Pabėgo nuo bado
Lietuvoje sau ateities nebematanti buvusi akušerė į svetimą šalį išvyko su viltimi pamažu grįžti prie savo pašaukimo – medicinos. Neįgalaus brito pagalbininke pradėjusi moteris jaučiasi beveik savo vietoje. Neketina sustoti. Angliškai kalbėti jai sekasi vis geriau. Tiki, kad susitaupys kursams ir galiausiai gaus slaugytojos darbą ligoninėje. Padėti žmonėms – jos pašaukimas.
Sunkus gyvenimas iš jos atėmė nemažai sveikatos. „Darbo fabrike neieškojau – supratau, kad nepajėgsiu“, – sakė Silvija. Šiuo metu Silvija – įvairiatautės ir įvairiaspalvės komandos iš viso pasaulio narė. Tarp panašių pagalbininkų – nemažai juodaodžių, kurių šaknys Afrikoje.
Po ilgų lenktynių su bado grėsme ji sako pagaliau lengviau atsikvėpusi. Iki šiol pavadavusi kitus toje pačioje tarnyboje dirbančius kolegas, ji neseniai gavo vietą nuolatinio kliento namuose.
Kiek anksčiau Anglijoje darbą susirado jos vyresnysis sūnus. Jam dabar – 24 metai. Jaunesnysis, kuriam 22-eji, po ilgų darbo paieškų šiaip ne taip užsikabino gimtajame provincijos mieste.
Primena ligoninę
„Man visai gerai. Šiek tiek primena darbą ligoninėje. Padedi žmogui. Kartais mums tenka pasirūpinti sugirdyti vaistus. Darbe agentūra mums yra parūpinusi vienkartinių plastikinių prijuosčių, guminių pirštinių. Jas dėvėti mums būtina – kad neperneštume infekcijos. Mūsų pačių saugumui pirštines naudojame duše ar švarindamos butą. Be to, mane labai gerai veikia tai, kad žmonės čia kantrūs, nepyksta klausinėjami. Raminamai veikia, kad savo darbe nereikia skubėti – skubant pridarytume klaidų, jų negalime sau leisti“, – sakė Silvija.
Neįgalus, dienomis specialioje kėdėje su ratukais laiką leidžiantis vyras keliasi aštuntą ryto. Tačiau Silvijai darbo diena prasideda anksčiau. Apie šeštą ryto pagalbininkę prikelia šeimininko katė – ją reikia išleisti į lauką. Neilgai trukus į lauką ima prašytis šuo. Tada Silvija keliasi ir eina su senuku šunimi į lauką. Po septintos ji paruošia maistą gyvūnams. Tada prausiasi, geria kavą. Aštuntą ryto ji padeda vyriškiui atsikelti.
„Niekas čia rankomis nekilnoja. Sunkiai fiziškai dirbti netenka. Kiekvienas toks žmogus turi jį iš lovos iškeliančią įrangą“, – pasakojo moteris. Silvijai reikia tik šiek tiek padėti vyriškiui. Įkeltą į kėdę žmogų ji gabena į dušą, padeda nusiprausti, tepa specialiais kremais, džiovina plaukus, pagelbsti rengiantis. Silvijos paruoštų lengvų angliškų pusryčių su duonos skrebučiu jis laukia priešais televizorių. Čia didžiąją dienos dalį ji kartu su būsto šeimininku ir praleidžianti.
Nereikia mokėti už būstą
Vakarinis sėdėjimas prie televizoriaus baigiasi devintą. Tada vyriškis guldomas į lovą, prieš jo akis įtaisomas televizorius, įkraunami jo kėdės akumuliatoriai. Apie dešimtą Silvija jau gali eiti miegoti į savo kambarį.
Šią įprastą dienotvarkę kartais paįvairina kelionė į parduotuvę – Silvijai tenka paėjėti su šalia vežimėlyje riedančiu klientu.
