Dantys šiandien – bene patikimiausias Lietuvos gyventojo socialinės padėties ženklas. Skylėta šypsena – asmeninio biudžeto skylių atspindys, jis tik netiesiogiai susijęs su poreikiu valgyti ar būtinybe kramtyti.
ES ženklais žymėtas maistas
Pravėrus rudai dažytas medines duris matyti, kad čia ne garažas, o sandėlis. Pradarytose dėžėse – socialiai remtiniems žmonėms skirtas maistas. Kiekvienas pakelis žymėtas Europos Sąjungos (ES) spalvomis ir žvaigždutėmis. Šįkart jos reiškia ne gėrimo stiprumą ar viešbučio klasę, o socialinį darinį.
Šioje žvaigždėtoje grandinėje kažkas pinigus uždirba, kažkas neuždirba išvis arba uždirba per mažai. Kažkas maistą perka, o kažkas jį labdaringai paskirsto. Pradedant įstatymais, programomis, sąrašais savivaldybėse, baigiant maisto prikimštais garažais.
Pro vienas Mažeikių rajono savivaldybės duris į eilinį savivaldybės tarybos posėdį keliauja kostiumuoti vyrai ir pasipuošusios moterys. Jų durys – šiek tiek dešiniau nei labdaros sandėlis. Išrinktiesiems iš kairės, kieme, prie kitų durų, savo maisto produktų labdaros laukia rinkėjai. Aktualiausi rinkimai šiems mažeikiškiams – rinkti pažymas, kad gautų paramą.
Eilutė tirpsta ties praveriamomis garažo durimis, tačiau jos uodega netrumpėja. Laikydamiesi abėcėlės tvarka sudaryto grafiko, čia ateina vis naujų labdaros gavėjų. Pro duris išsirita pilnais krepšiais ir maišais apsikarstę piliečiai.
Didžiosios dalies asmenų rankas sveria balti plastikiniai maišai su „Maxima“ tinklo prekiniais ženklais. Tarsi tie žmonės būtų išlindę ne pro patrūnijusias garažo duris, o iš tviskančio prekybcentrio. Kai kurie jų netgi šypsosi. Tiesa, slėpdami dantis.
Riba – 525 litai
Lietuvoje ir Latvijoje pagamintų produktų labdaros laukianti 53 metų moteris, pavadinkim ją Valerija, giriasi kažkada jaunystėje buvusi gražuolė. Jai atrodo, kad ir dabar atrodytų graži, jei ne bedantė burna.
Moteris sako, kad dantys jai krenta nuo prasto maisto. Tačiau nederėtų būti tokiems tikriems.
ES žvaigždutėmis ženklintą maisto produktų labdarą mažeikiškiams dalija Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos „Caritas“ bendrijos reikalų tvarkytoja 73 metų Bronislava Viesulienė ir dar dvi moterys.
Kai kurie iš paramos gavėjų paima davinį išsyk visiems šeimos nariams – trigubą ar net keturgubą normą. Dalis šio turto gali būti parduota tuojau pat už vartų.
„Caritas“ moterys tai vertina supratingai: ne visi turi kur išsivirti žirnių ar kaip panaudoti miltus. Yra benamių.
Tai penkiskart per metus organizuojamos labdaros produktų dalybos. Pradedant lapkričiu ir baigiant kitų metų kovu, produktai dalijami kas antrą mėnesį.
Mažeikių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus sudarytuose sąrašuose – paramos prašytojų pavardės, prie jų užrašytas žmonių skaičius šeimoje ir pajamų dydis, tenkantis kiekvienam žmogui.
90, 175, 228, 417 litų – skaičiai įvairūs, tik ne didesni nei 525.
Šeima turi teisę į paramą jeigu šeimos pajamos vienam jos nariui ar vienam gyvenančiam asmeniui neviršija 1,5 Vyriausybės patvirtintų valstybės remiamų pajamų (šiuo metu – 525 litai) dydžio per mėnesį.
Vargas spaudžia ir dirbantį
Mažeikių rajone į maisto produktų labdarą turi teisę 9953 asmenys, maždaug pusė jų gyvena kaime. Šie žmonės maistą atsiima seniūnijose.
Iščiustytas, sušukuotas, tvarkingą tamsią striukę dėvintis žilstelėjęs vyras, pavadinkim jį Antanu, maisto paima visai šeimai. Graži, tradicinė labdaros gavėjo šeima galėtų papuošti ne vieną valstybinę šeimos politiką propaguojantį lankstinuką. Šiai šeimai skirti 4 litrai aliejaus, 4 kilogramai miltų, 4 latviško kondensuoto pieno indeliai bei kitų produktų.
