Kas skaitė, tas greičiausiai pamena vieną antraeilį „Dvylikos kėdžių“ herojų Avesalomą Iznurenkovą – laisvai samdomą šmaikštuolį, kurio vulkaniška energija tiesiog liejosi per kraštus. Jei jis būtų sugebėjęs nukreipti save tinkama kryptimi, užuot be tikslo lakstęs, galbūt būtų parašęs gražią apysaką arba prašymą savišalpos kasai suteikti negrąžinamą pašalpą, arba naują butų įstatymo paragrafą. Bet to Avesalomas nepadarė, o galiausiai pasinaudojęs jo tarškėjimu Ostapas lengvai išviliojo kėdę, kurioje, tiesa, nieko nebuvo.
Tokių Avesalomų Iznurenkovų netrūksta Lietuvoje – valstybinės reikšmės politikai, aplink juos besisukantys ištikimi satelitai bei visur esantys politiniai ir ekonominiai oponentai tiesiog „iznuriajet“ visuomenę savo nesibaigiančiomis kalbomis, ginčais, diskusijomis, pasiūlymais ar kritika dėl vieno ar kito projekto, kol pagaliau metų pabaigoje skaičiuojant viščiukus paaiškėja, kad per tiek laiko ne tik nepasistūmėta, bet kai kuriais atvejais dar ir žengtas solidus žingsnis atgal.
Pirmoji vieta - įstrigęs pasirengimas euro įvedimui
Iš visų viešojo sektoriaus pažadėtų, bet neatliktų projektų apklausos dalyviams labiausiai užkliuvo šiemet vykęs pasirengimas antrajam bandymui įsivesti eurą. Polemika kartais pasiekdavo aukščiausią tašką – politikai svaidydavosi kaltinimais, o metams baigiantis kol kas aišku, kad nieko neaišku. Finansų ministras Rimantas Šadžius su tuo nesutinka. Pasak jo, valdžia vis dar laikosi šiemet paskelbtos pozicijos. „Mes pripažinome, kad geriausias laikotarpis įsivesti eurą prasideda nuo 2010 m. ir ta pozicija nesikeičia, – sako ministras, – iki 2010 m. laiko dar turime.“
Tačiau šis konkrečiai suformuluotas teiginys nuo pat pradžių buvo bombarduojamas iš visų pusių – ir finansų analitikų, ir kitų Vyriausybės narių, ir Briuselio komisarų. O kas blogiausia, kad šiemet visi tiek daug šnekėjo ir prognozavo, jog nemaža dalis ir nusiprognozavo.
Praėjusių metų pabaigoje SEB Vilniaus banko analitikų paskelbtas makroekonomines prognozes, esą 2008 m. infliacija mažės iki 3 proc., jau galima mesti į šiukšlių kibirą. Ten pat keliauja ir Lietuvos banko vadovo Reinoldijaus Šarkino, jau ne kartą išsiskyrusio savo „euriniais“ pasisakymais, įžvalgos, jog kitais metais infliacija mažės iki 2,3–2,4 proc. ir, gražiai susiklosčius situacijai, eurą įsivesti galime tikėtis 2009 metais.
Kovą eurokomisarė Dalia Grybauskaitė griežčiausiu tonu įspėjo Lietuvą dėl jos neveiklumo ir pareiškė, kad 2010 m. įsivesti eurą nerealu. Premjeras Gediminas Kirkilas dar griežtesniu tonu siuntė komisarę tolėliau, išvadino karštakoše, turinčia išskaičiavimų dalyvauti Lietuvos politikoje.
Rudenį Vyriausybė buvo pažadėjusi pranešti tikslią euro įvedimo datą, bet jau žiema, o kol kas nieko negirdėti. Tiksliau girdėti kai kurių ministrų pasisakymų, kaip antai susisiekimo ministro Algirdo Butkevičiaus pareiškimas, esą iki 2010 m. euro įsivesti tikrai nepavyks. Ir taip visus metus: pavyks – nepavyks, myli – nemyli, nori – nenori.
