Jis pasakoja, kad viena pirmųjų Maidane žuvusių moterų dirbo Černobylio zonos valgykloje. Jo žmona teikė pirmąją medicininę pagalbą nukentėjusiems, o iš paties Sergejaus neramumai Ukrainoje atėmė draugus ir artimuosius.
„Aš gimiau toje Ukrainos dalyje, kuri dabar paveikta Rusijos propagandos – Sumų srityje. Mano artimieji ir draugai vis dar gyvena ten, o aš čia. Taigi pagal juos aš fašistas, o jie man separatistai“ – aiškina černobylietis.
Černobylyje dirba, nes niekur geriau nerado
Po 1986 metų pavasarį Černobylio atominėje elektrinėje įvykusios nelaimės trisdešimties kilometrų spinduliu buvo evakuoti Ukrainos teritorijoje esantys kaimeliai bei 48 000 gyventojų iš Pripetės miesto. Branduolinės katastrofos padariniai buvo likviduojami beveik penkiolika metų. Likvidacijos darbuose dalyvavo daugiau nei 600 000 likvidatorių. Net ir šiandien, po beveik trisdešimties metų, Černobylio zonoje draudžiama įsikurti naujakuriams, susilaukti vaikų ar plėtoti žemės ūkį. Kirsti pirmąjį evakuacijos žiedą gali tik kontrolės postuose registruotas transportas ir tik tranzitiniais tikslais ar trumpalaikiam vizitui į Černobylio apylinkes.
Trečdalį amžiaus apleistas Pripetės miestas ir radiacijos paveikta aplinka masina būrius turistų iš užsienio. Kelias valandas trunkančios turistų kelionės į šiaurę nuo pagrindinio kontrolinės patikros posto „Didiatki“ organizuojamos daugiau nei dešimt metų. Šiandien Sergejus lydi ir prižiūri atvykstančius turistus, tačiau savo karjerą Černobylyje pradėjo dar tada, kai pašaliniai asmenys į evakuotas apylinkes buvo neįleidžiami.
„Galiu pasakyti tiesiai šviesiai – čia įsidarbinau, nes tuo metu nebuvo kito darbo. Ilgą laiką dirbau žurnalistu miesto ir apskrities laikraščiuose. Prieš Sovietų Sąjungos griūtį mūsų laikraštis vadinosi „Lenino tiesa“, aišku jis buvo pavaldus komunistų partijai, leidžiamas rusų kalba. Po 1991 metų laikraštį uždarė, pertvarkė ir sumažino darbo vietų skaičių.
Buvau atleistas nors, tiesą pasakius, ir be Perestroikos neilgai ten būčiau dirbęs. Kai netekau darbo laikraštyje, griebiausi visų pasitaikiusių darbų – sargo, krovėjo, statybininko ir kitokių, nes reikėjo išlaikyti du vaikus ir žmoną. Tada sutikau seną pažįstamą, su kuriuo mokėmės vienoje klasėje. Jis turėjo pažinčių Černobylio zonoje, todėl pasiūlė atvykti ir užimti laisvą darbo vietą civilinės saugos kabinete. Aš, žinoma, sutikau, - ir taip atsidūriau čia. Pustuščiame Černobylio miestelyje gavau butą, kuriame gyvenu dvi savaites per mėnesį, o kitas dvi Kijeve. Vėliau čia įsidarbino ir mano žmona. Iš pradžių rūpinausi evakuacijos zonoje pasilikusiais gyventi senukais. Vėliau čia suklestėjo turizmas ir gavau pasiūlymą prižiūrėti atvykstančius gidus ir jų grupes. Moku tik rusų kalbą, todėl dažniausiai dirbu su atvykėliais iš Rusijos. Pastaruoju metu jų atvyksta labai nedaug.“,- šypsojosi Sergejus.
Jis priduria, kad kartu su žmona uždirbdami vos du tūkstančius litų per mėnesį, mieliau renkasi gyvenimą Černobylyje, taip pat ir dėl pigesnio pragyvenimo, nei Kijevo didmiestyje.