Maitinasi Silvija savo pačios maistu, tačiau prie algos jai priskaičiuojami maistpinigiai. Gyvenimas ir darbas ištisomis paromis po vienu stogu su klientu turi privalumą – nereikia mokėti už būstą. Silvijai tai paranku, nes iš savo atlyginimo ji nuomotis kambarį nepajėgtų.
Vis dėlto darbo pertraukų metu reikia kažkur prisiglausti – ačiū draugei, kuri ją priima savo bute Plimute. Daug ir neretai naktinėmis pamainomis dirbančios lietuvaitės bute kol kas užtenka vietos prisiglausti poilsio savaitėmis. Pirmosiomis darbo savaitėmis Silvija džiaugėsi išsiilgta laisve ir vienatve – grožėjosi miestu, daug vaikščiojo.
Reformos auka
„Nuo pat vaikystės man buvo aišku, kad noriu padėti žmonėms, gydyti. Svajojau apie mediciną“, – prisiminė Silvija. Ir dabar jai atrodo, kad medicina – jos pašaukimas.
Įstoti į aukštąją mokyklą jai nepavyko nei pirmais, nei antrais metais. Anais laikais tokios studijos buvo pasiekiamos tiems, kurie vidurinę mokyklą baigė itin gerais pažymiais, buvo gerai pasiruošę arba turėjo reikalingų pažinčių. Silvija neturėjo nei to, nei kito. Baigusi vidurinę įsidarbino ligoninėje sanitare. Dirbo šį darbą dvejus metus. Vėliau baigė medicinos mokyklą Šiauliuose. Ten mokėsi akušerės specialybės.
„Tokių, kaip aš, atleistų iš darbo buvo labai daug. Neturėjau už ko užsikabinti. Paskutinius trejus metus ligoninėje dirbau sanitare-valytoja. O nuo 2000-ųjų tapau bedarbe“, - prisiminė Silvija.
Išbandymai statybose ir šeimoje
Bedarbės statusu ji naudojosi penkerius metus. Gelbėjo pašalpos ir įvairūs atsitiktiniai darbai. Anksčiau krano mašinistu dirbęs jos vyras panašiu metu irgi neteko tarnybos. Teko uždarbiauti statybose, ten jam padėdavo ir žmona. Maišydavo betoną, liedavo pamatus, klodavo dailylentes.
„Man gerai sekėsi matematika, tai viską skaičiuodavau – pavyzdžiui, kiek ir kokių medžiagų reikia pamatams išlieti. Mano būdavo galva, jo – rankos“, – prisiminė moteris.
Nors buvo bandoma kabintis į gyvenimą, tačiau buvę labai sunku. Priverstinių permainų paveiktas vyras pradėjo girtauti. Augo skolos už butą, iš banko paimta paskola tapo nebeįveikiama. Galiausiai tekę butą pusvelčiui parduoti. Šeima persikėlė gyventi į mažą Silvijos tėvams priklausantį sodo namelį. Pasirūpinus malkų krosniai, ten tereikėdavo mokėti tik už dujas ir elektrą – dar buvo įmanoma šiaip taip išgyventi.
Po penkerių metų nedarbo darbo biržoje Silvijai buvo pasiūlyta dalyvauti perkvalifikavimo programoje – lankyti pardavėjos kursus. Šiuos kursus baigusi ji susirado darbą duonos gaminių kioske. Pradedant 2006-aisiais, ten dirbo septynerius metus.
Šio gyvenimo etapo pradžioje ji ryžosi nutraukti užsitęsusį namuose patiriamą psichologinį smurtą. „Su vyru pragyvenome septyniolika metų, pusę to laiko kentėjau“, – pasakojo Silvija. Išgėręs vyras tyčiodavosi iš jos ir vaikų, šie neišvengdavo ir fizinio smurto. Žinodamas, kokie brangūs vaikams sunkiai įsigyjami daiktai, laužydavo juos.
Pokyčių impulsas – pažintis
Gyvenimas namuose tais metais Silvijai buvo virtęs tikru pragaru. Jį nutraukti padėjo ir netikėta pažintis.
