„Nepaisant gana prastos situacijos, parkas yra turtingas detalėmis ir prisiminimais, kurie gali būti pagerinti ir išvystyti. Parkas prašviesės nuo nepriežiūros metų sutankėjimo, o suformuotos erdvės leis eksponuoti praeities etapus“, - DELFI teigė SĮ „Vilniaus planas“ architektė Jurga Šimeliūnienė.

Jos teigimu, atnaujintame parke suprojektuotas dviračių takas palei Vilnios krantą, vaikų žaidimo aikštelės, kamerinių renginių ir šachmatų mėgėjams skirtos aikštės, atkurti tvenkiniai. Taip pat siūloma eksponuoti skulptūrų kolekciją.

Pasak J. Šimeliūnienės, liepų alėja yra vėlyvas 20 a. vidurio parko elementas, nieko bendra neturintis su senaisiais parko raidos etapais. Dalis alėjos medžių, nors ir neseni, bet nustelbti ir sergantys dėl per tankaus susodinimo.

„Alėja neatitinka reprezentacinės alėjos reikalavimų: medžiai susodinti netolygiais atstumais ir per tankiai, kaip liepų rūšiai, nebuvo tinkamai prižiūrimi. Bus išsaugomos geriausios būklės liepos, kurios įkomponuojamos kaip naujų erdvių akcentai“, - teigė architektė.

„Neįmanoma nenuvalius laiko apnašų ir nieko nešalinant atkurti erdves ir išryškinti parko senmedžius, sutvarkyti takų ir vandenų sistemas, atnaujinti inžinierinius tinklus“, - antrino parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas.

Jo teigimu, stambiausios iš numatytų šalinti medžių yra kelios tuopos, sudarkytos ankstesnio nevykusio genėjimo ir apimtos puvinio, todėl keliančios grėsmę parko lankytojams.

Dalies pašalintų medžių vietose specialistai žada atsodinti tų pačių arba vertingesnių rūšių sodinukus, atkurti anksčiau parke augusias, bet išnykusias medžių bei krūmų rūšis.

Kritikuoja politikai

Sereikiškių parko atnaujinimo projektas buvo svarstomas Vilniaus architektūros-urbanistikos ekspertų tarybos posėdyje, kuriame ekspertų nuomonės dėl liepų alėjos išsiskyrė.

„Dalis ekspertų pasisakė už tai, kad alėją reikėtų išsaugoti, nes vilniečiai įpratę matyti ją šiame parke. Kiti kalbėjo, kad medis nėra kažkoks nekilnojamas turtas, kurį būtina saugoti, juolab, kad tos liepos sodintos sovietmečiu, dauguma jų yra senos ir paliegusios,“ – DELFI sakė tarybos sekretorius Povilas Montvila.

Vos pasirodžius informacijai apie planuojamus darbus Sereikiškių parke, projekto autoriai sulaukė kritikos ir iš politikų.

Seimo narys Liberalų sąjūdžio pirmininkas Petras Auštrevičius kreipėsi į Vilniaus valdžią bei architektų organizacijas ragindamas inicijuoti viešas diskusijas dėl rengiamo Sereikiškių parko atnaujinimo projekto.

„Net ir sutikdamas, jog Sereikiškių parko atnaujinimas – vienas iš prioritetinių ir reikalingų projektų Vilniuje, drįstu suabejoti numatytomis drastiškomis šio projekto rengėjų planų įgyvendinimo priemonėmis.

Sereikiškių parkas – būtent tokia viešoji erdvė, kuri savita dvasia per eilę metų jau užsitarnavo Vilniaus miesto gyventojų pripažinimą. Tai faktas, kuris įpareigoja paisyti ne tik profesionalų, bet ir visuomenės nuomonės“, - teigia parlamentaras.

Nuo lapkričio 26 d. iki gruodžio 6 dienos Sereikiškių parko atnaujinimo projektas eksponuojamas Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūroje, Stiklių g. 4. Gruodžio 6 d. planuojama surengti viešą projekto aptarimą su besidominčia visuomene.

DELFI jau skelbė, kad sostinės Sereikiškių parkas gali būti ne tik atnaujintas, bet ir pervadintas Bernardinų sodu. Vilniaus savivaldybės taryba pradėjo svarstyti brolių pranciškonų prašymą „sugražinti parkui istorinį jo pavadinimą“. Toks pasiūlymas taip pat sulaukė kai kurių politikų kritikos: esą parkas anksčiau niekada taip nesivadino.

Parko istorija

Dabartinio Sereikiškių parko istorija skaičiuojama nuo 13-14 a., kai Sereikiškėse buvo Šventoji pagonių giraitė. 1469 m. Kazimieras Jogailaitis čia įkurdino Bernardinų vienuolius, kurie naudojo teritoriją derlingų sodų, tvenkinių ir vandens kanalų kūrimui.

18 a. antroje pusėje teritorija buvo pertvarkyta į uždaro tipo parką, apsodintą egzotiškais medžiais. Juo buvo leista naudotis Vilniaus aukštuomenei.

Vėliau, uždarius Vilniaus universitetą, o po 1864 m. sukilimo panaikinus vienuolyną, vyko sudėtinga želdyno transformacija, kol 1886-1888 m. pagal A. Strausso projektą parkas buvo pertvarkytas į viešą Vilniaus miesto sodą. Tuo metu parkas tapo populiari miesto renginių ir miestiečių poilsio vieta.

Paskutinis pertvarkymas įvyko po II-ojo Pasaulinio karo, kai buvo suformuota teritorija su stipria centrine ašimi – bulvaru, kuris prie įėjimo nuo B. Radvilaitės gatvės buvo apsodintas liepų alėja.