„Ukrainiečiai ilgą laiką leidosi žeminami“
Gimęs ir užaugęs netoli Rusijos ir Ukrainos sienos Sergejus sako pirmiau išmokęs rusiškai ir tik vėliau pradėjęs suprasti ukrainiečių kalbą.
Jo teigimu, taip nutiko daugeliui ukrainiečių, nes sovietmečiu mokymo įstaigose niekas per daug dėmesio ukrainiečių kalbai neskyrė:
„Ar Lietuvoje prezidentas gali skaityti pranešimą Vyriausybei rusų kalba? O Ukrainoje gali! Tiksliau, galėjo. Ir niekas į tai nekreipė dėmesio. Iki Maidano revoliucijos daug kas gėdijosi šnekėti ukrainietiškai. Aš ir pats to ilgai nepastebėjau, kol dirbdamas žurnalistu nenusprendžiau parengti tekstą ukrainiečių kalba. Kai jį atidaviau redaktorei, ji man liepė eiti ir parašyti žmoniškai. Suprask – rusiškai. Tada pradėjau mąstyti, kad turėčiau labiau save gerbti kaip ukrainietis. Todėl ir prasidėjo mano konfliktai su redakcija, dėl kurių netekau darbo vietos. Iki tol, buvau per jaunas, kad suprasčiau kaip sovietinė ideologija menkino ukrainiečių valstybingumą.
Tarnaudamas kariuomenėje, buvau išsiųstas į Rusijos Tolimuosius Rytus. Ten ukrainiečius ir vyrukus iš Uzbekistano labai engė rusų karininkai. Visaip tyčiodavosi, pravardžiuodavo, skirdavo sudėtingas užduotis. Studijuojant universitete, buvome priversti kalbėti ir rašyti rusiškai. Ukrainiečių literatūra buvo paskutinėje vietoje. Atsimenu, buvo viena dėstytoja, kuri labai propagavo ukrainiečių literatūrą ir kultūrą, nuolat apie tai kalbėdavo. Vienas studentas, matant visai auditorijai, atnešė didelę puokštę gėlių ir padėkojo už jos atsidavimą. Labai greitai dėstytoja ir tas studentas turėjo palikti universitetą. Trumpiau tariant – ukrainiečiai ilgą laiką leidosi žeminami“.
Tautinė dvasia pasiekė ir Černobylį
Šiandien Sergėjus džiaugiasi, kad ukrainiečiai labiau didžiuojasi savo tautiškumu. Jis sako, kad tokios tautinės nuotaikos neaplenkė ir apleistų Černobylio apylinkių.
Prie pagrindinio kontrolės posto, trisdešimties kilometrų evakuacijos žiedo ribose, pastatyta improvizuota skulptūra Maidano aukoms atminti. Virš jos plazda Ukrainos vėliava. Sergėjus sako, kad Černobylio zonos administracija taip nusprendė pagerbti šią žiemą Kijeve žuvusius ar nukentėjusius bendradarbius ir prisidėti prie valstybingumo puoselėjimo:
„Mano žiniomis, pirmoji Maidane žuvusi moteris buvo mūsų Antanina. Ji dirbo Černobylio valgykloje, buvo laibai nuoširdi ir kukli moteris. Tiksliai nežinau, kaip ji žuvo. Tik žinau, kad jei įėjimai į metro nebūtų uždaryti, Antanina dar būtų gyva. Ji mėgino ten slėptis, bet pateko į aklavietę, nes įėjimai buvo užrakinti. Yra dar keli darbuotojai iš Černobylio, kurios Maidane nušovė, bet aš jų asmeniškai nepažinojau, todėl negaliu nieko papasakoti.“
Prasidėjus kariniams veiksmams Ukrainos rytuose nemažai jaunesnio amžiaus vyrų nutraukė darbo sutartis su Černobylio perimetru ir prisidėjo prie kariuomenės savanorių pajėgų. Sergėjaus žiniomis, dabar daugelis jų negali iškišti galvos iš apkasų:
„Gavom žinių, kad mūsų vaikinai pačiam įvykių įkarštyje. Rašo, kad artilerija iš Rusijos pusės taip smarkiai bombarduoja, jog nėra kada iškišti galvos iš apkasų, tačiau kol kas visi, ačiū Dievui, sveiki ir gyvi. Jei atvirai tai man pikta, kad daugelis dabartinės valdžios veikėjų agituoja jaunimą eiti kariauti, kai jų vaikai saugiai sėdi Kijevo kavinėse. Taip pat nesuprantu, kodėl tie vyrai, kurie dirbo Rytų Ukrainos šachtose, prasidėjus karui bėga, o jų ginti važiuoja mūsų vaikai?“
Rusijos pilietybė arba deportacija
Stovint eilėje vienoje iš nedaugelio Černobylio parduotuvių Sergejus baksteli pirštu į kasininkę ir sušnibžda, kad jos sesuo gyvena Kryme. Jis pats neseniai ketinęs pirkti nedidelį butą ten, bet dabar labai džiaugiasi, kad to nepadarė, nes šios moters sesuo priversta rinktis tarp Rusijos pilietybės ir benamio dalios.
