Atskleidė ypatingus KGB darbo metodus, kuriais sunku net patikėti

 (345)
Sovietinės Lietuvos valstybės saugumo komitetas, arba KGB, savo veikloje naudojo tokius metodus, apie kuriuos paprastai sužinome iš filmų.
© Reuters/Scanpix

Sekamo asmens batus purkšdavo specialiu „dezodorantu“, kuris palieka nematomus pėdsakus, įtaisydavo judesio detektorius ties sekamojo durimis, kai kuriais atvejais į gėrimus maišydavo vadinamąjį „tiesos eliksyrą“, net pasitaikė atvejų, kai auka buvo nužudoma panašiai kaip Aleksandras Litvinenka.

Tokius metodus Vilniaus knygų mugėje pristatydamas naująją knygą „KGB. Visiškai slaptai“ išvardijo istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas.

„Man pačiam būtų įdomu surasti tuos asmenis (aš jų ir ieškojau), kuriems buvo pritaikytos psichotropinės medžiagos, turiu galvoje narkotines medžiagas, kurios vadinamos „tiesos eliksyru“: būdavo įmaišoma į gėrimus, dažniausiai alkoholinius, ir išgaunama tai, ką reikėjo išgauti KGB. Metodas nebuvo toks jau dažnas, kaip kas įsivaizduoja: atvažiuodavo brigada iš Maskvos ir taikydavo konkretiems asmenims. Aš ieškojau tų asmenų, bet dėl migracijos proceso daug asmenų neradau, bet pirmi atsiliepimai iš tų žmonių, kuriuos aš vienaip ar kitaip paminėjau, jau yra“, - pasakojo A. Anušauskas.

Semdavo lietuvius, kad apsaugotų nuo pažinčių su užsieniečiais

Istorikas pasakoja, kad „Neringos“ kavinėje Vilniuje, kurioje lankydavosi ne tik inteligentija, bet ir užsieniečiai, KGB visaip stengdavosi apriboti lietuvių kontaktus su užsieniečiais. Vilnius, pasak A. Anušausko, užsieniečiams dar buvo šiek tiek prieinamenis nei likusi Lietuvos teritorija.

„KGB kai kuriuos asmenis ten pat ir sulaikydavo „Neringos“ restorano pagalbinėse patalpose. Kaltindavo viskuo, kuo tik buvo įmanoma apkaltinti, kad tik sudrausmintų juos nuo kontaktų su užsieniečiais. Knygoje pacitavau KGB dokumentą, kaip jie rado, kad britų specialistai, kurie pristatinėjo „Xeroxo“ aparatus, susipažino su lengvo elgesio merginomis“, - teigė A. Anušauskas.

Pasak autoriaus, išleidus knygą viena iš tų merginų jam parašė iš Kanados ir papasakojo tikrąsias aplinkybes.

Knygos "KGB. Visiškai slaptai" pristatymas
Knygos "KGB. Visiškai slaptai" pristatymas
© DELFI / Karolina Pansevič

„Iš tikrųjų tai buvo hipiuojančio jaunimo grupė iš Kauno, kurie lankydavo parodas, susipažindavo, be abejo, ir su užsieniečiais, domėjosi užsienio muzika, nebuvo įleidžiami į kai kurias vietas. Iš laiško tikrai labai įdomiai pasipildė istorija, bet jau nebegalėjau įdėti to į knygą, nes ji jau buvo atspausdinta“, - teigė istorikas.

Pasak A. Anušausko, ne visuomet KGB dokumentuose atsispindėdavo tikroji tiesa. Ši aplinkybė labai aktuali kalbant ir apie vadinamuosius užsienio agentus Lietuvoje, kuriuos KGB siekė kruopščiai gaudyti.

Naudojo „dezodorantus“ ir judesio detektorius

„Tai kiek sovietinėje Lietuvoje buvo užsienio žvalgybų šnipų?“ - klausė diskusiją vedęs žurnalistas Virginijus Savukynas.

