Jis taip pat kalbėjo apie Vakarus sargdinantį tikrų lyderių stygių, dėl kurio jie prarado gerą formą, ir būtinybę priešintis Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimo keliamai grėsmei.
„Aš dar prieš G. Bushą jaunesnįjį pažiūrėjau tam vyrukui į akis ir supratau, kad jose matau tik buvusį KGB pulkininką – ir nieko daugiau,“ - sako jis.
– Kaip manote, kada V. Putino, Kremliaus, politikoje, įvyko lūžis, jeigu tokio iš viso būta? Juk dar gana neseniai buvo kalbama apie bevizį Europos Sąjungos ir Rusijos režimą, vyko derybos net keliose bendradarbiavimo sferose.
– Pirmiausia, ačiū Dievui, toli gražu ne visi tiek Europoje, tiek Amerikoje pasisakė už bendradarbiavimo su Rusija vystymą. Laimei, atsirado „šaltojo karo trubadūrų“, kalbu apie tai su ironijos prieskoniu, „erelių iki kaulų smegenų“, „rusofobų“, kurie kalbėjo, esą su šiuo režimu, su tokia Rusija neįmanoma turėti reikalų ir anksčiau ar vėliau tuo įsitikinsime.
Aš apie tai kalbu jau nuo pirmųjų V. Putinų metų prezidento poste. Prisimenate, kaip Jungtinių Valstijų prezidentas George‘as Bushas jaunesnysis per pirmąjį susitikimą su V. Putinu pažvelgė jam į akis ir esą jose perskaitė, kad su šiuo vyruku galima turėti reikalų. Savo ruožtu aš dar prieš G. Bushą jaunesnįjį pažiūrėjau tam vyrukui į akis ir supratau, kad jose matau tik buvusį KGB pulkininką – ir nieko daugiau.
– Nepaisant to, vis dar nemažai tokių, kurie tarsi ir pasirengę turėti tų reikalų...
Be to, drįstu teigti, kad ir iki 1941 metų gruodžio Amerikoje, mano galva, buvo galima be problemų susipažinti ir su naujienomis iš vokiečių krašto, ir Leni Riefenstahl režisuotos filmus pasižiūrėti, ir gebelsiškų laikraščių pavartyti. Dėl šios priežasties dar kartą kartoju: „realpolitik“ šalininkų Europoje buvo visais laikais – nors vežimu vežk, tų vadinamųjų užkietėjusių pragmatikų. Prisiminkite 7-ojo dešimtmečio pabaigą ir 8-ojo pradžią – Willy Brandtas, Helmutas Schmidtas ir kiti vadinamosios „ostpolitik“ sutvėrėjai, kurie, galima daryti tokią išvadą, tam tikra prasme pasiekė Ericho Honeckerio režimo Rytų Vokietijoje legitimacijos, Berlyno padalijimo legitimacijos ir toliau, ir taip toliau, ir taip toliau. Tokiu savo elgesiu jie tiesiog gerais dešimčia metų pratęsė Sovietų Sąjungos komunistinio režimo gyvenimą.
Pabandykite šiandien pakritikuoti amžiną atilsį Willy Brandtą ar amžiną atilsį Schmidtą kokioje nors politikų ir tradicinių pažiūrų politologų kompanijoje Vokietijoje. Jus palaikys kone žmonių padermės priešu, praktiškai patologiniu reakcionieriumi ar net fašizmo kurstytoju. Dabartinis V. Putino režimas – grėsmė visam pasauliui, Rusijos ir Vakarų konfliktas paremtas civilizaciniu pagrindu; Putino Rusija – grėsmė visos Europos civilizacijai, o šios grėsmės centras šiuo metu yra Rytų Ukrainoje.