Paprašyta Sergejaus pardavėja nenoriai sutiko pakomentuoti, tačiau paparšė, kad jos vardas nebūtų skelbiamas:
„Aš ir mano sesuo esame gimusios Kryme. Po tėvų mirties paveldėjome jų butą. Kadangi aš su savo šeima gyvenu Kijeve, ten nuolatos gyvena mano sesuo. Po to, kai įsiveržė rusai, pas ją atėjo įgaliotinis ir pasiūlė pasikeisti pasą į Rusijos. Sesuo atsisakė, ir po kurio laiko į pašto dėžutę gavo įspėjimą apie gresiančią deportaciją, nes ji ukrainietė, kuri gyvena Rusijoje.“
Savo draugams ir giminėms tapo fašistu
Paklaustas, ar save gali vadinti tikru Ukrainos patriotu, Sergejus Černovas sako, kad prieš kurį laiką būtų nedrąsu taip sakyti, tačiau šiandien jis didžiuojasi esąs ukrainiečiu. Jo artimiausi draugai ir giminaičiai iš Ochtyrkos miesto laikosi priešingų pažiūrų ir kaltina Sergejų fašizmu:
„Tame krašte jie labai paveikti Rusijos propagandos. Visi, kurie save laiko Ukrainos patriotais, puošiasi ukrainietiška simbolika, jiems yra fašistai. Tokiu tapau ir aš. Neseniai buvau savo gimtajame mieste, bendravau su vaikystės draugais, netolimais giminaičiais. Beveik su visai ginčijomės ir netgi pykomės dėl dabartinių įvykių. Aš palaikau savo šalį, o jie palaiko Rusiją. Išvadinau juos separatistais, jie mane fašistu – taip ir išvažiavau susigadinęs nuotaiką“.
Nepaisant Ukrainoje tvyrančių tautinių nuotaikų, vyro manymu, jo šalies laukia ilgas kelias iki visiško išsivadavimo nuo priespaudos:
„Jei prieš penkerius metus man ar kuriam kitam ukrainiečiui kas nors būtų pasakęs, kad Rusija kenks Ukrainai, nei aš nei kas kitas nebūtų tuo patikėję. Mes net sienos su Rusija neturėjome. Man atrodo, kad tai tik pradžia ir dar reikės nemažai laiko, kol pas mus, kaip ir pas jus, bus nuverstos visos Lenino ir raudonųjų partizanų skulptūros. Dar reikia daug dirbti, kol visi šitoj šaly Steponą Banderą ir jo pasekėjus nustos lyginti su nusikaltėliais. Bet dabar, mano manymu, didžiausias laimėjimas, kad visi Ukrainoje, nuo Černobylio iki Krymo, žino - iš Rusijos galime tikėtis bet kokios kiaulystės.“
Atsisveikindamas černobyliečiu save vadinantis Sergejus Černovas palinkėjo saugoti savo valstybingumą: „Niekam neleiskite skriausti Lietuvos!”.