Finansų analitikas Rimantas Rudzkis tvirtina, kad šiemet girdėjęs daug kalbų, bet realių valstybės darbų rengiantis euro įvedimui nepastebėjęs.
„Iš viso nematau jokių veiksmų, susijusių su apgalvotu planu, kaip suvaldyti infliaciją konkrečiu laiku ir pateikti paraišką įvesti eurą, – sako jis. – Koks čia planas, kai premjeras apsimeta, kad nemato infliacijos rodiklių ir rugsėjį tebetvirtina, jog eurą įsivesime 2010 metais?“
Toks Vyriausybės naivumas analitikui kelia nejuokingą juoką, ypač, pasak jo, žinant, kad kitais metais bus keliami akcizai, šildymo ir elektros kainos, o pačios Finansų ministerijos prognozuojama infliacija sudarys 5,6 proc., kai Mastrichto kriterijus reikalauja ne daugiau kaip 3 procentų. Didelio infliacijos smukimo nesitikima ir 2009 metais. Atsakydamas finansų ministras irgi nevynioja žodžių į vatą.
„Kiekvienas analitikas, turi teisę spėlioti, bet Finansų ministerijoje dirba praktikai ir mes galvojame praktiškai. O analitikams reikia, kad pateiktume kokį nors primityvių priemonių meniu, iš kurio jie galėtų tyčiotis“, – kaista R. Šadžius.
Tačiau tokiam jau ultrapraktiškam požiūriui akivaizdžiai prieštarauja paties ministro pareikšta aptaki pozicija, kuriai suformuluoti, matyt, ir prireikė visų 2007 m. bei ministerijos praktikų pastangų.
„Tinkamiausias laikotarpis prasideda 2010 metais. Tai nereiškia, kad tai būtinai yra 2010 m. sausio 1 d., ir nereiškia, kad lygiai taip pat neįmanoma, jog to neatsitiks 2010 metais.“
Reiškia, kad nereiškia. Štai tokią žinią vietiniai euro planuotojai skleidžia visuomenei. Premjeras G. Kirkilas šį balandį griežtai kritikavo pernykštę euro informavimo kampaniją. Geriau jau būtų nepraleidęs progos patylėti, nes šiemet tokios kampanijos apskritai niekas nepastebėjo.
„Žmonės turi susiformavusią nuomonę, kad euro įvedimas dar labiau pakels kainas ir tai galima pakeisti tik aiškinamuoju darbu, kurio šiemet niekas net nebandė atlikti“, – tvirtina R. Rudzkis.
O kuo arčiau Seimo rinkimai, tuo mažiau norinčiųjų mėginti keisti žmonių nuomonę ir prarasti populiarumą.
„Akivaizdu, kad šiemet plano, kaip įsivesti eurą, niekas rimtai nesvarstė, – reziumuoja profesorius R. Rudzkis. – Politikai laukia rinkimų į Seimą ir galbūt tik kitų metų pabaigoje apsižiūrės, kad reikia kokio nors plano.“
Pasak analitiko, šių metų fiasko parodo, reikės nemažai sėkmės, kad eurą įsivestume 2012 m., o realiau būtų kalbėti apie 2013 metus. „Visi be išimties mūsų politikai šiemet parodė, kad grupiniai interesai visose srityse nusveria šalies interesus“, – pastebi R. Rudzkis. „Infliacija nėra toks dalykas, kurį galima sumažinti ar padidinti priėmus Vyriausybės nutarimą, – aiškina finansų ministras, – bet mes iki šiol manome, kad infliacija iki 2010 m. tiek sumažės, jog tuo laikotarpiu atitiksime Mastrichto kriterijus.“ Pavydėtinas nuoseklumas…
Projekto vykdymo tikimybė 2008 m.: tai Seimo rinkimų metai, todėl tikimybė lygi nuliui.
Politinių interesų trukdžių tikimybė: garantuota.