„Turiu pasakyti, kad 1982 m. KGB pagaliau pripažino: nebuvo ir nėra bei nepavyko surasti. Kas jiems buvo blogiausia, jie sekiojo iš užsienio atvykusius diplomatus, žurnalistus ir nesurado net požymio, kad jie megztų agentūrinius ryšius, nors tam buvo naudojamos visos techninės priemonės“, - sakė A. Anušauskas.

Pasak istoriko, vienas pavyzdžių iš techninio KGB arsenalo – tai specialus „dezodorantas“, kuriuo buvo papurškiami sekamo asmens batai.

„Tai speciali medžiaga, kuri pažymi to asmens batus, paskui 5 km su tokiu aparatu buvo galima sekti miesto ribose: ne laukais, bet mieste. Buvo galima sekti, rasti, kur nuėjo, kur pasuko. KGB iš tikrųjų buvo apsirūpinusi mums tuo metu nežinoma technika. Tikrai niekas nežinojo, kad tokią techniką turi ir kad tokia galėjo būti“, - teigė knygos autorius.

„Pavyzdžiui, jeigu sekamas asmuo pareidavo namo ir mes įsivaizduojame, kad kažkas iš apačios atidaro laiptinės duris, seka, ar jis pateko į namus, ar ne. Bet to nereikėjo. Jeigu dabar mes prieiname prie durų ir jos atsidaro, bet KGB ir tuo metu turėjo techniką, kurią įtaisydavo prie sekamo asmens durų ir visada žinodavo, kada pro tas duris vyksta judėjimas. Aišku, pačios durys neatsidarydavo. Taigi signalus jie visada gaudavo laiku“, - pridūrė A. Anušauskas.

Tačiau istorikas teigia, kad ne visuomet techninės priemonės leido KGB pasiekti visus tikslus. V. Savukyno klausiamas, kaip KGB nesugebėjo nutraukti Katalikų Bažnyčio kronikos veiklos, A. Anušauskas sakė, kad apie tai jau daug prirašyta, bet vienas pavyzdžių, kaip KGB nesugebėjo įtaisyti pasiklausymo įrangos Sigito Tamkevičiaus automobilyje, nes jis jame visuomet palikdavo šunį.

„Ir niekaip negalėjo įtaisyti. Paprastos priemonės apsisaugoti. Priemonės įsiskverbimui į patalpas buvo, tos galimybės plačiausios buvo viebučiuose. Net beieškodamas archyve gali nustebti, kai tarp KGB dokumentų randi baldų detalių gamybos brėžinius. Pavyzdžiui, kokios nors ministerijos sekretorės stalviršio brėžiniai. Kam? Ogi įtaisyti pasiklausymo aparatūrai, kad ji nesimatytų, kad būtų ta pati spalva“, - pasakojo A. Anušauskas.

Jo teigimu, KGB galėjo ir greitai pakeisti automobilio numerius, jeigu to reikėdavo sekimui. „Buvo greito numerio keitimo aparatai. Tiesiog važiuoji žuguliuku, o gatvėse visi su žiguliukais. Visi jie panašūs, o numeris pakeičiamas ir jau kitas žiguliukas". 

A. Anušausko teigimu, KGB jau tais laikais turėjo galimybes tirti DNR duomenis, ypač jeigu labai bandydavo išsiaiškinti kokio nors anoniminio laiško autorių.

Lindo prie žurnalistų

Kalbėdamas apie KGB agentus ir bendradarbius Lietuvoje, A. Anušauskas sakė domėjęsis, kaip KGB pasirinkdavo taikinius iš žiniasklaidos atstovų, kaip bandydavo prie jų prieiti, nors nebūtinai užverbuodavo.