Antanas – 50 metų amžiaus vairuotojas, kartu su žmona augina du vaikus. Dukteriai – 18 metų, sūnui – 10. 45 metų žmona nedirba jau šešeri ar septyneri metai. Antanas uždirba pusantro tūkstančio litų, tačiau to keturių asmenų šeimai gerokai per mažai. Žmona dirbtų, bet neturi išsilavinimo, todėl darbo surasti nepavyksta.
Kreiptis labdaros šiam mažeikiškiui neatrodo nei jauku, nei normalu.
„Kažkaip keista, kai dirbantis žmogus turi tokių dalykų ieškoti Būtų geriau, kad tokių dalykų nereikėtų“, – droviai sako Antanas.
Be labdaros maisto produktais, jo šeima dar gauna būsto šildymo išlaidų lengvatą.
Olandijoje – blogiau nei kalėjime
Tos pačios kartos mažeikiškei Janinai (šis ir kiti publikacijos vardai pakeisti – aut.), regis, labiau gėda ieškoti darbo ir po to dirbti už dyką, nei prašyti paramos.
„Kodėl aš eisiu ten dirbti, jeigu jie nemoka algų?“ – minėdama vieną iš Mažeikių bendrovių piktinasi ji. Siuvėjos profesiją turinti moteris kurį laiką dirbo pagal patentą, bet sumokėjus mokesčius mažai nekas belikdavo, todėl dabar nedirba.
„Niekas nežiūri, ar tu turi už ką sumokėti mokesčius, ar ne. Tarkim, dirbant taksistu reikia sumokėti už patentą 700 litų per pusmetį, už tai priskaičiuoja pusę metų darbo stažo. O tiek klientų, kas važiuoja, irgi nėra. Mano brolis dirba dieną ir naktį, ir tai ne ką teužsidirba. Buvau išvažiavusi į užsienį, bet ir ten nieko neradau. Mane tiesiog apgavo“, – pasakojo 48 metų Janina.
Prieš trejus metus ji susipažino su moterimi iš Mažeikių, toji jai pažadėjo indų plovėjos darbą. Į Olandiją Janina nuvyko savo lėšomis. Tačiau į darbą jos taip ir nepakvietė. Paaiškėjo, kad jai skirta tik pusė etato. Be to, keista tvarka: dieną, kai lėkščių plauti nereikės, jai bus paskambinta ir pranešta, kad į darbą eiti nereikia, o už tą dieną pinigų negaus.
„Ir kokį ji man kambarį toji lietuvė davė? Kalėjime būtų buvę geriau. Belangė su viena lova vos tilpo – nei stalo, o už tai dar 450 eurų mokėti paprašė. Toji moteris tenorėjo iš manęs pasipelnyti. Apsižiūrėjau, kad nieko gero nesulauksiu, ir grįžau. Susidarė įspūdis, kad ir užsieny darbo ieškoti dabar nebeverta“, – pasakojo mažeikiškė.
Moksleivio viltis – užsienis
Eilėje prie maisto produktų – aštuoniolikametis Tomas. Jam priklauso triguba labdaros norma. Šeimoje, be jo – 41 metų mama ir 23 metų studentė sesuo. Nuolatinio darbo neturi nė vienas.
Vienuoliktoje klasėje besimokantis Tomas kartais savaitgalį gauna kokio nors laikino valandinio, dažniausiai pagalbinio, darbo. Mama kurį laiką uždarbiavo užsienyje, tačiau sveikatai pašlijus grįžo į Lietuvą. Čia darbo neranda, nes ne viską dirbti ir begali. Iki išvykdama dirbo. Anot sūnaus, „kaip ir kiekvienas paprastas žmogus – eidavo, kažką plaudavo, valydavo“.
Pastaruoju metu Tomo šeima gyvena daugiausia iš pašalpų ir labdaros. Ant jo ir mamos pietų stalo dažniausiai – kruopos, žirniai, mėsa – gerokai rečiau. Kas geresnio – įdedama šokių mokytojos profesijos besimokančiai seseriai. Tomas prisiduria mokykloje gaudamas nemokamus pietus.
Artimiausi vaikino ketinimai baigus mokyklą – išvykti padirbėti į užsienį, vėliau dairytųsi kitų galimybių. Jis žino, kad niekas už jį nepakovos.
Eilėje prie labdaros produktų – 29 metų Rita. Ji viena augina septynerių metų dukterį. Ne taip seniai lankė trijų mėnesių manikiūrininkių kursus, įsigijo patentą, po to pagal trišalę sutartį pusmetį dirbo manikiūrininke. Toliau dirbti jai neapsimoka.
