Tačiau, kitaip nei galima tikėtis, Lietuvos komunistai visaip bandė pabrėžti Lietuvos visuomenės išskirtinumą – esą norint įvesti komunizmą reikia lietuvius papirkti nacionaliniais elementais.
Taip procesus antrosios sovietų okupacijos pradžioje regi Lietuvos istorijos instituto istorikas Vladas Sirutavičius, kuris dalyvavo Seime vykusioje konferencijoje apie Baltijos ir kaimyninių valstybių sovietinės reokupacijos procesus.
Pirmoji sovietų okupacija truko 1940-1941 m., tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sovietus iš Lietuvos išstūmė ir atvėrė kelią nacių okupacijai. Karo frontui ritantis atgal į Vakarus, 1944 m. sovietai antrą kartą įžengė į Lietuvą.
Komunistai bandė pasirodyti esantys tautiški?
Lietuvos istorijos instituto mokslininkas sako, kad, tarkime, Rusijos istorikė Jelena Zubkova, kuri yra išleidusi knygą apie Baltijos valstybių okupaciją ir sovietizaciją, laikosi požiūrio, jog Kremliaus politiką šioje šalyse „sąlygiškai būtų galima vadinti atsargia sovietizacija“.
„Kitais žodžiais tariant, Sovietų Sąjunga pradžioje atsisakė forsuoti socializmo kūrimą ir pripažino Baltijos šalių visuomenių nacionalinę specifiką. Nepaisant tam tikros kritikos, kuri buvo išsakyta šiai istorikei, manau, kad metodologiniu požiūriu tai įdomūs ir vertingi pastebėjimai“, - sakė V. Sirutavičius.
Jo teigimu, istoriografijoje daug kur atkreipiamas dėmesys, kad Komunistų partija savo politikoje labai stengėsi išnaudoti nacionalinius visuomenių ypatumus.
„Šis faktas aiškinamas tuo, kad siekdamos užsitikrinti kuo platesnę tautos paramą ir neturėdamos platesnės socialinės atramos komunistų partijos griebdavosi nacionalizmo pačia bendriausia prasme – ne politine, o etnokultūrine prasme – savo valdymui legitimizuoti. Kitaip tariant, požiūris į tautiškumą buvo pragmatinis ir utilitarinis: tiek, kiek tai stiprina režimą“, - sakė istorikas.
Ko siekė Lietuvos komunistai
V. Sirutavičius sako, kad jo teiginiai apie Lietuvos komunistų partijos pradėtą sovietizaciją ir jos ypatumus nėra išbaigtas darbas, tai greičiau didesnio darbo pradžia.
„Man atrodo, kad tai vis tik aktuali problema. Ne tik dėl to, kad jai skiriama mažiau dėmesio, ir suprantama, kodėl. Buvo kitų žymiai svarbesnių ir dar mažiau paliestų temų. Tai, viena vertus. Antra vertus, mūsų istoriografijoje, mano supratimu dominuoja nuostata ir įvaizdis, kad Lietuvos komunistų partija ir jos veikėjai buvo tik sovietizacijos mašinos sraigteliai, galiausiai, praradę bet kokius tautiškumo ir lietuviškumo bruožus. Nereikia pulti į radikalų revizionizmą ir viską peržiūrėti, žinoma, Lietuvos komunistų partija neturėjo jokios autonomijos, to niekas neginčija ir nenori ginčyti, nes tai beprasmiška. Bet kaip politikoje naudojamasi įvairiais instrumentais, man atrodo, tai mokslinė problema“, - svarstė istorikas.
Jis pabrėžia, kad Lietuvos komunistų partija Antrojo pasaulinio karo metais, viena vertus, buvo vadovaujanti politinė struktūra, kita vertus, karas išryškino jos silpnumą. Kaip žinoma, Antrasis pasaulinis karas tęsėsi 1939-1945 m.
Vėliau, anot jo, Maskvos požiūris ėmė keistis ir vietiniai komunistai jau įgijo daugiau laisvės savaip įgyvendinti numatytus sovietizacijos planus.
V. Sirutavičius sako, kad vienu metu Maskva net buvo sumaniusi planą į Jungtines Tautas „prakišti“ visas okupuotas šalis, todėl netgi ėmė skatinti dalinį jų suverenumą. Iš to tikriausiai ir plaukė tam tikras vietinių komunistų savarankiškumas, išryškėjo jų ambicijos.
Paremdamas savo svarstymus istorikas citavo dokumento projektą, kuris tikriausiai išėjo iš Justo Paleckio arba Mečislovo Gedvilo aplinkos.
„Nutarimo projekto preambulėje pabrėžiama Lietuvos specifika. Ten rašoma, kad Lietuva nuo 1918 m. iki 1940 m. gyveno visiškai skirtingą gyvenimą nei Sovietų Sąjungos, jog sovietinė statyba truko nepilnus 11 mėnesių. Per nacių okupaciją visi sovietiniai pasiekimai buvo visiškai panaikinti, todėl vokiečių okupacijai pasibaigus teks iš esmės iš naujo kurti sovietinę sistemą, nes jos atkurti kitų respublikų pavyzdžiu neįmanoma“, - aiškino V. Sirutavičius.
