Kai neseniai Orestas Procas tapo kiokušin karatė pasaulio čempionu ir pelnė aukso medalį, o salė griaudėjo nuo ovacijų, ne visi jam plojantys žinojo, kad jo trenerė nuo aštuonerių metų buvo moteris – Vilija Korsakovienė. Tą dieną 53-ejų trenerė jautėsi lyg devintame danguje.
„Orestas jau užaugo. Iškėlęs galvą jis drąsiai gali sakyti, kad yra tikras pasaulio čempionas. Turbūt jis vienintelis iš Lietuvos rinktinės narių kovojo su japonais – stipriausiais kiokušin karatė meistrais. Vyriausiasis teisėjas taip pat buvo japonas“, – kalbėjo kaunietė V.Korsakovienė apie savo auklėtinio pergalę Vilniuje vykusiose varžybose.
Kai tėvai pagal skelbimus ieško auklės, suradę vyro kontaktus tiesiog nustėrsta: „Čia kas nors ne taip...“ Bet kai tokia auklė suvaldo namus siaubiantį paauglį ir su juo suranda bendrą kalbą, gimdytojai į jį pažvelgia jau kitaip. Dirbti aukle nepabūgęs 19-metis Aivaras Juocevičius patyrė, kad vaikų būna įvairiausių. „Dažnai paperki juos saldainiu, ir viskas gerai“, – sakė vilnietis.
Ne darbas, o pašaukimas
Kiokušin karatė trenere V.Korsakovienė dirbo daugiau kaip 20 metų ir buvo vienintelė šios sporto šakos trenerė Kaune. Vilija neslepia, kad į ją skersakiuodavo treneriai vyrai ir ilgai jos nepripažino sava. Moters nuopelnus jie įvertino tik tada, kai jos auklėtiniai pradėjo skinti laurus Europos čempionatuose.
Šį „vyrišką“ darbą ji pasirinko neatsitiktinai. Nuo pat mažens Vilija – sportininkė, yra baidarių ir kanojų irklavimo sporto meistrė.
Tačiau savo veiklos darbu V.Korsakovienė nevadina. Esą jei tai būtų buvęs darbas, daugiau kaip 20 metų vienintelė tarp vyrų nebūtų ištvėrusi. Ji net nejautė, kad dirbo. Ko gera, tai – pašaukimas. Ji visą gyvenimą mokėsi. Ir dabar nemano, kad viską moka ir žino.
Viliją pirmiausia užkabino pats sportas. Tada kilo noras būti dar ir trenere.
„Anais laikais kiek varžybų žiūrėdavau, vis pagalvodavau: “Kaip norėčiau būti kiokušin karatė trenerė. Trenerių moterų tada nebuvo", – pasakojo Vilija.
Ištvermė išlavinama
Iš pradžių V.Korsakovienė pradėjo treniruoti merginas. Vaikinų sporto salėje atsirado vėliau. Ir kartą ji pajuto, kad jai tiesiog sekasi. Norinčių sportuoti daugėjo ir, svarbiausia, jie likdavo – neišsilakstydavo.
„Vienas kitas atkrisdavo – per griežta būdavau. Tai tokia sporto šaka. Turi būti tvarka“, – mano V.Korsakovienė.
1991 m. Kaune ji įkūrė kiokušin karatė klubą.
„Net sunku išvardyti, kiek išugdžiau Europos čempionų jaunių – merginų ir vaikinų. Šviežiausias laureatas – O.Procas, kurį treniravau nuo pirmų žingsnių. Jei visus Europos prizininkus, čempionus suskaičiuočiau, būtų turbūt apie 15 žmonių. Mano klube jie užaugo nuo pat mažens, jame pasiekė puikių rezultatų“, – neslėpė pasididžiavimo savo auklėtiniais V.Korsakovienė.
Anot jos, svarbiausia yra tai, kad vaikas pats norėtų užsiimti tuo sportu. Yra buvę, kad tėvai atveda savo atžalą į klubą ir sako, jog norėtų, kad jis užsiimtų kiokušin karatė. Trenerė pažiūri į vaiką ir klausia: „Ar nori sportuoti?“ „Ne-e-e“, – numykia vaikas. Vadinasi, patys tėvai turėtų sportuoti.
„Vaikai maži, jie dar nežino, ko nori. Tėvai bando juos užvesti ant kelio. Atveda – patinka, pasilieka. Nepatinka – nelanko, gal kitoje srityje tas vaikas daugiau pasieks. Jeigu šiai sporto šakai nebūčiau atidavusi širdies, ar būčiau galėjusi ko nors pati pasiekti ir kitiems duoti? – klausė trenerė. – Vėliau, pradėjus sportuoti, reikia ištvermės. Bet ištvermė išlavinama. Tai – charakteris. Jei žmogus yra kovingas, jis visą laiką norės būti pirmas.“
Tapo vyrų konkurente
„Pagalvojome, kad jūsų profesija vyriška, – sakiau trenerei. – Negi niekas jums to nepasakė?“
„Įsivaizduoju, kad daug kas pagalvodavo. Pažiūrėdavo, pagalvodavo. O mano vyriškas charakteris, – žodžio kišenėje neieškojo V.Korsakovienė. – Kol nebuvo rezultatų, niekas nekreipė dėmesio. Kai pasiekėme rezultatų, tapau konkurente vyrams. Tada jie pradėjo į mane žiūrėti kaip į partnerę, nepaisydavo, kad aš – moteris. Žinot, karatė sporte nėra vyrų, moterų, nėra vaikų – mergaičių, berniukų. Pas mus visi – kiokušin karatė kovotojai. Viskas. Visiems vienodos sąlygos ir taisyklės.“
Trenerės dukra kiokušin karatė pradėjo užsiiminėti vaikystėje, nuo 5-erių, sūnus – nuo 7-erių. Tačiau vėliau abu pasirinko kitas sporto šakas. Vilijos vyras Vladas Korsakovas – tarptautinės kategorijos kiokušin karatė teisėjas.