„Tai sukrėtė mane dvasiškai. Apie panašias istorijas rašoma knygose“, – sakė moteris. Vyriškis buvo atvykėlis, komandiruotas į vieną iš vietos įmonių. Atsitiktinė pažintis peraugo į draugystę, vėliau – į romaną. „Daug kalbėdavomės apie gyvenimą, šeimą. Aš jam sakydavau: vyras geria, bet vaikai baigia užaugti. Gyvenimas nusistovėjęs, koks yra – toks, nieko nepadarysi. Jis man nuolatos sakydavo, kad privalau ir galiu savo gyvenimą pakeisti. Ir nors mūsų keliai išsiskyrė, jo žodžiai man neišėjo iš galvos“, – pasakojo Silvija.
Turėdama darbą, jautėsi tvirčiau, todėl ryžosi skyryboms. Tokį sprendimą palaikė ir jos sūnūs, kurių vienam jau buvo aštuoniolika, kitam – šešiolika metų. Negana to, sūnūs pareiškę, kad jei mama liks gyventi su tėvu, jie išeisią iš namų. Tai padėję apsispręsti. Gelbėję ir tai, kad sodo namelis, kuriame gyveno Silvijos šeima, priklausė jos tėvams – smurtautojas į šį būstą neturėjo jokių teisių.
„Dėl to, kaip tėvas elgdavosi su vaikais, jie bėgdavo iš namų. Glausdavosi pas draugus. Bijojau, kad pritaps prie blogų kompanijų. Negalėjau to leisti. Tai buvo kova už savo gyvenimą, savigarbą ir vaikus“, – tvirtino moteris.
Dvejos skyrybos vienu metu
Prieš pat skyrybas Silviją ištiko dar vienas išbandymas. Tuo metu suvirintoju dirbęs jos vyras buvo sunkiai sužeistas darbe. Jo gyvybė kabojo ant plauko, laukė sudėtingos operacijos. Ir nors jos naujasis draugas skubino ją skirtis, žadėdamas išsivežti į savo šalį, Silvijos sutuoktinio nelaimė skyrybas atitolino.
Tomis dienomis ji pasirinko ne asmeninės laimės perspektyvą, o sąžinės ir žmogiškumo padiktuotą sprendimą. Matydamas, kad jo draugė įklimpo, atitolo ir jos naujasis bičiulis.
Skyrybų planą Silvija atnaujino, vos tik sužinojusi, kad po nelaimės atsigaunantis jos sutuoktinis stojasi ant kojų. Procesas prasidėjęs neilgai trukus – jį paskatino prie senų įpročių sugrįžęs vyras.
Išgyvenimų iškankintą sielą gydyti nelabai buvo kada – teko kovoti už būvį. Minimalų kiosko pardavėjos atlyginimą teko dalintis trims. Vyresnysis sūnus jau buvo įsigijęs specialybę profesinėje mokykloje, tačiau nuolatinio darbo susirasti jam nesisekė – teko verstis įvairiais laikinais darbais tai savo šalyje, tai užsienyje, tai vėl Lietuvoje. Minimalų atlyginimą papildydavo socialinės pašalpos, jaunesniojo sūnaus stipendija.
Bulvių ir kruopų dieta
Šiek tiek daugiau kaip tūkstančio litų bendros šeimos mėnesio pajamos svajones apie skanesnį maistą ar naują drabužį atidėjo neribotam laikui. Bulvės, kruopos, pigesni lašiniai, vasarą sodo lysvėje užsiaugintos morkos, burokėliai, pupelės, kitokios daržovės buvo pagrindinis moters ir dviejų jaunų vaikinų maistas. Iš daržo derliaus gamindavusi mišrainių.
„Mėsos ant mūsų stalo būdavo labai retai, apie žuvį buvau pamiršusi“, – prisiminė nesenus laikus Silvija.