„Žmonėms gal bus įdomu sužinoti, kaip KGB mėgino prisiliesti prie Vito Tomkaus, Rimvydo Valatkos, Artūro Račo. Ne visas aplinkybes, turiu pasakyti, išsiaiškinau, nes kai kurios atrodo labai keistos. Pavyzdžiui, į V. Tomkaus išvažiavimo bylą įpylė užrašą, kad jis užverbuotas KGB agentu ir dirbo dvejus metus, tačiau tose bylose tokių įrašų išvis niekad nebūdavo, išvis niekas jų nedarė. Kodėl įrašė? Iš keršto? Kompromituojant? Tas įrašas padarytas 1989 m. Kas padarė tą įrašą, aš irgi neradau. Bet bet kokiu atveju KGB nebuvo ta struktūra, kuri praleisdavo ką nors pro savo akis“, - pasakojo A. Anušauskas.

Jis teigia knygoje minintis ir kitus asmenis: „Pavyzdžiui, Algimantas Čekuolis. Įdomu tai, kad jis privačiai prisipažino apie savo bendradarbiavimą, to dar niekas jo redakcijoje nežinojo. Ir jau po mėnesio anonimai iš KGB parašė laiškus į spaudą, į Aukščiausiąją Tarybą, kad jis KGB agentas. Įsivaizduokite, iš pradžių prisipažįsta, po mėnesio – parašo laišką. Ir taip apie visus, kurie prisipažino. KGB labai paslaugiai tiekė informaciją spaudai: prisipažįsta – informacija į spaudą“.

A. Anušausko teigimu, taip KGB bandė kompromituoti prisipažinusius ar šiaip neįtikusius žmones, šis procesas iš dalies tęsiasi ir dabar.

„Man pavyko prakalbinti vieną kitą KGB darbuotoją. Nėra jie kalbūs. Niekad jų neklausinėjau apie verbuotus jų agentus, tiesiog tai nėra tas patikimiausias šaltinis. Turime suprasti, kad jie dažnai turi savų tikslų. Pavyzdžiui, vienas KGB darbuotojas, kurio agentūra liustravosi, man tos pavardės žinomos (bet liustruoti asmenys yra apsaugoti valstybės), bet dabar tas žmogus visiems dalija interviu apie nebūtus agentus, tuo tarpu nepaminėjo nė vieno tikro agento, kur yra dokumentai, kurie yra liustravęsi“, - sakė istorikas.

Pasak A. Anušausko, reikia suvokti, kad kai kurie šių žmonių pensijas gauna iš Maskvos. Jis daro prielaidą, kad nors šiuo metu tokie asmenys nedirba, bet esą gali būti, kad kai reikia padėti – patalkina.

Kaip KGB kovojo prieš Sąjūdį?

Istorikas V. Savukyno buvo klausiamas, kaip KGB kovojo su Sąjūdžiu, tačiau A. Anušauskas sako, kad tuometinė KGB buvo atsidūrusi dviprasmiškoje situacijoje, mat iš Maskvos pradžioje nebuvo nurodyta, kad Sąjūdis turi tapti taikiniu, kurį reikia likviduoti.

Vis tik kaupdama informaciją apie aktyvius Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalyvius KGB matė, kad tai tie patys žmonės, kuriuos jie savo laiku sekė, arba kilę iš šeimų, kurios buvo represuotos, patyrė terorą.

„Tačiau įsakymo nebuvo. Ir, pavyzdžiui, 1988 m. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai važiavo į užsienį, kartais užmegzdavo reikalingus kontaktus Sąjūdžiui, bet KGB jų patikrinimo bylose nerašydavo tokių žinių, esą kompromituojanti informacija yra jų buvimas Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje. Tiesiog tam nebuvo jokių Maskvos nurodymų, jie savaip nemėgino interpretuoti“, - sakė A. Anušauskas.

Anot istoriko, 1989 m. KGB pradėjo veikti savo iniciatyva ir kaupė visą informaciją apie Sąjūdžio aktyvistus.

„Ne viską galėjau surašyti, bet jeigu kas nors galvoja, kad Sąjūdžio aktyvistas galėjo pasislėpti kur nors sodo namelyje arba kaime, tai buvo surašytos visos trobos, visi nameliai, visos jų gyvenamos vietos, artimųjų, pažįstamų – visi adresai kiekviename rajone“, - teigė A. Anušauskas.

