- Lygiai prieš metus mačiau jus entuziastingai žygiuojantį Gedimino prospektu su Lietuvos vėliava rankose. Bet jūs tuomet nesutikote „Atgimimo“ skaitytojams papasakoti nei kodėl dalyvaujate eitynėse, nei kaip suprantate tikrąjį patriotizmą. Sakėte, kad nepasitikite oficialiąja žiniasklaida. Šiais metais jus pamačiau tame pačiame prospekte „stovintį po medžiu“ ir stebintį eitynes iš šono. Kas atsitiko?
- Negalėčiau savo sprendimo šiemet nedalyvauti eitynėse paaiškinti vienu sakiniu. Bet jeigu taip norite, galiu pasakyti paprastai: nusivyliau.
- Prieš metus nusivylęs neatrodėte.
- Ne tik neatrodžiau, bet ir iš tiesų jaučiausi puikiai tarp bendraamžių, kurie nemėgsta vynioti žodžių į vatą. Kai 2011 m. vasarą grįžau po studijų Vakaruose, kur garsiame universitete studijavau socialinius mokslus, buvau gerokai atsikandęs ten viešpatavusio politkorektiškumo ir visokio plauko mažumų įsigalėjimo. Tiesą sakant, savo patriotinį nusiteikimą, konservatyvias pažiūras ten turėjau nutylėti. Gal net tiksliau būtų pasakyta – slėpti.
- Grįžęs į Lietuvą radote savo patriotizmui palankesnę dirvą?
Pirmiausia – sutikau savo studijų pradžios Vilniaus universitete kolegą, kuris tuo metu buvo ir dabar yra vienas ryškiausių Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) aktyvistų. Man patiko jo ir bendraminčių aiški patriotinė pozicija ir ryžtas atsispirti visoms toms kairuoliškoms kosmopolitinėms nesąmonėms. Daugeliu klausimų mūsų nuomonės sutapo.
- Nepasakyčiau. Ir ne dėl kokių ypatingų idėjinių priežasčių. Tiesiog iš pradžių daug jėgų atidaviau darbo paieškoms. O kai įsidarbinau, turėjau, grubiai tariant, arti galvos nepakeldamas. Tai nelabai turėjau nei laiko, nei jėgų veržtis į tuos aktyvistus. Bet jų renginiuose mielai dalyvaudavau. O per tą jau mano minėtą bičiulį-aktyvistą netgi teko iš gana arti stebėti, jeigu taip galima pasakyti, judėjimo vadus.
- Sakėte, kad daugeliu klausimų jūsų ir LTJS aktyvistų nuomonės sutapo. Vadinasi – kai kam ir nepritarėte?
Man nereikia nė jokių iškilmingų „Naujosios kairės“ pamokymų, nė vadinamųjų antifašistų vaikėziško darkymosi, kad suprasčiau, jog skustagalviai ir fašistukai yra blogis. Didelis blogis. Nepasakyčiau, kad mano minėtiems vadams fašizmas yra blogis.
- Ne vienas mūsų dešiniųjų politikų nuolat pabrėžia, kad visokie plikiai ir prieš žydus šūkaliotojai yra ne kas kita, o dorą tautinį jaunimą siekiantys sukompromituoti nežinia kieno samdomi provokatoriai.
- Prieš metus ir aš taip maniau. Tuo labiau, kad tautinio jaunimo lyderiai ne kartą viešai skelbėsi neturį nieko bendra su neonaciais ir skustagalviais. Beje, ir prieš šių metų eitynes – taip pat. Tačiau per daugiau kaip metus net nelabai intensyvaus bendravimo su tais žmonėmis spėjau įsitikinti, kad tarp jų yra tokių lyderių, kurie nė akimirkos nedvejodami garbina Hitlerį, šlovina nacizmą ir jo priešakinį būrį - esesininkus. Apie žydus jų draugijoje galima kalbėti tik kaip apie kokius išsigimėlius ir niekaip kitaip.
Esu girdėjęs, kaip Hitlerio klaida buvo vadinamas žydų vaikų žudymas – suprask, jeigu jis būtų apsiribojęs vien jų tėvų naikinimu, viskas būtų buvę gerai. Tai ko verti tie visi vieši atsiribojimai?