Vis dėlto studente ji buvo neilgai. Kelią užkirto informacinėje sistemoje likę pėdsakai apie senas skolas už butą: bankui ji buvo nepatikima klientė. Butą jiedu su vyru buvo įsigiję už kreditą, kurio nebepajėgė mokėti, juolab po skyrybų, kai jos vaikų tėvas šią skolos naštą nusimetė nesukdamas galvos. Nors skolą jau buvo sumokėjusi, buvęs gyvenimas vilkosi tarsi bjauri uodega.
Prarado pardavėjos darbą
Vildamasi, kad išeitį pasiūlys pats gyvenimas, Silvija išėjo akademinių atostogų. Kaip tik tada jos teta jai pakišusi mintį apie užsienį. Anglijoje ilgus metus dirbo Silvijos pusseserė, tuo metu ji augino penkerių metų vaiką. Į Silviją ji žiūrėjo kaip į būsimą auklę ir tarnaitę.
Silvijai giminaitės šeima atrodė gera startinė aikštelė ieškantis darbo, po truputį pramokstant kalbą. Sūnūs turėjo nuolatinius darbus, dabar norėjosi pakovoti už save.
Tai, ką ji atrado pusseserės šeimoje, veikiau prilygo praradimui: nesutarimai šeimoje, nuolatinė įtampa. Silvija pasijuto svetimų žaibų žaibolaidžiu ar net atpirkimo ožiu. Vietoje pagarbos jautė panieką, nepasitenkinimą. Visa pernelyg priminė jos pačios gyvenimą. „Išsigandau, kad galiu apsirgti depresija ar net pakelti prieš save ranką“, – šitaip ji įvardija savijautą, kuri paskatino priimti sprendimą jau po trijų savaičių: bėgti, ir kuo greičiau.
Už šio netikėto išbandymo kainą ji, tiesa, lygiai taip pat netikėtai įsigijo kai ką labai brangaus – naują draugę Anglijoje. Vienintelis susitikimas su ten gyvenančia lietuve, turinčia medicinos sesers profesiją, jai padėjo nenuleisti rankų ir neužkirsti kelio į šalį, iš kurios jai teko taip greitai bėgti.
Šimtai laiškų, keletas pasiūlymų
Šiame laimės paieškų etape ji buvo be pinigų, be darbo, tačiau ne be vilties. Naujoji jos draugė Anglijoje patarė, kur ieškoti darbo, kaip rašyti skelbimus, gyvenimo aprašymus. Ji taip pat patarė kalbėtis pažinčių svetainėse angliškai – tik šitaip išmoksianti anglų kalbos.
Anglų kalbos ji mokėsi mokykloje, bet, kaip ir daugelis, neatsakingai, nesistengdama – dėl to praktiškai teko viską mokytis tarsi iš naujo.
„Išsiunčiau gal šimtą laiškų, ieškodama darbo. Dalis iš jų man neatsakė, dalis atsakė neigiamai, teigiamų atsakymų sulaukiau du tris. Tačiau mane labai gąsdino, kad dorai nemoku anglų kalbos. Pažinčių svetainėse susiradau gerai kalbančių žmonių. Nemažai jų buvo vyrai iš Azijos, ypač arabų šalių, ieškančių galimybių susituokti su europiete. Pasitaikė ir tokių, kurie man kažkodėl norėjo pasirodyti savo slaptas kūno grožybes ar net sekso scenas. Sulaukdavau ir nepadorių pasiūlymų“, – prisiminė Silvija.
Vis dėlto jai buvę nelabai svarbu, su kuo kalbėtis – svarbu, kad kalbamasi. Vieną dieną pajuto: įvyko lūžis. Grįžo prie ankstesnių pasiūlymų. Netrukus turėjo du kvietimus atvykti į mokymus.
