Prezidentas: norime demokratijos, o ne ginkluotės srityje stiprėjančios Rusijos

Savo metiniame pranešime prezidentas Valdas Adamkus užsiminė apie Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos pažangą įgyvendinant reformas: „Šių reformų sėkmė svarbi ir Lietuvos žmonėms bei verslui, ir visai tarptautinei bendruomenei. Todėl Lietuva remia ir rems šių europietiškų valstybių siekius tapti visateisėmis Europos šeimos narėmis“.

Prezidentas apgailestavo, kad praėjusiais metais Rusija suspendavo savo dalyvavimą sutartyje dėl konvencinės ginkluotės Europoje, o „milžiniškus naftos ir dujų eksporto pelnus nukreipė į ginklavimąsi“.

„Norėtume matyti turtingą ir stiprėjančią Rusiją, tačiau ne ginkluotės ar karinės retorikos, o pilietinės visuomenės ir demokratijos srityse. Deja, nei Rusijoje, nei kaimyninėje Baltarusijoje per pastaruosius metus nematėme pozityvių permainų.

Tačiau tai tikrai nesutrukdys Lietuvai kartu su Europa aktyviai ieškoti naujų, efektyvių bendradarbiavimo su Rusija būdų, ypač svarbiu porinkiminiu laikotarpiu, taip pat stiprinti dialogą su demokratiškai mąstančiais žmonėmis Baltarusijoje“, - pareiškė V. Adamkus.

Prezidentas žadėjo, kad ateinančiais metais Lietuva bus aktyvi ne tik savo regione, bet ir Afganistane, Irake, Balkanuose, kur Lietuvos indėlis „neabejotinai padeda kurti šių šalių stabilumą ir elementarią gerovę“.

Pernai kalbėjęs apie valstybės tapatybės krizę, šiemet V. Adamkus konstatavo, kad europietiški kultūros standartai, taip pat ir politikos suvokimas, paremtas piliečių lygybės ir orumo principais, dar neįsitvirtinęs šalies politikoje.

„Lietuvos perspektyvą matau tik kaip įsipareigojimą europinėms kultūros vertybėms ir demokratinės politikos principams. Mums nepriimtina valdoma demokratija ar kitokios sovietinį mentalitetą konservuojančios formos“, - sakė prezidentas.

Kai kurios valstybės savaip interpretuoja praeitį

Jo teigimu, pastaruoju metu ypatingos svarbos politikos ir politinių kovų objektu tampa istorinė atmintis: „Mes matome aktyvias kai kurių valstybių pastangas pateikti savaip Europos, taigi ir Lietuvos praeitį, ypač – jos okupacijos faktą. Neretai istorijos vertinimai pakeičiami organizuota propagandine sistema, menkinant kai kurių tautų valstybingumo pagrįstumą, stiprinant sovietinės sąmonės reliktus. Todėl viešas diskusijas apie saugumo ir praeities problemas privalome organizuoti ypač atsakingai.

Akcentuoti vertybes, sudarančias šalies nacionalinio saugumo ir tautos egzistencijos pagrindą, būtina ir sprendžiant jau minėtas švietimo bei kultūros problemas. Tik tvirtai remdamiesi nacionaline tapatybe ir patriotizmu dvidešimt pirmojo amžiaus pasaulyje pajėgsime išlikti savimi, išsaugoti istorinę atmintį, o kartu būti tolerantiški ir atviri naujovėms. Tai priklauso tik nuo mūsų pačių įžvalgos, aktyvumo ir prioritetų artimiausiai ateičiai ir tolimoms perspektyvoms“.