Gegužės 1-ąją reikia dirbti, o ne lovoje gulėti?

Gegužės 1-oji – darbo bičių ar tranų šventė? Dėl to nesutaria ekonomistė Rūta Vainienė ir filosofas Andrius Bielskis. R. Vainienė gegužės 1-ąją dirbs namuose, o A. Bielskis kartu su socialdemokratais Vilniuje dalyvaus šventinėje eisenoje.

Gegužės 1-ąją švenčiama Tarptautinė darbininkų diena. Jos ištakos siekia 1886 m., kai Čikagos policija buvo priversta malšinti darbininkų maištus, siekusius sutrumpinti darbo dieną iki 8 valandų. Po trejų metų ši diena Paryžiuje paskelbta tarptautine darbininkų solidarumo diena, ji ypač populiari socialdemokratiškose valstybėse.

„Tai simbolinė diena, kada žmonės turėtų ne lovoje vartytis, o eiti ir dirbti, jei iš tikrųjų darbą norime pagerbti, įprasminti. Kadangi visi kiti nedirbs, nebus su kuo dirbti, tad dirbsiu viena namuose“, – sako ekonomistė, Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja, buvusi Laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė.

R. Vainienė primena, kad šventės kilmė mena streikus. „Yra žmonių, kurie nenorėjo dirbti, norėjo dirbti mažiau, dėl to išėjo į gatves streikuoti. Tai ne darbo bičių, o tranų diena“, – teigia R. Vainienė.

Priminus, kad žmonės sukilo prieš išnaudojimą ir mažus atlyginimus, R. Vainienė siūlo prisiminti, kas buvo iki tol: esą kol nebuvo pramoninės gamybos ir darbo vietų, vaikai mirdavo iš bado.

„Reikia matyti viską ne statiškai, o dinamikoje, kaip pramoninė gamyba praturtino žmones, kaip jiems davė galimybę užsidirbti. Būtent pramoninė gamyba leido mums visiems turėti galimybę gyventi kaip milijonieriams, mėgautis tais pačiai malonumais. Juk masinė produkcija sudarė galimybę paprastiems žmonėms priartėti prie turtingųjų luomo – anksčiau buvo labai didelė segregacija – pramoninė gamyba ją sumažino, nes visi turėjo galimybę įsigyti tą pačią masinės gamybos prekę“, – aiškina ekonomistė.

A. Bielskis mato dešiniųjų propagandą

Kardinaliai skirtingos nuomonės laikosi MRU profesorius, „Demos“ kritinės minties instituto direktorius, ministro pirmininko patarėjas visuomeniniais pagrindais A. Bielskis.

„Gegužės 1-oji yra samdomų darbuotojų tarptautinė darbo šventė, kada samdomi darbuotojai išreiškia savo valią, tai yra šventė, kuri byloja apie darbininkų judėjimo solidarumą, lygybės, socialinio teisingumo principus. Mano supratimu, ją švęsti būtina. Kodėl? Nes iš esmės du trečdaliai gyventojų Lietuvos ir Europoje yra samdomi darbuotojai“, – sakė A. Bielskis.

Trečiadienį, gegužės 1-ąją, A. Bielskis švęs socialdemokratų eisenoje nuo Nepriklausomybės aikštės iki Baltojo tilto.

Tačiau kodėl ši šventė Lietuvoje iki šiol siejama su sovietmečiu ir komunistais?

„Nes tokia varoma dešiniųjų propaganda. Labai paprasta manipuliuoti antikomunizmu ir antisovietiškumu. Ta šventė prasidėjo gerokai anksčiau – XIX a. pab., o XX a. pradžioje tapo visuotine ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tai visame pasaulyje švenčiama dirbančiųjų šventė ir ji nieko bendro neturi su sovietine praeitimi“, – tvirtina A. Bielskis.

A.Bielskio teigimu, Gegužės 1-osios šventė demonizuojama dėl to, kad apskritai visa politinė kairė nuo pat nepriklausomybės atkūrimo buvo demonizuojama dešiniųjų politikų, pavyzdžiui, Vytauto Landsbergio.

Kairumas – socialinis teisingumas ir dėmesys žmogaus teisėms

Gegužės 1-oji laikoma kairiųjų švente. Kas šiandien laikytina kairumu? Pasak A. Bielskio, kairuoliškumą galima apibrėžti kaip angažavimąsi socialiniam teisingumui, lygybei, nepasitikėjimą laisva rinka, norą vienaip ar kitaip kontroliuoti rinkoje vykstančius komercinius santykius. Kartu tai dėmesys žmogaus teisėms, jas suprantant gerokai plačiau nei įprasta liberalams. Politinė kairė pirmiausia akcentuoja mažumos teises – tarkime, seksualinių mažumų, kitokius įsitikinimus turinčių žmonių, etninių grupių.

A. Bielskio manymu, Lietuvai reikėtų žymiai daugiau kairuoliškumo. Pasak jo, socialinė atskirtis, ekonominė nelygybė Lietuvoje viena didžiausių Europos Sąjungoje. „Neoliberalaus kapitalizmo pasekmės iš tikrųjų jaučiamos. Skurdas milžiniškas, per trečdalį Lietuvos žmonių gyvena ties skurdo riba, ypatingai pastaraisiais metais suklestėjo energetinis skurdas – tokia skurdo rūšis, kai gyventojai didžiąją savo pajamų dalį šaltuoju metų laiku išleidžia šildymui ir kitoms namų ūkio paslaugoms“, – konstatuoja A. Bielskis.

Jo teigimu, reikia siekti, kad socialinės atskirties ir skurdo skirtumai mažėtų. Tą, profesoriaus manymu, gali padaryti tik politinė kairė.

R. Vainienė pastarųjų metų Lietuvos socialinę politiką laiko kairuoliška, tačiau joje mato ir gerų ženklų. Pasak jos, teigiama tai, kad reikia atidirbti už gaunamas socialines pašalpas, penkios savivaldybės eksperimento tvarka taupo lėšas – pačios tikslingiau skirsto socialines pašalpas.

„Ačiū Dievui, Lietuvoje nėra tokių kartų, kuomet senelė, mama ir dukra niekada nėra dirbusios. O Prancūzijoje tokių žmonių daug, ten žmonės nedirba kartomis. Ačiū Dievui, Lietuvoje mes dar turime šansų. Labai gerai, kad dabar Lietuvoje parama nukreipiama tiems, kuriems reikia ir už ją raginama atidirbti“, – mano pašnekovė.