Stebina žmonių draugiškumas
Jau buvo susikrovusi lagaminus, kaip sužinojo apie savo buvusio vyro žūtį – grįždamas iš parduotuvės jis pakliuvo po traukinio ratais. Pastaruosius trejus metus jis kartu su kita moterimi gyveno Kaune. Vis dėlto svarbių sprendimų metu praeitis Silviją pasivijo darsyk. Žmoniškumo vedama, kartu su jaunesniuoju sūnumi ji iškeliavo ne į Angliją, o į buvusio savo engėjo laidotuves.
„Tai buvo vienas iš sukrėtimų: laidodama savo vienmetį, suvokiau, koks trapus yra gyvenimas“, – pasakojo apie savo išgyvenimus Silvija.
Tačiau proveržis jau buvo įvykęs. Po mėnesio ji vėl susikrovė lagaminus ir iškeliavo į Angliją.
„Tikėjausi panašios atmosferos kaip ir Lietuvoje. Sutikusi ten tokius geranoriškus žmones, negalėjau tuo patikėti. Kai klausdavau kelio ar bandydama išsiaiškinti transporto maršrutus, man paaiškindavo beveik kiekvienas sustabdytas žmogus. Nedideliame, sename Anglijos mieste išmokau vakarais vaikščioti su atviru rankinuku. Lietuvoje to negalėčiau sau leisti – man ištrauktų piniginę“, – iki šiol stebisi Silvija.
Ji niekaip negali pamiršti, kaip jai kantriai į klausimą atsakinėjo ekstravagantiška šešiolikametė su cigarete dantyse. Prieš tai ji mandagiai cigaretę išsiėmė.
Trys dienos mokymų jai irgi nepasirodė labai baisios. Neilgai trukus ją pakvietė į darbą.
Pasijuto įvertinta
Pirmoji jos klientė buvo senyvo amžiaus moteris. „Baisiausia buvo, kad nesuprasiu, ką jai pagaminti. Tačiau mano baimė pasirodė perdėta“, – juokėsi moteris. Dvi dienos moters namuose pagalbininkei praėjo bematant.
Didžiausias įvertinimas naujokei buvęs, kad moteris norėjo, kad Silvija pas ją pasiliktų ilgiau. Iš pradžių laikas pratęstas iki savaitės, vėliau – iki dviejų, galiausiai – mėnesį. Taip sulaukta sugrįžtant ir nuolatinės padėjėjos.
Vėliau Silvija pavadavusi dar tris savo koleges. Du klientai buvę senyvo amžiaus, vėliau Silvija gyventi padėjo jaunam neįgaliam vyrui. Tekę prisitaikyti ir prie jo gyvenimo ritmo – iš ryto pamiegoti, o vakare naktinėti prie kompiuterio. Ketvirtajam savo klientui, neįgaliam vidutinio amžiaus vyrui, ji tapo nuolatine padėjėja. Pirmąsias dvi poilsio savaites ji gavusi po aštuonių darbo savaičių.
Pasiilgsta tik žmonių
Kitaip nei Lietuvoje, ji nebesijaučia senė, kurios vieta – ravėti daržą. Čia ji – jauna moteris, kuriai prieš akis dar geras gabalas gyvenimo. Ją įkvepia net tai, kad nemažai vietos televizijos diktorių ir komentatorių – už ją vyresni žmonės, ne vienas jų – persiritęs per penkiasdešimtmetį. Lietuvoje ją slėgęs jaunystės kultas ir panieka jos, neva „senos“ moters, padėčiai.
Lietuvos ji nepasiilgsta. Ji gerai jaučiasi aplinkoje, kur ji pastebi daugybę individualybių. Lietuvoje jie būtų vadinami keistuoliais, galbūt net taptų atstumtais vienišiais. Anglijoje jie jaučiasi natūraliai ir niekam neužkliūva. Jai patinka ir tai, kad į gatvę ji gali išeiti be makiažo, nepasidažiusi, neišpuoselėta šukuosena. Čia vertinamas natūralumas. „Jaučiuosi sugrįžusi į savo namus. Pasiilgstu tik Lietuvoje likusių bičiulių“, – prisipažino moteris.