Antroji vieta - įstrigusios Kauno sporto arenos statybos
Dar vienas projektas, apie kurį visi kalba ir turi savo nuomonę, – grandiozinė, jau net ne šimtmečio, o tikriausiai tūkstantmečio antrojo Lietuvos miesto statyba – Kauno sporto arena. Besikeičiančios kainos, pradedamos ir nutraukiamos derybos, teismai, paslaptingi viražai, grasinimai iškelti artėjančio Europos krepšinio čempionato rungtynes iš Kauno, šėlstančios diskusijos – šių metų arenos statybos reziumė. Vienas Kauno verslininkas yra pasakęs – jei tai vyktų kitame mieste, juokčiausi susiėmęs už pilvo, dabar norisi tik verkti.
Po kelerių metų šiemet buvo nutrauktos derybos su pirmaisiais arenos statytojais – Prancūzijos bendrove „Bouygues Batiment International“, paskelbusia, kad areną pastatys už maždaug pusę milijardo litų. Antroje metų pusėje buvo patvirtintas naujojo statytojo architekto Eugenijaus Miliūno projektas, kuris kainuotų daugiau kaip 200 mln. litų. Su prancūzais prasidėjo kovos teismuose, o Kauno valdžia susigriebė nelabai turinti už ką statyti arenos. Vyriausybė planuoja skirti iki 60 mln. litų, o premjeras spalio mėnesį, kaip visada, buvo aptakus.
„Apie kokią konkrečią sumą galima kalbėti, jei Vyriausybė dar nematė tos arenos projekto?“ – klausė G. Kirkilas.
Kauno iniciatyva rinkti pinigus iš miestiečių patyrė didelę nesėkmę – per mėnesį kauniečiai paaukojo kiek mažiau nei 5 tūkst. litų. Lapkritį Kauno valdžia metėsi į kitą pusę – pareiškė, kad į Nemuno salą, kur stovės arena, įsileistų ir verslininkų. Tačiau už leidimus ten įrengti viešbučius, SPA centrus ar kitus komercinius objektus šie turėtų prisidėti prie arenos statybos.
Kalbėdamasis su „Valstybe“ Kauno meras Andrius Kupčinskas buvo neįprastai įsitempęs ir griežtas.
„Matau, jūs vis norit grįžti prie to, kas buvo anksčiau, – sako meras. – Dabar nebereikia žiūrėti, kas buvo, ko nebuvo, mes žiūrime į priekį, nebekvestionuojam ir nebegrįžtam į praeitį.“
Vyriausybės atstovas Kauno apskričiai Vasilijus Popovas vis dėlto, mero terminologija, kvestionuoja šių metų Kauno atliktus darbus. Ypač projekto parengimo išlaidas – ir prancūzų, ir lietuvių architektams sumokėtus pinigus.
„Nedaryčiau taip, kaip buvo padaryta, – sako jis, – pinigai nebuvo skaičiuojami, nebuvo racionaliai leidžiami. Galbūt miesto biudžetas ir nemenkas, tačiau keli milijonai yra taip pat nemažai ir už juos galima daug padaryti.“
Nors per vienuolika 2007 m. mėnesių Kauno sporto arenos statyba ne tik nepajudėjo į priekį, bet ir susipynusi intrigose žengė keletą solidžių žingsnių atgal, Kauno vadovas žiūri į priekį ir tiki, kas viskas bus gerai.
„Arenos kainą suskaičiavome – bus apie 200 milijonų. Darbus susiplanavome pagal savo grafikus ir tempus – numatome ją pastatyti 2009 m. pabaigoje arba, žiūrint su rezervu, 2010 m. pabaigoje“, – dėsto miesto vadovas.
O kaipgi teisminiai ginčai su prancūzais? Kas bus, jei paaiškės, kad iš barščių jie buvo išmesti neteisėtai? Kauno meras žiūri į priekį.
„Mes su prancūzų architektais nesiginčijame, jie ginčija mūsų sprendimus. Jie bando mus įvelti į ginčus, bet mes žiūrime į priekį.“
O pinigai? Juk jei nebus pinigų, finalinės Europos čempionato kovos gali aplenkti Kauną? Kauno meras A. Kupčinskas tampa dar griežtesnis ir dar smarkiau žiūri į priekį.