Ta didžiulė teritorija, kur gyvena keli milijonai žmonių, o jos niekas nekontroliuoja. Tai teritorija, kuri V. Putino iniciatyva – arba su jo pagalba, arba paprasčiausiai jam leidžiant, nors iš tikrųjų padedant, iš pradžių aktyviai dalyvaujant, o galiausiai palikus likimo valiai, virto praktiškai Europos viduryje atsivėrusia juodąja bedugne.
Už mažiau nei tūkstančio kilometrų – siena su Europos valstybėmis. Dabar mes gaištame laiką, eikvojame pinigus ir dedame kažkokias diplomatines pastangas, siekdami pagerinti situaciją aplink nedidukę Europos pakraštyje besislepiančią Padniestrę. Esą „labai svarbus reikalas“, o štai iš tikrųjų reiktų sukti galvą dėl didžiulės teritorijos, kur gyvena keli milijonai žmonių, kur sutelkta daugybė karinės technikos, įskaitant ir sunkiąją ginkluotę.
Tikrai neperdedu – šimtai tūkstančių tonų šovinių, sprogmenų.
Teritorijos, kur veikia pusiau kriminalinės organizacijos, galiausiai tampančios tikromis nusikaltėlių grupuotėmis. Teritorijos, kur ginklai, kur nėra veikiančios valdžios, kur klesti nusikaltėlių pasaulis, kur laisvai liejasi nešvarių pinigų upės. Neapsieisime ir be narkotikų, ir be prekybos žmonėmis, iš kur galiausiai šios blogybės pasieks ir Europą. Visa tai žymiai arčiau nei kažkokia Sirija ar Libija. Ir visai nereikia žiemą plaukti audringa Viduržemio jūra, keliauti Mesinos sąsiauriu.
V. Putino režimas – grėsmė, ir tai grėsmei būtina priešintis. Taip, kaip tai buvo daroma pačiame šaltojo karo įkarštyje. Šaltasis karas Nr. 2, šį kartą hibridinis, jau vyksta. Nereikia savęs ir vieniems kitų apgaudinėti, kalbėti apie tai, kad mums gresia naujas šaltasis karas. Tiesa ta, kad gresia naujas karštasis karas.
– Kodėl, jūsų nuomone, kaip forume Vilniuje pabrėžė Lilija Ševcova, šioje situacijoje Vakarai tiesiog dreifuoja ar snaudžia?
– Būna tokių periodų. Problemų daug, per vieną trumpą interviu paliesti visas tiesiog neįmanoma. Mano nuomone, trūksta tikrų lyderių. Situacija galiausiai susiklostė taip, kad rinkimai Jungtinėse Valstijose parodys, kad prezidentą teks rinkti iš dviejų variantų „Trumpas prieš Sandersą“. Tik įsivaizduokite, kad kaltinimai Hillary Clinton dėl konfidencialumo principo pažeidimo, esą ji neteisėtai naudojosi pašto serveriu, esą siuntė laiškus, susijusius su valstybinėmis paslaptimis, tokiu būdu grubiai pažeisdama nustatytas taisykles, pasitvirtina. Pristatau jums gana realų scenarijų. Tyrimas jau vyksta, šia tema labai domisi ir garsiai kalba Amerikos žiniasklaida. Įsivaizduokime, kad visa tai virsta savotišku „hilarigeitu“. Politikė nebegali tapti Demokratų partijos kandidate prezidento rinkimuose, tad susirungs respublikonas Donaldas Trumpas ir Bernie Sandersas, ir tai bus tragedijų tragedija. Tai Amerikos politinės sistemos diagnozė, sistemos, kuri sparčiai degraduoja vien dėl to, kad, pasibaigus šaltajam karui, buvo susikurta iliuzija, kad yra problemų, kurias galima tiesiog pamiršti, ir nieko dėl to nenutiks.