Istorikas teigia, kad iš dokumentų matyti, kad KGB analitikai gebėjo prognozuoti įvykius, tačiau dėl struktūros nepaslankumo, nesant įsakymų iš Maskvos ir dėl vadų kaitos, KGB Lietuvoje jau nebesugebėjo ginti Maskvos interesų, ėmė irti iš vidaus. Keletas KGB darbuotojų pateko dirbti į Valstybės saugumo departamentą (VSD), KGB jų agentus ir verbuotus asmenis iškart išbraukė iš savo sąrašų.

„Aplinkybės nebuvo tokios palankios KGB, kaip kartais mes įsivaizduojame – esą KGB galėjo daryti viską, ką norėjo“, - teigia A. Anušauskas.

Istorikas netgi sako, kad KGB turėjo ribotas galimybes sekimui. Būtent tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl būdavo ribojamas užsieniečių atvykimas į Lietuvą – atvykstančiųjų kvotos būdavo paskirstomos taip, kad KGB turėtų žmonių juos sekti.

„Jie galėjo įsileisti kad ir 10 tūkst., bet kaip jie juos seks? Jie neturėjo tokių galimybių susekti kiekvieną: pasirinkdavo savo taikinius, sekdavo ne visus, pasirinktinai, ribojo užsieniečių atvykimą ir net laiką: išduodant vizas nustatydavo – sausį galime sekti tiek, o vasarą – tiek“, - sakė A. Anušauskas, pridurdamas, kad vienu metu KGB sugebėjo sekti apie 2 tūkst. žmonių Lietuvoje.

Istorikas teigia, kad į VSD atėję buvę KGB darbuotojai turėjo įvairių intencijų: pavyzdžiui, kai kurie pritarė Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimui nuo Maskvos ir norėjo, kad Algirdas Brazauskas būtų paskirtas Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Bet to neatsitiko, todėl toliau kai kurie jų nusivylė Lietuvos valdžia.

„Bet Lietuvos Aukščiausioji Taryba sugebėjo pakirsti KGB sparnus labai stipriai, nes visoms institucijoms buvo duotas nurodymas nustoti bendradarbiauti su ta organizacija, atjungti pasiklausymo aparatūrą, neteikti priedangos dokumentų, neteikti informacinės bazės, kuri būdavo Vidaus reikalų ministerijoje. Ir jų galimybės žymiai sumažėjo“, - sakė istorikas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Griūvančios Belmonto užtvankos likimas jau aiškus (56)

Nepaisant gamtosaugininkų raginimų avarinės būklės Belmonto (Pūčkorių) užtvanką nugriauti, viena žinomiausių Vilniaus vietų išliks.

R. Lopata: jaučiamos krizės nuotaikos (158)

Dėl valdančiosios koalicijos savo partijų skyriams pavedę spręsti socialdemokratai atsivėrė platesnei partinei demokratijai, tačiau kyla klausimas, ar partija tai atlaikys.

Lazdijų tarybos konservatoriai traukiasi į opoziciją (9)

Daugumai konservatorių frakcijos Lazdijų rajono savivaldybės taryboje perėjus į mero Artūro Margelio suburtą naują frakciją, likusios keturios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos narės pasitraukė į opoziciją.

Seimo narys J. Razma – ligoninėje papildyta (210)

Seimo narys Jurgis Razma atsidūrė ligoninėje. Apie tai politikas pranešė savo paskyroje feisbuke.

Vaikų reanimatologas: kai žmonės pila purvą, tai neskatina likti Lietuvoje (48)

Norint sustabdyti medikų emigraciją, reikia dviejų dalykų: pakelti algas ir gydytojo prestižą, interviu LRT.lt teigia Santaros klinikų Vaikų anesteziologijos-reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėjas Virginijus Jakutis.