„Mes priėmėme teisingus sprendimus, mes žiūrime į priekį ir laukiame, kad savo įsipareigojimus vykdytų ir kitos valstybės institucijos“, – teigia miesto vadovas. Pasak jo, spekuliacijas dėl Europos krepšinio čempionato kelia Kauno nedraugai, ir meras nemano, kad reikia komentuoti tokias spekuliacijas. A. Kupčinskas dar kartą patvirtina, jog miestas areną tikrai turės ir turės laiku. Tačiau vienas Kauno verslininkas, paprašęs, kad jo neįvardytume, pastebėjo: „Jei taip sakytų Vilniaus ar Šiaulių merai, būtų kur kas ramiau, tačiau dideli projektai Kauno viešajame sektoriuje valdomi tragiškai, ką ir patvirtino 2007 metai.“
„Autoriteto šie metai Kaunui tikrai nepridėjo, – sako Vyriausybės atstovas Kauno apskričiai V. Popovas. – Žinoma, prasidėjo nauja tarybos kadencija, tačiau prabėgo per daug laiko, kol vienaip ar kitaip apsisprendė dėl prancūzų. Dabar vėl gaištamas laikas, manau, Kauno ekonominį interesą čia gožia ir politiniai žaidimai.“
Projekto vykdymo tikimybė 2008 m.: nors projektas vėluoja, tačiau kiti metai bus lemiami, todėl plėtros tikimybė didelė.
Politinių interesų trukdžių tikimybė: vidutinė.
Trečioji vieta - įstrigusi Vilniaus transporto reforma
Kaunas „turi“ savo sporto areną, Vilnius turi savo naujojo transporto viziją, kuri raibuliuoja kaip skaidrus miražas karštą vasaros dieną ir nuolat transformuojasi. Tai į greitaeigį tramvajų, tai į bėgiais dundantį greitaeigį metro. Galbūt pasikeis į dar ką nors – pavyzdžiui, į miesto pakraščių sujungimą su centru aukštuminiais dirižabliais. Taigi ir sostinėje 2007 m. buvo projektų, diskusijų ir nuosekliai didėjančių transporto grūsčių metai. Vėlgi lengviausia kaltinti turbūt būtų ne vietoje ir ne laiku įvykusius savivaldybės rinkimus. Su spartuoliško buldozerininko įkarščiu greitaeigio tramvajaus projektą stūmęs buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas, ko gero, būtų užtikrinęs, kad per 2007 m. šis projektas bus pradėtas įgyvendinti.
„Buvo atlikta ir vilniečiams pristatyta galimybių studija, už kurią sumokėta Europos investicijų banko pinigais, ir šiemet Vilnius jau buvo pasirengęs skelbti konkursą įgyvendinti pirmąją tramvajaus liniją“, – tvirtina buvęs meras.
Tačiau patys vilniečiai iki galo nebuvo įsitikinę, ar tramvajus juos išgelbės, o galiausiai rinkimų sukeltas vėjas išpūtė A. Zuoką iš mero kėdės, o kartu su juo, regis, ir tiek laiko pareikalavusį, ir tiek ginčų kėlusį tramvajaus projektą. Nors dabartinis sostinės meras liberaldemokratas Juozas Imbrasas nelinkęs sutikti su teiginiu, jog tramvajus palaidotas stalčiuose, o vietoj jo visuomenei pateiktas metro.
„Klausimas, kodėl pasirinktas metro, o ne tramvajus, pernelyg supaprastintas, – aiškina jis. – Čia vaikiškas žaidimas, vaikeli, nėra tokio klausimo, kad vienas sako – tramvajus, o kitas sako – metro. Nėra tokio klausimo. Tai yra naujų transporto sistemų kūrimas, bet tokie strateginiai dalykai per pusmetį neišsprendžiami.“
Matyt, naujieji Lietuvos didmiesčių merai pabendravę užsikrėtė tais pačiais virusais. Paklaustas apie šiais metais atliktus darbus, J. Imbrasas, kaip ir Kauno vadovas, pradeda karščiuotis ir žiūrėti į priekį.
