsimenate tą pirmąjį fanarą?“, - priminė pašnekovas.

Baisioji Jadvyga persekiojo gražias moteris?

Vilius prisimena, kad 1937 metų smetoniškoje spaudoje užtikęs istoriją apie baisiąją Jadvygą, kuri nesulaukusi trokštamo vyro dėmesio, ėmė kenkti gražioms ir jaunoms moterims. Viskas prasidėjo vieną rytą, kai buvo rasta graži moteris, gulinti be amo: nei gyva, nei mirusi. Nebuvo nei apiplėšta, nei sumušta, nei išgvoltavota (išžaginta). Šalia jos – ant kartono užrašyti skaičiai „13-1”. Kitą rytą mieste rado dar dvi moteris – abi jos irgi nebuvo mirusios, tačiau visiškai be žado, o prie jų puikavosi užrašai „13-2” ir „13-3”.

„Miestas pašiurpo, moterys naktimis ėmė glaustis prie vyrų, kad tie jas guostų. Bet kas iš to – visi suprato, kad mieste siaučia maniakas“, - tuometines nuotaikas bando perpasakoti Vilius.

Pasirodė, kad viskas buvo susiję su chemijos profesoriumi Nauragiu, kuris gyveno Vilniaus gatvėje. Jis buvo aistringas chemikas, tačiau nekreipė dėmesio į jį pamilusią studentę Jadvygą, kuri jam padėdavo atlikti įvairius bandymus.

„Tas profesorius buvo išties kvailas: pilsto tuos mėgintuvėlius, o Jadvyga jį myli. Mergina išsikvėpina, o jis jos neuosto, į ją nežiūri. Todėl Jadvyga padarė išvadą, kad yra negraži. O kadangi irgi buvo chemikė, šiam tikslui išrado grožio eliksyrą ir visa juo išsitepė, žinoma, prieš tai išbandžiusi ant beždžionės“, - aiškino V. Puronas.

Pasakojama, kad tas grožio eliksyras turėjo ir gyvybės eliksyro funkcijų. Kai Jadvyga išgėrė acto
esencijos, žudydamasi dėl meilės, nelaimingoji numirėlė liko gyva. Jadvygą palaidojo senosiose Šiaulių kapinaitėse, vienoje iš kriptų.

„Anot pasakojimų Jadvygos galva nupuvo, vien plika kaukolė šiepėsi, o kūnas liko standus, koks buvo, kai jį tepdavo grožio eliksyru. Siaubūnė ėmė keršyti visoms moterims, kurios buvo gražios. Kadangi buvo chemikė, zombė kiekvieną naktį pagaudavo po moterį ir opa – įdurdavo adata nuodų. Tokiu būdu Jadvyga buvo numačiusi atkeršyti trylikai moterų“, - sakė V. Puronas, pažymėdamas, kad skaičius „13” laikomas velnio tuzinu.

Anot legendos, baisioji Jadvyga buvo numačiusi turėti ir nelaimingą patikėtinę-vergę, vardu Birutė. Ši Birutė draugavo su policininku Beirutu, kuris kaip tik tyrė tuos moterų užpuolimus. Pagrobusi Birutę Jadvyga nusitempė ją į kapinių kriptą, tačiau ją pasivijo policininkas Beirutas ir profesorius Nauragis. Vyrai perdūrė Jadvygą šermukšnio lazda, peršovė sidabrine kulka, tačiau tai pusiau numirėlės nebenugalabijo, mat Salduvės piliakalnyje, kur esą Jadvyga buvo įkūrusi savo laboratoriją, įvyko sprogimas... Taigi, iki šiol nėra aišku, ar baisioji Jadvyga mirusi, ar ne.

„Jeigu vakarais pradeda kaukti privatininkų šunys, jie primena, kad Jadvyga gali būti neužmušta ir laukia savo valandos“, - baigė legendą pasakoti V. Puronas, baisiosios Jadvygos keliais vedęs net kelias naktines ekskursijas.

Naktinės plaštakės kaina 5 litai, mokiniams darydavo nuolaidas

Tačiau Vilius žino ne tik legendų, jam įdomi ir neformalioji miesto istorija. Pašnekovas teigia galįs parodyti, kur Šiauliuose buvo prostitučių gatvė bei papasakoti istorijų, kaip tokiose landynėse apgaudinėdavo padorius, klastos nenutuokiančius klientus.

Savo knygoje „Brangus paukštis Feniksas“ V. Puronas rašo, kad „bordeliai“ tarpukario Šiauliuose egzistavo senojoje Lauko gatvėje, kuri dabar tapo Žemaitės gatvės atkarpa Sukilėlių kalnelio kaimynystėje.