Jo teigimu, vienas iš pasiūlymų buvo tas, kad iš visų 1940-1941 m. priimtų nutarimų Lietuvoje turėtų automatiškai galioti tik tarybinė Lietuvos konstitucija, Civilinis kodeksas, Baudžiamasis kodeksas ir Sovietų valdžios paskelbimo aktas. „Manau, kad akylesnis klausytojas pastebės, kas čia neįvedama. Tiesą sakant, automatiškai neįvedama SSRS konstitucija, o tai šiaip jau įdomu“, - sakė istorikas.
„Įdomesnis ir svarbesnis antrasis nutarimo projekto punktas, kuris liudija, mano galva, tam tikrus autonomiškumo ir politinio suverenumo siekius bei ambicijas. Jame teigiama, kad „bendrasąjunginiai įsakai, nutarimai ir įstatymai Lietuvos TSR neįvedami automatiškai, jie įvedami pagal bendrą sovietinės sistemos eigą nutarimais, įsakymais ir įstatymais centrinių valstybinių respublikos organų“. Kas tiesą sakant, jau labai būtų įdomu. Bet tai yra projektas ir tuo jis baigė savo gyvenimą. Kaip žinote, visai tie principai sovietinės valdžios buvo kitokie“, - pasakojo V. Sirutavičius.
„Kitaip tariant, tie žmonės, kurie rašė sovietinę Lietuvą, projektavo ją sudėtine dalimi, bet išsaugančią didelį suverenumo laipsnį. Bet tas dokumentas yra tik projektas, jis liudija tik ambicijas, ko buvo siekta, kas buvo galvota. Iš kitų dokumentų seka, kad tikrai ne visa vadovybė tokioms tezėms pritarė“, - pridūrė istorikas.
Pasak V. Sirutavičiaus, tikrovėje atsiradęs dokumentas buvo pakeistas, išmesti žodžiai apie tai, kad 1918-1940 m. Lietuva gyveno remdamasi visai kitais principais, išbrauktas visas punktas apie tai, kad SSRS įstatymai Lietuvoje įsigalioja ne automatiškai.
Sugrąžino V. Kudirkos giesmę: kodėl?
Istorikas taip pat priminė, kad Lietuvos komunistai, siekdami savų tikslų, netgi sugrąžino Vinco Kudirkos „Tautišką giesmė“, kaip sovietinės Lietuvos himną. Tai truko 1944-1950 m., šis faktas nebuvo labai plačiai skelbiamas.
Istorikas citavo nutarimą, kuriuo himnas vėl sugrąžintas Lietuvai: „Ten rašoma: „Politinio tikslingumo vardan šiame etape panaudoti lietuvių nacionallinio himno „Lietuva, Tėvyne mūsų“ populiarumą ir paversti jį tarybų valdžios sustiprinimo instrumentu“.
Sovietinės Lietuvos himno kūrimas atidėtas „iki to laiko, kai bus galima pritraukti visas kūrybines tautos jėgas“.
„Čia, aišku, yra propagandos, bet pats faktas, kad tokius dalykus bandoma panaudoti, reiškia, kad daug kas priklausė nuo vietinių Lietuvos komunistų partijos veikėjų, kurie stengėsi pasinaudoti situacija. Nors, žinoma, jie turėjo politinius motyvus, utilitarinius“, - sakė istorikas.
V. Sirutavičius taip pat pateikė pavyzdį, kad 1944 m. balandžio mėnesį Lietuvos liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR darbuotojų lietuvių kalbos mokymo“. „Daug ten tų priemonių, bet sudarytas planas išmokyti tuos, kas nemoka lietuvių kalbos. Žinoma, ne tiek ir ne tik iš meilės lietuvių kalbai tai buvo daroma, bet suprantant, kad tai tam tikras instrumentas, kuris padės kurti atramą visuomenėje ir kad etnokultūra yra pakankamai svarbus veiksnys“, - sakė istorikas.
Istorikas teigia, kad jam peršasi išvada, jog Lietuvos komunistų partijos veikėjai siekė sulaukti kuo didesnės Lietuvos visuomenės paramos, todėl rėmėsi ir nacionaliniais aspektais. Tačiau kadangi komunistams svarbi buvo ir klasių kova, tai trukdė suderinti nacionalinius ir klasių kovos principus. Galiausiai, Lietuvos komunistams po karo iš Sovietų Sąjungos grįžus į Lietuvą paaiškėjo, kad lietuviai neremia sovietų valdžios ir ją laiko rusiška.
„Ko gero, svarbiausias įvykis, turėjęs įtakos partijos politikai nacionaliniu aspektu buvo mobilizacija į sovietinę armiją. Tas faktas Maskvai, Sovietų Sąjungos vadovybei rodė ne tik kad lietuvis nenori eiti į Raudonąją armiją ir kariauti, bet kad tas lietuvis nepalaiko sovietų valdžios“, - sakė V. Sirutavičius.