„Kaip nėra strategijos? Yra strategija. Viskas numatyta. Šiandien dirbam, važinėjam po pasaulį, žiūrim į priekį, tas idėjas panaudosime, – beria meras. – Mes ne vaikai ir nežaidžiam, kad anas darė tramvajų, tai aš darysiu kitą ir jo dokumentų nekelsiu ir nežiūrėsiu.“
Buvęs Vilniaus vadovas skeptiškai žiūri į naujosios valdžios deklaruojamus darbus. „Kalbama, kas kur buvo, ką matė ir ką parsivežė. Nuo kalbų reikia pereiti prie realių planavimų ir analizių, o to šiandien tikrai niekas nedaro, nes specialistai savivaldybėje buvo pakeisti arba išėjo savo noru“, – tvirtina A. Zuokas.
Politiniai priešininkai tam ir yra priešininkai, kad žertų kritiką vieni kitiems, tačiau kalbėdami apie nuveiktus transporto gerinimo darbus jie skuba susirinkti nuopelnus sau.
„Galime darbais pasigirti, šiemet intensyviai vyko programa, netgi viršijome grafikus. Sutvarkėme laiku Kirtimų viaduką, atidavėme Geležinio Vilko estakadą, sujungėme Molėtų plentą su Geležinio Vilko gatve, dabar skubiname Laisvės prospekto ir Ukmergės gatvės darbus“, – vardija dabartinis meras.
„Tie visi darbai buvo suplanuoti ir patvirtinti praėjusios kadencijos ir jie vykdomi. O naujo nieko negalvojama – lėšų investicijoms nerandama ir tik mėginama vizualiai papudruoti gatves ir kiemus“, – prieštarauja buvęs meras.
Kol politikai ginčijasi, spūstys Vilniuje didėja ir kartu aiškėja, kad 2007 m. naujų Vilniaus transporto sistemų diegimas buvo kuriamas vartojant žodžius „reikėtų“, „turėtų“, „apsispręsti“, „užtruks“.
„Vien naują galimybių studiją reikia rengti metus, – sako Vilniaus meras J. Imbrasas, – bet kuo ilgiau rengs, tuo ta studija turėtų būti geresnė ir lengviau būtų politikams apsispręsti.“
Tačiau pasirodo, kad dar vienai studijai ir pinigų nelabai yra. Savivaldybė kreipėsi į Šveicarijos vyriausybę, kuri numačiusi skirti lėšų naujoms ES valstybėms, tai, pasak J. Imbraso, „gal tie šveicarai kiek nors duos“. Taigi šiuo atveju Vilniaus ir Kauno merų žiūrėjimas į priekį šiek tiek išsiskiria – Kauno vadovas bent jau mato priekyje stovinčią areną, o ką mato vilniškis – skendi rūke.
Projekto vykdymo tikimybė 2008 m.: nedidelė, gali būti atlikti tam tikri darbai, tačiau dabartinei sostinės valdžiai tokios apimties projekto valdymas kol kas, atrodo, neįkandamas.
Politinių interesų trukdžių tikimybė: labai didelė, nes sostinės valdančioji koalicija ypač trapi.
Be šių trijų stringančių ar jau beviltiškai įstrigusių projektų „Valstybės“ apklausos dalyviai dar minėjo labai daug kalbų ir diskusijų sukėlusią progresinių mokesčių iniciatyvą, kažkur įstrigusį „E. sveikatos“ projektą, turėjusį sumažinti biurokratiją gydytojų, vaistininkų ir pacientų santykiuose, nepaisant mestų didžiulių valstybinių lėšų bankrutavusią „Alytaus tekstilę“, projektą „Rail Baltica“.
Apie energetiką – trigalvius slibinus ir tiltus į Vakarus – net nepradėkime kalbėti. Net nepradėkime.
Nueinantys 2007 m. dar kartą prikišamai parodė – Lietuvos viešasis sektorius sunkiai ir kompleksiškai serga. Serga gabių specialistų stygiumi, grupinių interesų vėžiu, tuščių diskusijų dizenterija, strateginės vizijos katarakta ir viso ūkiško pragmatiško organizmo nusilpimu.