Su kiekvienu – kitokia kalba
Kai A.Juocevičius pranešė tėvams, kad planuoja užsidirbti pinigų prižiūrėdamas vaikus, mama labai juokėsi, o tėvas jį negražiai pavadino.
„Jo, jo, galima taip sakyti. Kadangi mano draugė Lina dirba tokį pat darbą, nieko tokio nėra. Bet aš dirbu ir dėl malonumo, – man patinka vaikai. Gerąja prasme“, – šypsojosi Aivaras. V.A.Graičiūno aukštojoje vadybos mokykloje jis mokosi verslo vadybos, o aukle dirba nuo 16-os.
Aišku, ne visi vaikai šilkiniai, ne visi sėdi ramūs kaip pabučiuoti. Ir neklauso, ir kaprizus rodo, ir užsispiria. Bet būna ir labai ramių vaikų, kurie net neverkia, labai smalsūs, viskuo domisi, tik jiems aiškink, pasakok. Tačiau būna ir tokių, kad, o siaube, prieiti negalima – iš karto pradeda verkti, juk ne mama, ne tėtis – bijo.
Aivaras žino, kad yra įvairių būdų, kaip su jais susitvarkyti. Tačiau vienas – labai paprastas. „Tiesiog paperki saldainiu, ir viskas gerai“, – nesutarimų gesinimo priemonę įvardijo A.Juocevičius. – Bet būna tokių momentų, kad nežinai, ką daryti. Tenka improvizuoti."
Improvizuoja jis įvairiai. Pavyzdžiui, įjungia televizorių, o šis rodo kokį filmuką. „Ir vaikas pamiršta, dėl ko pykomės. Staiga susidomi tuo filmuku“, – sakė Aivaras.
Tenka vykti ir į keliones
Vaikino darbo grafikas įvairus. Neseniai dirbo vienoje šeimoje, kur reikėjo prižiūrėti tris vaikus visą savaitę nuo ryto iki vakaro, kone gyventi su jais. Būna, kad vaiką tenka prižiūrėti vieną dieną nuo 9 val. iki 18 val., kartais – tik porą valandų. O kartais drauge su visa šeima tenka vykti į kelionę. „Kol tėvai pramogauja, aš turiu prižiūrėti vaikus, – paaiškino auklė. – Teko vykti į Klaipėdą, Uteną.“
A.Juocevičių dažniausiai samdo kelios šeimos. Dažnai jį rekomenduoja, o ieškantys auklės pasitiki tais, kurie rekomenduoja.
„Yra ir tokių, kurie labai įtartinai į mane žiūri pirmą kartą apsilankę mano interneto svetainėje, – neslėpė Aivaras. – Tada puola kitų klausinėti, kas aš toks.“
Savo darbo valandos kainą A.Juocevičius įvertino 10 litų. Jei per dieną reikia vaiką prižiūrėti 5–6 valandas, tada ir būna toks atlygis. Jei šeimoje dirba savaitę, atlygis mažesnis. Jei su šeima kartu vyksta į kelionę – didesnis. Be to, tėvai apmoka visas kelionės išlaidas.
Vaikinas dažniausiai dirba kiekvieną dieną. Kaip tokiu atveju lankyti paskaitas?
„Kaip išeina“, – skėstelėjo rankomis Aivaras.
Tramdė 13-metį paauglį
Vaikai, kuriuos jis prižiūri, – įvairaus amžiaus: metukų, dvejų, pasitaiko net 12–14 metų paauglių.
„Kūdikius atsisakau prižiūrėti – nenoriu rizikuoti. Neduok Dieve, dar atsitiks kas nors. Stengiuosi, kad vaikas būtų bent vienų metukų. Bet teko prižiūrėti ir labai kaprizingą 13-metį paauglį. Chuliganas, žodžiu. Tėvai pasakė jį tramdyti, kad nedaužytų visko iš eilės, nesiautėtų po namus“, – pasakojo Aivaras.
Vaikinui nieko kita neliko, kaip su paaugliu ieškoti ryšio.
„Pradėjau aiškintis, kuo jis domisi. Bendravom, bendravom, ir paaiškėjo, kad jis domisi kompiuteriniais žaidimais, futbolu. Teko pačiam pasiskaityti. Kitą dieną atėjau – ir bendra kalba yra“, – džiaugėsi Aivaras.
Didesniems vaikams jis turi ir valgyti paruošti. Aišku, tėvai pasako, ką jie mėgsta, tada auklė pasiraito rankoves.
Tačiau kartą dėl maisto teko susibarti su vienos mergaitės tėvais. Šie netiksliai paaiškino, ką jai galima duoti ir ko ne. Ir kai vaikinas ją pamaitino mėsa, tėvai labai supyko. Pasirodo, trejų metų mergaitė jau pratinama būti vegetare.
„Aišku, likau kaltas. O iš kur šaldytuve ta mėsa? Atrodo, tėvas buvo ne vegetaras. Visokių būna tėvų, visokių įdomių įvykių“, – neslėpė vaikinas.
Ar pašnekovui patinka toks darbas?
„Žinoma, – tvirtino jis. – Linksma. Vis šiokia tokia gyvenimo įvairovė.“