Niekaip nesuprantu, ar tie, kas visus gėdingus nesusipratimus priskiria provokatoriams, iš tiesų nemato tikros padėties, kad turime pačių tikriausių nuosavų nacių, ar jie tik apsimeta kvaileliais ir flirtuoja su radikalais.
- Na bet gal nereikėtų tų akivaizdžių ekstremistų taip sureikšminti? Juk šiais metais Gedimino prospektu žygiavo daugybė žmonių šviesiais veidais.
- Ir labai apmaudu. Neabejoju, kad daugelis manifestantų – tikri patriotai ir jokie ne ekstremistai. Bet jiems gal kažko galvose trūksta, jeigu jie eina vienoje kolonoje su Šustausku, Mažonu, Murza, Gražuliu ir panašiais veikėjais? Juk nuo tų varganų žmogystų tiesiog iš tolo sklinda neapykanta visam pasauliui, o ne meilė Tėvynei! Meilę jie pripažįsta tik patys sau. Tai – dar viena priežastis, dėl kurios aš asmeniškai nutariau nedalyvauti eitynėse. Kad nesusitapatinčiau su tais tamsybininkais ir narcizais. Ir kad savo dalyvavimu jų nelegitimuočiau. Esu patriotas, bet tikrai ne aklas fanatikas ar koks fundamentalistas. Ir dar vienas dalykas: tą pačią kovo 11 d. viename televizijos žinių reportaže apie eitynes tokia gražuolė pareiškė, kad demonstruoja tik dėl to, jog valdžia demonstruoti uždraudė. Nemanau, kad ji viena tokia ten buvo. Bet visus juos eitynių organizuotojai, reikia manyti, lengva ranka įrašė į savo šalininkų gretas.
- Viešojoje erdvėje teko skaityti ir girdėti nemažai komentarų, kuriuose sakoma, kad tokiu būdu, masiškai dalyvaujant panašiuose renginiuose, galima „neutralizuoti“, „atskiesti“ ekstremistus, neleisti jiems savintis patriotizmo.
- Norėčiau tikėti, kad toks būdas veiksmingas ir gali priversti ekstremistus pabrukus uodegas sprukti ar bent pritilti. Ar net susimąstyti. Bet yra ir nuojauta, kad, kaip jau istorijoje yra atsitikę pačiais baisiausiais variantais, doraisiais ir naiviaisiais gali būti pasinaudota. Kad tie dorieji, patys nesuprasdami, ką daro, gali pasitarnauti piktiems žmonėms. Gerais norais pragaras grįstas. Ir dar tą mano nuojautą sustiprina tai, kad tie, kuriuos daugelis patriotiškai nusiteikusių žmonių laiko moraliniais autoritetais, apsimeta, jog ekstremistų nepastebi. O kartais net patys bando ekstremizmą pakurstyti. Pvz., signataras Algirdas Patackas. Net sunku suvokti, kokie tų žmonių motyvai.
Antikomunizmas?
Pagal tai, ką supratau studijuodamas ir vėliau stebėjau grįžęs į Lietuvą, galiu pasakyti, kad bolševizmas dvigubai baisus. Jis ne tik padarė mūsų sąmonei sunkiai pataisomą žalą, bet dar ir, klinikiniais terminais tariant, savo šalutiniu poveikiu per recidyvus privertė ne vieną mūsų tautai pasišventusį žmogų vienaip ar kitaip atsigręžti į nacizmą. Gal Lietuvoje tuo ir nereikėtų stebėtis, kai žinai, kad net dabartinėje Rusijoje nacizmas plinta kaip koks vėžys?
Ir neobolševizmas plinta ne ką prasčiau...
Jie vienas kitą maitina. Ir abu vienodai sėkmingai griauna tikro, oraus, į perspektyvą nukreipto patriotizmo pamatus.
Aklavietė?
Panašu į aklavietę. Bet Lietuvoje dar netrūksta ir savo galva galvojančių patriotų. Tik jiems dabar nedrąsu.
