A.Tereškinas: apie seksą kalba visi - nuo religinių autoritetų, seksologų iki paprastų vyrų prie butelio

Kodėl žmones traukia sekso literatūra? Kodėl reikalingas pornografijos žanras? Ar ateityje pasitenkinsime skaitydami seksualinę literatūrą ir žiūrėdami pornografiją? Į šiuos klausimus atsakymų ieškantis sociologas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Artūras Tereškinas interviu DELFI sakė, kad pastaraisiais šimtmečiais apie seksą kalba visi: nuo religinių autoritetų, seksologų iki paprastų vyrų prie butelio.

– Lietuvoje plačiai nuskambėjo E L James knyga „Fifty Shades of Grey” („Penkiasdešimt pilkų atspalvių“) iš trilogijos „50 atspalvių“. JAV tai tapo greičiausiai pasaulyje parduodamomis knygomis – per metus jų įsigijo daugiau nei 80 milijonų skaitytojų. Kaip manote, kodėl ši knyga su gausybe sekso scenų JAV tapo literatūrine bomba? Galbūt dėl seksualinių ar psichologinių žmonių problemų?

– Nemanau, kad erotines knygas būtina sieti su psichosocialinėmis problemomis. Šios knygos populiarumas susijęs tiek su gera reklamine kampanija (tą pabrėžia knygos kritikai), tiek su gebėjimu išlaisvinti moteriškas seksualines fantazijas. Nors šio romano nesu skaitęs, tik vartęs, ten pateikta fantazija apie meilužį, kuris net neprašomas viską padarys dėl geidžiamos moters, patraukli moterims.

Kai kurie kritikai, analizavę šį ir kitus panašius kūrinius, teigia, kad knyga šiek tiek apardo populiarioje sąmonėje įsigalėjusį mitą, kad kalbėjimas apie viską, kartu ir apie seksą, yra geros partnerystės pagrindas. Knyga rėkte rėkia: moterys nori ne kalbėtis apie seksą, o tiesiog dulkintis.

– Gal tai reikėtų sieti su besikeičiančia visuomene?

– Nesiečiau šito su visuomenės kaita. Panašūs romantiniai romanai, prisodrinti sekso, populiarūs, bent JAV, jau daugiau nei pusę šimtmečio. Šis romanas – ne išimtis, nors jame sekso gerokai daugiau. Galima sakyti, kad seksas yra pagrindinė tiek siužeto, tiek pagrindinių veikėjų varomoji jėga. Tai sekso knyga. Ir tai nieko labai nestebina.

Jei tikėtume gerai žinomu XX a. prancūzų mąstytoju Micheliu Foucault, per paskutinius keletą šimtmečių Vakarų civilizacija buvo tiesiog apsėsta sekso arba, tiksliau, kalbėjimo apie seksą. Apie jį kalba visi: ir religiniai autoritetai, ir seksologai, ir įvairaus plauko moralistai, ir rašytojai, ir paprasti vyrai, susėdę prie vyno ar degtinės butelio.

Įdomu, kad keisčiausi fantasmagoriški politiniai „judėjimai”, pavyzdžiui, Garliavos partija, irgi susiję su kalbėjimu apie seksualinius dalykus. Taigi apie seksą kalbama be galo ir be krašto. Tik paradoksalu tai, kad jis pateikiamas kaip savotiška paslaptis, kurią reikia atverti viešam žvilgsniui, o atvėrus reguliuoti ir sunorminti, tai yra, padaryti vienas sekso praktikas priimtinomis, o kitas iškrypėliškomis.

Romanas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ kaip tik ir priešinasi šiam seksualinių praktikų sunorminimui ir sunormalinimui. Tuo ši knyga patraukli konservatyvių moralistų skaitytojams. Isteriški minėtų moralistų balsai garsiai girdimi ir pas mus, ir pasaulyje.

– Gal dalis žmonių tik seksualinėje literatūroje patiria pasitenkinimą? Ar tokie reiškiniai būdingi tik JAV, o gal jau ateina ir į Lietuvą?

– Yra labai skirtingų seksualinio pasitenkinimo būdų. Vieni pasitenkina intymiai bendraudami su kitu asmeniu, kiti su keliais vienu metu, kiti žiūrėdami pornografinius filmus ar skaitydami seksualinę literatūrą. Pastarasis pasitenkinimo būdas labai nesisikiria nuo kitų, nes jo pagrindas – fantazavimas, fantazijų įgyvendinimas savo vaizduotėje.

Apskritai seksualinės fantazijos – labai galingas dalykas. Jos ne tik padeda mums bent trumpam pabėgti iš varginančios tikrovės, bet ir įgalina mus patirti naujų, kartais netikėtų, malonumų. Taigi vienas iš svarbių romano „Penkiasdešimt pilkų atspalvių” (ir kitų dviejų šios trilogijos dalių) tikslų – skatinti malonumą, kad ir koks jis būtų – skaitymo, atsidavimo partneriui, pažeminimo, pasipriešinimo, fantazavimo malonumas.

– Ar žinote panašių analogų lietuvių literatūroje? Gal „Ragana ir lietus” ar „Vilniaus pokeris”?

– Panašių romanų lietuvių literatūroje nežinau, nors gal tokių ir yra. Jūsų minėtų „Raganos ir lietaus” bei „Vilniaus pokerio” nelaikyčiau „Penkiasdešimt pilkų atspalvių” analogais, nes šiuose lietuvių autorių romanuose seksas sudaro tik jų dalį, o E. L. James romano ašis yra seksas. Kaip jau minėjau, tai sekso knyga. Manau, kad kol kas panašių romanų neturime arba paprasčiausiai jų nepavyko plačiai išreklamuoti. Neturime nieko panašaus ir į tokias knygas kaip prancūzo Georgeso Bataille’aus „Akies istorija”, kuri laikoma XX a. seksualinės literatūros klasika.

– Gal mūsų visuomenės, kurioje bendravimas keliasi į internetą, ateitis ir bus tokia: mažai „tradicinių” santykių, aistrų tenkinimas žiūrint pornografiją internetu ir skaitant erotines ar pornografines knygas? Kokios Jūsų prognozės?

– Futurologija nelabai užsiimu. Kita vertus, nieko blogo nematau, jei vienus santykių būdus pakeičia kiti, o erotinės fantazijos tenkinamos ypač išradingai, naudojantis naujausiomis technologijomis ar literatūra. Čia reiktų paminėti, kad, jei neklystu, ir E. L. James romanas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių” pirmiausia išgarsėjo elektroniniu variantu, o tik paskui atsirado popierinis variantas.

Garsi amerikiečių kultūros teoretikė Laura Kipnis, rašydama apie pornografiją, teigia, kad ji būtinas kultūrinis žanras, nes suteikia žmonėms galimybę išgyventi daugybę jausmų bei geismų ir peržengti įvairiausius socialinius tabu, draudimus, padorumo ir respektabilumo ribas. Ir visa tai vyksta fantazijų sferoje. Šia prasme ir romanas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių”, keliantis galios, atsidavimo, kontrolės, pažeidžiamumo, erotinės vaizduotės temas – neišvengiamas ir įdomus mūsų seksualinės kultūros objektas.