„Neini į priekį, tik į minusą“, sakė Rita.
Manikiūrininkių rinka persotinta, klientūros nėra tiek, kad galėtum išsilaikyti. Bet iš labdaros gyventi ji ilgai nesiruošia: „Jeigu išeis – išvažiuosiu iš Lietuvos“.
Prieš šešerius metus buvo išvykusi padirbėti į Ispaniją, vėliau grįžo, tačiau perspektyvų čia nemato. Nedirba savaitę, iki šiol pašalpų negavo, neseniai jos šeima įtraukta į sąrašą maisto produktams gauti.
Maisto produktų gruodžio pradžioje gavo ir 27 metų Aušra. Moteris turi prekybininkės profesiją ir dirba puse etato, daugiau darbo gauti nepasiseka. Tai tęsiasi jau metus.
Motinų vargai nesibaigia
Keturių vaikų mamai Inetai – 27 metai. Vaikams – treji, penkeri, aštuoneri, devyneri metai. Kodėl liko vaikų auginti viena? „Taip jau gyvenimas susiklostė“, – sako daugiavaikė motina.
Jau dveji metai motina verčiasi nuo pašalpos iki pašalpos. Šios pajamos siekia 900 litų per mėnesį. Bandė dirbti valytoja, tačiau pajėgė tik mėnesį. Nebuvo kam palikti vaikų, teko darbą mesti. Nebuvo ką mokėti už darželį, kitus vaikus reikėjo leisti į mokyklą, o dar kainuoja ir butą išlaikyti.
Daliai – 25 metai, augina mažametę dukterį, nedirba nuo šių metų vasario. Prieš tai tris mėnesius dirbo siuvykloje. Darbdaviui nepatiko, kad jaunos darbuotojos vaikas dažnai serga, ir ji tuo metu nedirba. Teko su darbu atsisveikinti. Dirba nuo 18 metų. Vasaromis dirbdavo barmene ar padavėja Palangoje.
„Darbdaviai – veidmainiai. Jie gražiai kalba, tačiau vienišų mamų jie suprasti nenori. Jie tik supranta, kaip jiems užsidirbti daugiau pinigų“, – tvirtino Dalia.
Valerijai – 53-eji, visą gyvenimą ji dirbo gamyklose. Jos profilis – metalo apdirbimo technologijos, dirbo šaltkalviškus ir surinkimo darbus. Bedarbė ji jau daugiau kaip dešimtmetį – nuo tada, kai Mažeikiuose bankrutavo didžiosios gamyklos. Per šį laiką ji nemokėjo už kambarį bendrabutyje, kaupėsi skolos. Darbo birža ją buvo nukreipusi mokytis siuvėja, bet iš to nieko neišėjo.
„Nesisekė. Neišėjo taip, kaip reikia. O reikia – greitai ir gerai. Ir akys mano jau ne tos. Į tokius kursus turi būti siunčiami mokinukai. Vasaros metu einu ir daržų ravėti, ir į uogas, kai jau matau, kad visai negerai“, – sako Valerija.
Jai padeda ir viešieji darbai, ką tik ji dirbo devynias dienas iš eilės. Daugiausia gyvena iš bedarbio pašalpos, pastaruoju metu ji siekė 350 litų per mėnesį.
Duktė dirbo prostitute
„Jei Mažeikiuose būtų viena kita maisto ar lengvosios pramonės įmonė, gal ir mano amžiaus moterims būtų kur dirbti. Jei atsiranda kokia vieta, į ją patenka jaunesnės ir tik tos, kurios neturi vaikų. Vyresniosios dažniau serga, jaunoms mamos tenka prižiūrėti sergančius vaikus, tokioms įsidarbinti labai sunku“, – sako Valerija.
Valerija užaugino dvi dukteris, vyresnioji dabar gyvena Ispanijoje, jaunesnioji – Mažeikiuose, abiejų gyvenimai klostėsi sunkiai. Vyresnioji jauna pasigimdė dukrytę, paskui, kai kūdikiui suėjo vos mėnuo, dingo. Vieną dieną ji sėdo ne į tą mašiną... Paaiškėjo, kad buvo parduota suteneriams, paversta prostitute. Dingusi mažylės motina tik po pusantrų metų pajėgė mamai perduoti žinią.
Močiutė ketverius metus augino savo anūkę – iki to laiko, kai Darbo birža jai pasiūlė mokytis siuvėjos profesijos. Anūkę teko atiduoti globėjams.