Buvo metas, kai, vaizdingai kalbant, būta sąlyginių vilčių, netgi būta pakankamai stabilaus pagrindo manyti, kad Rusija pasuks teisingu keliu. Šios iliuzijos sprogo kaip muilo burbulai 2000 metais, kai prezidentu tapo V. Putinas, ir prasidėjo visą valdžios sistemą apimančio V. Putino režimo statybos. Sakau visą valdžios sistemą apimančio, nes tai režimas, kuriame jau nebegalioja Rusijos Konstitucija, režimas, kai nebedirba Konstituciją turinčios saugoti institucijos ir nebevyksta procesai, kurie įvardyti pagrindiniame šalies įstatyme, nebeegzistuoja valdžios pasidalijimo principas, nebėra nepriklausomos teismų sistemos, nebėra ir pilietinių teisių, sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Pavojaus varpais vertėjo skambinti jau tada.
Kai egzistuoja konkretus priešas, kai yra konkretus tikslas, kai vyksta kova, nori nenori negali apsileisti ir apsnūsti, negali prarasti formos. Konkurencijos sąlygomis, kalbu ir apie aiškiai suvokiamą kelių sistemų konkuravimą, tenka ruošti naują žaidėjų kartą. Kaip futbole – geras pavyzdys futbolo čempionatas Ispanijoje ar Anglijoje, kur konkurencija tiesiog tvyro ore. Puikiai suprantama, kad pagrindinių geriausių komandų (net ir vidutiniškai stiprių klubų) strategai augina naują kartą žaidėjų, kurie vieną dieną pakeis dabartines žvaigždes.
Štai Amerikoje, kaip, beje, ir Europoje, nėra nieko panašaus. Na taip, yra Angela Merkel, kuri, mano giliu įsitikinimu, vis dėlto nėra tik blankus Margaret Thatcher šešėlis. Kaip jau buvo sakyta: mums politikoje reikia tokių ščedrinų ir tokių gogolių, tokių puškinų ir tokių lermontovų, mums reikia šiuolaikinių Reaganų ir šiandieninių Thatcher. Tokių žmonių stygius puikiai paaiškina visa tai, kas dabar vyksta Vakaruose. Nepaisant to, tai, ką kalbu, negalioja Lietuvai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė – reta teigiama šių nerašytų taisyklių, apie kurias kalbėjau, išimtis. Ačiū Dievui, kad svarbios tradicijos, laikomasi taisyklių, dirba Europos Sąjungos institucijos, ir mažos Lietuvos balsas girdimas nei žymiai didesnės Vokietijos. Deja, egzistuoja ir tikra politika. Pavyzdžiui, matau, kaip Kijeve dirba Lietuvos diplomatai, su kokiais praktiškai neįveikiamais sunkumais susiduria vien dėl to, kad kai kurie jų kolegos iš Europos ir Amerikos daugelį dalykų mato visai kitaip.
– Kai Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė Rusiją pavadino teroristine valstybe, palaikymo iš kitų Europos valstybių nesulaukė.
– Grįžkime prie XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio pabaigos istorinių įvykių. Europa leido Vokietijai šalyje 1936 metais surengti žiemos ir vasaros olimpines žaidynes, nors apie A. Hitlerį viskas buvo žinoma jau tada: ir „Mano kovą“ buvo galima perskaityti, jau būta ir koncentracijos stovyklų, imti persekioti ir kitaip mąstantieji, tryptos politinės laisvės, be to, tam tikra prasme A. Hitleriui paaukota Čekoslovakija, leista aneksuoti Sudetus, leista įvykti Austrijos anšliusui. Jeigu ne nevaldomu tapęs Vokietijos apetitas, visai gali būti, kad Europos istorija būtų susiklosčiusi visai kitaip, gal fiureris nebūtų įkėlęs kojos į Lenkiją – gal ir Antrojo pasaulinio karo nebūtų buvę.
Iš tikrųjų, nebūkime naivūs, jis būtų buvęs; o istorijai tariamoji nuosaka svetima.
Nepaisant to, ši maksima apie tariamosios nuosakos nepažįstančią istoriją jokiais būdais nereiškia, kad mes tos istorijos neturime žinoti ir iš jos mokytis.