Toji Lauko gatvė anuomet buvo gana siaura, jos landynės buvo savotiška poilsio forma miesto plebsui, nors ten apsilankydavo ir moksleivių, turinčių bent kelis litukus kišenėje. Tuometinė žiniasklaida aprašė vieno doro miestiečio istoriją, kuris buvo skaudžiai apgautas – jam pakišo seną bobą. Žmogus pasiskundė laikraštininkams.

„Draugai jį nusivedė į tokią landynę, kur buvo ir prostitučių. Tais laikais jos buvo vadinamos paleistuvėmis, pasileidusiomis mergomis. Zosė, viena jų, aptarnaudavo visus, nors dirbo padavėja. Užgrojus muzikai, ji užlipo ant vieno iš staliukų pašokti. Kol muzika grojo, pradėjo rinktis kitos nakties plaštakės. Kai kurios iš tų nakties plaštakių net bučiavosi su svečiais – baisi begėdystė tais laikais!“, - aiškino V. Puronas.

Jo teigimu, laikraštyje buvo aprašoma, kaip draugų atvesdintas vyriškis užsiminė vienai iš nakties plaštakių, kad mielai su ja susipažintų artimiau. Ši, kiek pasimaiviusi sutiko, bet tik su šeimininkės žinia, nes jai drovu. Suderėjusi kainą ir gavusi avansą, užeigos šeimininkė laiptais nuvedė vyriškį viršun, kur tamsoje jo laukė drovioji plaštakė.

„Na, jiedu kurį laiką išsidirbinėjo patamsyje. Paskui, beieškodamas kelnių, vyras užkabino užuolaidą, kuri buvo prikalta vinimis. Užuolaida nukrito. Vyriškis pasibaisėjo pamatęs, kad lovoje veidą dangsto nematyta išties bjauri boba, tikra kūtvėla. Šeimininkė jį apgavo ir finansiškai, ir moraliai, skaudžiai įžeidė jo žmogiškąjį orumą. Dėl to ir kreipėsi į laikraštį, kad paviešintų, nes tokie dalykai Šiauliams nedaro garbės. Nei tada, nei dabar!“, - piktinosi V. Puronas.

Knygoje „Brangus paukštis feniksas“ rašoma, kad panašių vietų buvo ne tik Lauko gatvėje, bet ir anuometinėje Dariaus ir Girėno gatvėje. Ši gatvė esą buvo žinoma kaip „raudonųjų žibintų“, joje stovėjo keletas viešbučių, prie kurių būta tų nelegaliųjų užeigėlių.

Savo knygoje jis pateikia ištraukas iš 1931 metų laikraščio „Mūsų momentas“. Pavyzdžiui, viename straipsnyje pasakojama apie panašią karčemą Lauko gatvėje, kurioje buvo linksma ir smagu: darbininkams buvo išmokėtos pusmetinės algos, visi rūkė pypkes, gėrė degtinę, kalbėjo politikos reikalais, o užgrojus armonikai ėmė rinktis ir dailiosios lyties atstovės.

„Pirm, negu visi pradėjo šokti, mums teko pamatyti baletą. Tai vikrioji padavėja, padavusi ant staliukų naujas degtinės atsargas, ėmė suktis kambario viduryje, pasikėlusi sijonuką virš kelių taip, kad matėsi raudoni raiščiai ir nuogo kūno juostelė“, - rašoma „Mūsų momente“ 1931 metais.

„Kolega privedė ir supažindino su jauna viešnia. Tai buvo gal dvidešimties metų sudžiūvusi, apniukusi mergaitė. Visi žinojo, kad Ancė graži mergaitė ir kad be 5 litų su ja reikalo nepradėk. Pasirodo, į karčemą susirinko ir daugiau tokių paukštelių. Visos jos mėtė žvilgsnius po kambarį, ieškodamos laimikio. Visos jos tampė kaklus ir koketingai gaudė akis“, - teigiama laikraštyje.

Straipsnyje, kuris aprašytas V. Purono knygoje, rašoma, jog šių merginų būklė nepavydėtina – esą iš visų jų daugiau uždirba tik Ancė, bet ji viską išleidžia kokainui, kurį perka iš kažkokio žydo. Tačiau tokio tipo merginos esą gaudydavo ir mokinius, kuriems darydavo nuolaidas. Pavyzdžiui, minėtoji Ancė mokiniams nesibrangindavo – užtekdavo 3 litų.

Tame pačiame „Mūsų momente“ buvo rašoma, kad 1930 metais policijoje užregistruotų prostitučių skaičius buvo 13, tačiau gydytojai venerologai esą tvirtino, kad tokios profesijos atstovių mieste esama apie 100, o „Veneros“ ligomis serga 3574 žmonės Šiauliuose. Tuo tarpu Kaune tuo laikotarpiu buvo apie 250 registruotų prostitučių, o realiai šia profesija užsiėmė apie 500-700 moterų.