Vyresniosios Valerija nėra mačiusi trylika metų, dukteriai dabar – 34-eri. Dabar su dukra susiskambina du sykius per metus. Žino, kad toji lankė slaugytojų kursus, dirba ligoninėje, turi šeimą, augina du vaikus, netgi samdo auklę. Jaunesnioji dukra, kuriai dabar 29-eri, kartais dirba viešuosius darbus, gyvena sodų bendrijoje su už ją daug vyresniu vyriškiu, tas išgėrinėja – jos gyvenimas dar sunkesnis nei motinos. Motina su dukra bendrauja dažniausiai tik telefonu.
Valerija turi kambarį Mažeikiuose pagarsėjusiame bendrabutyje Sodų gatvėje. Jame daugiausia gyvena bedarbiai, daugelis jų nuolat girtauja. Bendrabutyje netyla triukšmas. Nerūkanti ir alkoholio nevartojanti Valerija ten jaučiasi nejaukiai: nežinai, ko laukti iš laiptinėje sutikto žmogaus. Sykį ją apiplėšė, atėmė rankinę.
„Gal dėl to, kad su jais neprasidedu, nepritampu?“ – klausia savęs moteris. Vieną dieną rado išlaužtas duris, išneštus baldus.
Šypsosi, tačiau skirtingai
„Gyvenu, o ką daryt, reikia gyventi. Kai savų netekau, kaip ir negyva kad būčiau. Kur nueti, ką daryti, kam aš reikalinga? Kam aš gyvenu? Kartais atrodo, kad nieko nebenoriu. Bet paskui ir vėl atitokstu. Taip ir vargstu. Esu paprasčiausias žmogus. Anksčiau būdavau karinga, mokykloje buvau pionierių vadovė, paaugusi mėgdavau muštis. Imdavausi ir su vyrais, nepasiduodavau, nesileisdavau žeminti. Mamos draugui buvau net ranką peiliu perrėžusi“, – prisiminė Valerija.
Išsipasakojusi moteris pralinksmėjo, šypsojosi laiko ir vargo praretintais dantimis.
Šviesiu megztiniu vilkįs 27 metų vyras iš eilės – skaisčiais skruostais, nepanašus nei į bedarbį, nei ligonį. Su žmona augina dešimties mėnesių vaiką, nė vienas šeimoje esą nedirbąs.
Klausiamas juokiasi baltais dantimis, suka akis į šoną, ginasi mosuodamas ranka. Panašu, kad teisybės sakyti nenori, o meluoti nebuvo pasiruošęs. Labdaros paketą šiai šeimai renkančios moterys įtartinai linguoja galvas. Per keletą metų jos priprato prie visokiausio plauko labdaros gavėjų.
Labdaros produktų gavėjų mažėja
Bedarbę Valeriją, vairuotoją Antaną ir kitus to paties sąrašo rajono varguolius, kaip ir panašius žmones visoje Lietuvoje, labdara pasiekia per vyriausybinę programą. Mažeikiuose ji vykdoma nuo 2006-ųjų.
Tai Lietuvos Vyriausybės 2005 metais patvirtinta Lietuvos dalyvavimo maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims bendrijoje programa.
Paramą maisto produktais gaunančių asmenų skaičius rajone trumpėja. 2010-aisiais tokiame sąraše buvo 12 800 asmenų – 2 847 daugiau nei šiemet.
„Sąlygos piniginei socialinei paramai gauti griežtėjo nuo 2012-ųjų sausio pirmosios, po to – 2013-ųjų birželio“, – sakė Mažeikių rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Jolanta Kekytė.
Anot jos, paramos gavėjų skaičių reguliuoja ne kintančios gyvenimo sąlygos, o besikeičiantys įstatymai.
Įgyvendinant piniginės socialinės paramos politiką Mažeikių rajone 2010 m. socialinė pašalpa skirta 5893 šeimoms (asmenų skaičius 78 415) išmokėta – 18,528 tūkst. litų. 2011 m. socialinė pašalpa skirta 6286 šeimoms (asmenų skaičius 88 079) išmokėta – 20,776 tūkst. Lt.
2012 m. sausio 1 d. įsigaliojus Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymui, Mažeikių rajonas socialinės pašalpos skyrimą įgyvendino kaip valstybinę (valstybės perduotą savivaldybei) funkciją; nuo 2012 sausio 1 dienos socialinė pašalpa skirta 6177 šeimoms (83 388 asmenims) išmokėta – 18,404 tūkst. Lt.
Pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą 2012 m. savivaldybė socialines išmokas skyrė 40 333 asmenų, pagal Šalpos išmokų įstatymą išmokos skirtos 36 020 asmenų.